Karininko našlės širdis užimta

Tęsdami rašinių ciklą apie   Lietuvos našles, susitinkame su 53-ejų televizijos žurnaliste Liudvika POCIŪNIENE. Baltarusijoje mįslingomis aplinkybėmis žuvusio saugumo karininko Vytauto Pociūno našlė sako, kad nereikia baimintis artėjančios senatvės: „Nepasenti yra neįmanoma. Tik  reikia mokėti senti gražiai.“

- Lietuvos saugumo karininko V.Pociūno tarp mūsų nėra jau beveik šešerius metus (žuvo 2006 m. rugpjūčio 23 d.). Kaip visus tuos metus pragyvenote be savo vyro?

- Pirmiausia dėl žodžio „nėra“. Pradžioje daugeliui tenka išgyventi tuštumos jausmą. Jis gali būti nepakeliamas, jeigu ilgainiui nepradedi suprasti, kad žmogus yra, tik kitur ir kitaip. Pirmaisiais metais dažnai kartodavosi sapnas, kad Vytas iš tikrųjų nežuvo, kad jis tik turėjo pasislėpti. Sapnuose netgi būdavo tokių konkrečių detalių - kažkokios liudininkų apsaugos programos, apie kurias netyčia sužinau... Kartais sapnuodavau visiškai kasdienišką bendravimą namuose - vos ne kaip reikėtų suremontuoti kokias duris... Visus tuos sapnus lydėdavo nenusakomas palengvėjimo jausmas - ačiū Dievui, gyvas. Bet čia pat prisimindavau kapą ir klausdavau jo: tai ką gi mes ten palaidojom? Tada pabusdavau, nors labai nenorom, nes realybė buvo rūsti ir su ja tiesiog reikėjo išmokti gyventi.

O paskui ateina supratimas, kad turi gyventi ne sau ir ne vien už save. Ir džiaugtis taip pat. Kai būnu su anūkais, taip ir atrodo. Vaikams, nors jie jau suaugę, reikia abiejų. Tik tėtis dabar yra didvyris ir beveik tobulas, o mama - gyva, su visais savo žmogiškais trūkumais. Tai tikrai iššūkis. Vaikai labai subrendo per tuos metus. Tas išbandymų laikas mus suartino.

- Ar finansiniai rūpesčiai irgi gulė ant jūsų pečių?

- Ne, čia kažkaip iš karto vyriausias sūnus Kazimieras perėmė finansinę discipliną. Jis iš karto pasakė: dabar aš uždirbu, tai aš mokėsiu už šildymą. Atsitikus tai nelaimei, sūnūs, tik peržengę dvidešimtmečio slenkstį, staiga tapo tikrais vyrais. Noriu pasidalyti vienu atsiminimu - to mūsų vyriausieji, dvyniai, niekada nepamirš. Taip jau nutiko, kad kartą jie iškrėtė tokią ne visai nekaltą išdaigą (buvo mėgėjai žaisti su ugnimi, matyt, paveldėjo fiziko eksperimentatoriaus genus). Tėvas nusprendė, kad nieko kito nelieka, kaip tik paauklėti diržu (niekad nebausdavo vaikų supykęs - ir tai apskritai retas atvejis). Dvyniai buvo labai panašūs ir tėtis greit suprato, kad nubaudė ne tą. Tuomet pasisodino ant kelių, atsiprašė ir klausia: tai kaip dabar, ar lupsim brolį? „Gal jau nebereikia...“ - atsakė nekaltai nukentėjęs. Vytas pats tai ne kartą pasakojo draugams. Jam padarė įspūdį toks broliškas solidarumas.

- Ar vis dar neprarandate vilties, kad kada nors ateis tiesos valanda ir bus atsakyta į visus klausimus, kodėl žuvo (buvo nužudytas?) jūsų vyras?

- Nė kiek neabejoju, kad viskas paaiškės. Tam gali prireikti laiko, ir aš pati gal nesulauksiu, bet sulauks vaikai arba jų vaikai. Žinau viena - nieko nėra beprasmiško, o gyvybės auka nebūna bevaisė. Abejojat? Tiesiog paklauskit savęs, kas iškovojo Lietuvai Nepriklausomybę. Paprastas klausimas, bet pabandykit dorai atsakyti. Ir aš manau, kad Nijolė Sadūnaitė tūkstantį kartų teisi: dabartinė nepriklausomybė - ne mūsų kartos nuopelnas, o tų, kurie žuvo pokario mūšiuose ir lageriuose. Bet prisiekęs materialistas to niekada nesupras.

- Gal jus išvysime ir politikoje?

- Esu gavusi pasiūlymų tapti politike. Bėda tik, kad politiką laikau griežto profesionalaus pasirengimo reikalaujančiu darbu ir nemanau, kad šeimos tragedija galėtų tapti politiniu kapitalu.

- Gal su savimi esate sutarusi, iki kada leisite sau gedėti?

- Turiu prisipažinti, kad nežinau tikrai, kas yra gedulas, nei kiek jis trunka. Tradiciniai metai kiti, mirties metinių minėjimas - šių tradicijų turinys yra pirmiausia tai, kad likusieji gyvi savo maldomis turi padėti išėjusiajam išsivaduoti iš to, kas liko neišspręsta, kas gali trukdyti rasti ramybę. Jeigu taip, tai reikia ne tik maldų - stengiesi padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso. Man toks palengvėjimas atėjo tuomet, kai byla buvo perkvalifikuota iš mirties fakto į nužudymo tyrimą. Nelaimingo atsitikimo versija subyrėjo drauge su visomis nešvariomis insinuacijomis, kurių minėti nenoriu vien todėl, kad neverta tokių dalykų tiražuoti. Paprastai šnekant, atėjo kažkoks užtikrintumas, kad Vyto geras vardas apgintas, o tolesnė bylos eiga - nužudymo motyvų ir nusikaltėlių paieškos - tai jau ilga istorija, kurios metu viskas paaiškės savo laiku.

Grįžtant prie tradicijų - visos jos turi istorines šaknis. Pavyzdžiui, 1863 m. sukilimo dalyvių našlėms buvo draudžiama nešioti gedulo drabužius - tuomet tai turėjo nepalaužto pasipriešinimo prasmę, ir tam reikėjo nemenkos drąsos. Dabar turbūt nereikia per daug sureikšminti juodų drabužių, juolab kad man ir nepavyktų - visuomet mėgau rengtis juodai, kaip ir daugelis dalykiškų moterų. Kiti sako, kad prasmingai žuvusiųjų, kuriuos tautos laiko didvyriais, gedėti nedera... Dar kiti - kad gedulas trunka, kol prisimeni... Bet tai būtų nesąmonė. Mes su vaikais tėtį dažnai prisimename, ir labai šviesiai: ir kaip jis juos paauklėdavo, ir kokių nuotykių buvo, ir ką sakydavo apie gyvenimą... Tie prisiminimai nieko bendra su gedulu neturi. Su draugais visada švenčiame Vyto gimtadienį ir keliame taures už tą, kuris niekada nepasens, o mes visi pamažu baigiame pražilti, vienam skauda sąnarius, kitam širdis sušlubavo... Senatvė, žinoma, turi savų pranašumų, tik jų gal sunkiau surasti...

- Tad gal nereikia stebėtis, kada kai kurios našlės akyse atjaunėja ir susiieško kitą gyvenimo palydovą - juk dviese drąsiau pasitikti gyvenimo saulėleidį...

- Man visada neramu žiūrėti į moteris, kurios pernelyg daug pastangų deda, kad jaunai atrodytų. Galiausiai ateina momentas, kai tos pastangos nepasenti ima atrodyti juokingai. Valandos, praleistos kosmetikos kabinete ar treniruoklių salėje, negali paslėpti vidinės tuštumos. Mano idealas iki šiol - aktorė ir poetė Elena Žalinkevičaitė, Kipro Petrausko žmona (liežuvis neapsiverčia sakyti apie ją „našlė“), visada vadindavom ją ponia Petrauskiene, net sovietmečiu. Ypač artimai bendravom paskutiniais jos gyvenimo metais. Jai jau buvo gerokai per septyniasdešimt, pergyvenusi ne vieną operaciją, kone stebuklingai pagijusi nuo vėžio, ji tiesiog spinduliavo gerą nuotaiką.