3 nuotr.Pirmąjį liepos savaitgalį mažytis Čedasų (Rokiškio raj.) bažnytkaimis buvo tapęs kone Lietuvos sostine, pritraukusiu daugybę garsių žmonių. Ne veltui. Mat liepos 2-ąją čia atidengtas privačia iniciatyva pastatytas paminklas vietos partizanams. O jais Čedasų apylinkės itin garsėjo. Viena iš partizanių - Diana Glemžaitė - visoje šalyje žinoma ne tik kaip kovotoja už Lietuvos laisvę, bet ir kaip gabi poetė, kuri būtų dar labiau išgarsėjusi, jei jos gyvenimas nebūtų nutrūkęs ankstyvoje jaunystėje - susprogdintame partizanų bunkeryje.
Duoklė partizanams
Gražiosios Čedasų bažnyčios mūrus primenantis paminklas partizanams Čedasuose pastatytas dar pernai, tačiau atidengtas tik šiemet pirmąjį liepos sekmadienį. Data pasirinkta neatsitiktinai - įvykis suderintas su Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidais. Iškilmingų kalbų, trijų tremtinių chorų dainų klausėsi Rokiškio valdžia, Seimo vicepirmininkas Jonas Jarutis, partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra parlamentarė Angelė Jakavonytė, jaunieji šauliai ir ateitininkai, kiti garbūs svečiai.
Renginyje apsilankęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Arūnas Bubnys akcentavo, kad Rokiškio rajonas - vienas iš retesnių šalyje, kur yra labai ryškios privačios iniciatyvos. Mat ir naujasis paminklas pastatytas privačia iniciatyva - Izidoriaus Bliekos, kuris yra garsaus vietos partizanų vado Antano Bliekos sūnus: jis asmeninėmis ir rėmėjų lėšomis bei pastangomis įgyvendino idėją įamžinti šio krašto partizanų atminimą.
LGGRTC vyr. istorikas Gintaras Vaičiūnas iškilmių išvakarėse vietos bibliotekoje pristatė istorinę apžvalgą apie Čedasų krašto partizanus. LGGRTC pateiktuose sąrašuose minima beveik 350 partizanų, kilusių arba kovojusių Čedasų kraštuose, pavardžių. Tačiau „Vakaro žinios" išsamiau papasakos apie vieną vietos partizanę - D.Glemžaitę, kuri buvo išskirtinė asmenybė ne tik dėl savo meilės Lietuvai. Visų pirma tuo, kad bunkeryje žuvo sulaukusi vos 24-erių, tačiau spėjo palikti daugybę gražių, aukšto lygio eilėraščių. Žinoma literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė yra užsiminusi, kad D.Glemžaitė būtų galėjusi tapti žinoma poete, jei būtų gyvenusi ilgiau.
Nepaliko Lietuvos
1994 m. išleistas D.Glemžaitės poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt", kuriai įžangą parašęs Vyrautas Ambrazas trumpai nupasakojo didvyrišką, bet graudų Dianos gyvenimą.
Kadangi neišliko net Dianos gimimo liudijimas, nėra tiksli net jos gimimo data, giminaičiai nurodo skirtingą laiką - 1925 arba 1926 metus. Gimė Zarasų apskrityje, Degučiuose Mykolo ir Onos Glemžų šeimoje. Abu tėvai kilę iš Kupiškio valsčiaus, o Degučiai buvo pirmoji iš daugelio jų bendro gyvenimo stotelių, mat M.Glemža čia buvo gavęs miškininko darbą. Į Rokiškio rajoną šeima persikėlė 1935 m. Diana baigė pradinę mokyklą Pandėlyje, o po to tęsė mokslą Rokiškio gimnazijoje.
1941 m. Glemžams grėsė tremtis, todėl jie kurį laiką slapstėsi. Užėjus vokiečiams M.Glemža liko su viena dukrele girininkijoje, o Glemžienė su kitais vaikais persikėlė gyventi į Palėvenėlę (Kupiškio r.). Diana, palikusi Rokiškį, paskutines dvi klases baigė Kupiškio gimnazijoje. Čia buvo pirmą kartą pastebėtas ir pripažintas jos poetinis talentas, aprašytas net to meto spaudoje. 1944 m. D.Glemžaitės krikštatėvis Jonas Glemža krikštadukrą paragino trauktis į Vakarų Europą ir ten studijuoti. Tačiau mergina atsisakė, pareikšdama, kad nenori palikti Lietuvos.
Liko tik draugai
Visoje Lietuvoje vis labiau įsiplieskus partizaninei kovai, aukštosiose mokyklose ėmė kurtis slapti būreliai, kurie bandė veikti savarankiškai arba ieškoti ryšių su miškuose veikiančiais kovotojais. Į vieną iš tokių kuopelių įsijungė ir D.Glemžaitė, kuri 1947 m. D.Glemžaitė galutinai pasitraukė iš Kauno. Spėjama, kad saugumas pradėjo įtarti jos ryšius su partizanais. Diana sugrįžo į tėviškę, kur Ten Alizavos, Kupreliškio, Pandėlio apylinkėse veikė Jono Šidlausko ir Jono Baltušio vadovaujami partizanai, su kuriais Diana palaikė artimą ryšį.
Kaip tik šiose apylinkėse partizanavo ir trys broliai Bulovai iš Žiobiškio: Juozas, slapyvardžiu Iksas (g. 1922), Jonas-Vėjas (g. 1926) ir Antanas-Budrys (g. 1928). Broliai miške nuo pat 1944-ųjų, kai enkavedistai suėmė ir Rokiškyje nukankino jų tėvą Praną Bulovą (g. 1888 m.), o motiną irgi ištrėmė į Sibirą.
1948 m. pradžioje, iškalėjęs pusketvirtų metų, Mykolas Glemža iš Vorkutos atvežamas į Vilnių teisti ir vėl ištremiamas 5 metams į Sibirą. Tų pačių metų vasarą ištremiama ir motina su jaunesniais broliais bei seserimi. Dianai beliko vien draugai partizanai. Su vienu jų - Bulovu Iksu - Diana susituokė. Partizaniškai - kunigas juos sutuokė klojime, J.Bulovas net nenusijuosė revolverio.
Neteko kūdikio
1948 m. pabaigoje, laukdama kūdikio, Diana išvažiavo slapta gimdyti į Kauno klinikas. Atsisveikindama savo vyrui ji rašė: „Mano Brangus, Mano Vienintelis Drauge... Šiandie stoviu prie supakuotų daiktų ir galvoju apie kelionę. Ir taip baisiai tuščia, taip baisiai nyku! Nežinau, ko turėčiau gailėt išvažiuodama: svetima buvau čionai ir tokia pati liksiu, ir gal niekas manęs neprisimins... Taip norėčiau gyventi Tėvynei, Tau ir tam, kurį žadėjome pavadinti Kęstučiu Jonu".
Deja, dukrelė mirė vos gimusi (kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad mergaitė gimė jau negyva). D.Glemžaitė nusprendė grįžti į tėviškę pas draugus bei vyrą. tačiau susitiko su jais po pusmečio nesimatymo. Spėjama, kad partizanai žiemojo bunkeryje. 1949 m. vis daugiau pasipriešinimo kovų dalyvių padeda galvas nelygioje kovoje. Iš D.Glemžaitės kūrybos susidaro įspūdis, kad ji nujautė tragišką baigtį, todėl rūpinosi, kaip išsaugoti savo kūrybą. 1949 m. lapkritį D.Glemžaitė nusprendė kartu su vyru ir 4 jo kovos draugais išeiti į mišką ir žiemą praleisti bunkeryje.
Juozo Bulavo vadovaujama partizanų grupelė buvo nusprendusi praleisti žiemą bunkeryje, įrengtame Plunksnočių miške, tarp Žiobiškio ir Juodupės. Lapkričio 2 d. Diana, Juozas ir Antanas Bulovai prieš išeidami atsisveikino su giminėmis ir artimaisiais. Anot tame atsisveikinime dalyvavusių Elenos Stasės ir Adolfo Bulovų, Juozas labai nenorėjęs, kad Diana eitų kartu, įkalbinėjęs ir prašęs ją pasilikti Alizavoje. Bet Diana jau buvo apsisprendusi. Elenai ji sakė: „Tu turi jaunesnius brolius, o aš, be Juozo, nieko daugiau neturiu. Jeigu jis žūtų, geriau žūti kartu".
„ Atsisveikindami broliai kalbėję: „Nelaukit iš mūsų jokios žinios, būsim iki pavasario, kol medžiai sužaliuos. Einam ten, kur nebus išsigelbėjimo, jei rusai užpuls, bet ten tikrai niekam nepakenksim, niekas dėl mūsų nenukentės". Netoli bunkerio prie šešių partizanų grupės turėjęs prisidėti septintasis, prieš tai sėdėjęs kalėjime. Alizavos partizanai Albinas Šidlauskas ir Linas Pivoravičius Juozą įtikinėję, kad nepriimtų draugėn buvusio kalinio, nes galįs būti užverbuotas, tačiau Juozas sakęs, kad jo vieno niekur neįeisiąs, kad būsią visą laiką kartu, ir tas neturėsiąs jokių progų išduoti", - rašo V.Ambrazas.
Susprogdino bunkerį
„1949 m. lapkričio 2 d. Diana kartu su vyru ir jo vadovaujamais partizanais pasitraukė į Rokiškio pusę, kur tarp Žiobiškio ir Juodupės esančiame Plunksnuočių miško 43-iajame kvartale buvo įrengtas partizanų bunkeris. Jį įsirengti pagal MGB užduotį partizanams pasiūlė agentas „Maskva". Bunkeryje apsigyveno šeši partizanai. 1949 m. lapkričio 14 d. 4 val. ryto agentas bunkerį susprogdino. Buvo inscenizuota karinė čekistų operacija, per kurią saugumiečiai tris valandas apšaudė mišką, vėliau atkasė bunkerį ir iš jo ištraukė žuvusių partizanų palaikus.
Buvo atpažinti poetė D.Glemžaitė-Bulovienė, Gedimino kuopos vadas J.Bulovas-Iksas, jo pavaduotojas Petras Indriuškevičius-Dainius, partizanai Antanas Bulovas-Budrys, Jonas Katelė-Pūkas ir Kazys Kirstukas-Mukas. Žuvusiųjų užkasimo vieta nėra išaiškinta, nors pagal įvairius informacijos šaltinius, liudininkų pasakojimus tikėtina, kad jie buvo užkasti dabartinio Rokiškio r. senų-jų Juodupės mstl. kapinių pietrytiniame pakraštyje", - rašoma LGGRTC tinklalapyje.
O štai Dianos mama, kuri apie dukros Dianos žūtį sužinojo būdama tremtyje Irkutsko srityje praėjus dviem metams nuo tragedijos, savo atsiminimuose teigė, kad bunkeryje žiemoti turėjo keletas partizanų, bet iš jų vienas neatėjo - Alfonsas Lūža, kurį prieš tai enkavėdistai areštavo, bet užverbavo ir paleido.
„Bunkerį apsupo enkavėdistai ir pareikalavo visus esančius bunkeryje pasiduoti. Ten buvusių stribų pasakojimu, tuo metu atsidarė bunkerio anga ir joje pasirodė moteris su granata rankoje, kurią prisiglaudusi prie savęs susisprogdino. Tai buvo mano dukra Diana. Tuo metu bunkeryje susisprogdino jos vyras Juozas ir dar penki partizanai...", - savo prisiminimuose dėstė O.Glemžienė. Tačiau istorikas G.Vaičiūnas sako, kad turimi duomenys rodo, jog visi partizanai buvo susprogdinti. Beje, „Maskva" prisidėjo ne prie vieno partizanų būrelio sunaikinimo.
Dainomis tapusios eilės
Pagal keliolika D.Glemžaitės eilių yra sukurtos dainos, iš kurių bene labiausiai išgarsinta - „Nebelauki manęs": moters parašytas partizano atsisveikinimas su mylimąja. Muziką žodžiams parašė roko grupės „Skylė" lyderis Rokas Radzevičius, daina pateko į partizanams prisiminti skirtą albumą „Broliai". „Nebelauki manęs" kartu su „Skyle" yra įdainavusi garsiausia Baltijos šalyse Latvijos pagoniško metalo grupė „Skyforger".
„Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja", - taip vieną savo eilėraščių pradeda jauna poetė Diana Glemžaitė. Ir praėjus vos trims mėnesiams savo pažadą ištesi. Bet prieš tai savo eilėse išpranašavo: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės". Pati D.Glemžaitė to nebesulaukė...
