Kad tėviškė netaptų tuščia vieta

Su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro Garbės dirigentu, Plungės garbės piliečiu profesoriumi J.Domarku kalbamės apie prigimtinę žmogaus pareigą atsidėkoti savo tėviškei gerais darbais, apie buvimą gimtinės patriotu, neištrinamą iš širdies nei metų, nei atstumo.

- Šį rugpjūtį atidarant XI tarptautinį M.Oginskio festivalį, paskelbta apie jau kurį laiką plungiškių brandintą sumanymą - statyti paminklą M.K.Čiurlioniui. Kaip vyksta reikalai, kai to imasi politikai, matome iš paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje idėjos, apaugusios nesibaigiančiais ginčais ir nesutarimais. Kokiu keliu eina Plungės bendruomenė?

- Kol kas deriname stygas dėl pačios paminklo esmės, konsultuojamės su paveldosaugininkais dėl vietos, kurioje jis turėtų iškilti, pradedame telkti lėšas. Dar nėra tartas galutinis žodis dėl paminklo dydžio, medžiagos, meninio sprendimo, bet tai jau antraeiliai dalykai, proceso dalis. Svarbiausia, kad paminklas Čiurlioniui Plungėje būtų.

Juk jeigu ne Plungė, ne kunigaikštis Mykolas Oginskis, nežinau, ar mes kalbėtume apie Čiurlionį kaip apie kompozitorių. Jis ketverius metus mokėsi kunigaikščio įkurtoje muzikos mokykloje, gavo čia išsilavinimą, brendo kaip menininkas, kūrėjas. Oginskis išsiuntė jaunąjį Čiurlionį tęsti mokslų į Varšuvą, paskui į Leipcigą, buvo jo mecenatas. Plungiškiams suteikta ne tik garbė tuo didžiuotis, bet ir pareiga įamžinti tautos genijaus atminimą.

Kur daugiau galima pastatyti Čiurlioniui paminklą, jeigu ne Druskininkuose ir ne Plungėje?

- Kiek Plungė prisidėjo prie jūsų, kaip menininko, brandos? Kokius prisiminimus apie savo gimtąjį miestą išsaugojote?

- Plungėje prabėgo mano vaikystė ir ankstyvoji paauglystė, čia mokiausi pirmose gimnazijos klasėse, dainavau mokinių chore. Kai iš jo išvarė, nuėjau giedoti į bažnyčios chorą. Ir esu linkęs manyti, kad šis žingsnis buvo vienas iš tų, kuris nulėmė mano tolesnį gyvenimo pasirinkimą.

Gimiau Varkaliuose prie pat Plungės. Buvau dar vaikas, kai mama gavo palikimą - kitoje miesto pusėje esantį nemenką ūkį Merkelių kaime. Abu mano jaunesnieji broliai ir sesuo gimė jau ten. Merkeliuose pergyvenome karą, bet pokario baisumai privertė palikti namus gelbstintis nuo tremties. 1949-ųjų pavasarį vienas tėvo pažįstamas, rusas saugumietis, įspėjo, kad naktį ateis mūsų vežti, ir patarė bėgti. Mes, vaikai, tuo metu jau buvome išmėtyti po giminaičių ir pažįstamų namus. Aš, 13-metis, mokiausi Plungės gimnazijoje, gyvenau samdomame kambaryje.

Netrukus visi tapome klaipėdiečiais. Tėvas gavo kažkokį darbą, susiradome kur gyventi. O išgelbėjo mus tai, kad po karo Klaipėdoje pasų sistemoje dar vyravo chaosas, miestas duso nuo pabėgėlių, plūdo masės žmonių iš Rusijos. Tarp visokių svieto perėjūnų bandė įsimaišyti ir nuo sovietinių represijų slapstęsi žmonės. Jei valdžia būtų susekusi, kas mes esame, būtume buvę išvežti.

Žinoma, grėsmę jutome kasdien. Klaipėdoje mokiausi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Atsimenu, ateidavo į klasę direktorius ar jo pavaduotojas, iškviesdavo mokinį, o už durų jo jau laukia du uniformuoti. Į klasę šis jau nebegrįždavo...

Laikai buvo neramūs ir atšiaurūs. Kasdien reikėjo galvoti, kaip išgyventi. Tad mano, kaip muziko, kelias prasidėjo kur kas vėliau, negu to reikalauja siekis tapti profesionaliu muziku atlikėju.

- Ar dar grįžote į Plungę, į šeimos ūkį?

- Ne. Tėvai prasigyveno Klaipėdoje, mus visus keturis išleido į mokslus, į platųjį pasaulį.

Praėjusį gruodį mirė mūsų paskutinė teta. Tikra žemaitė! Ji sulaukė 103-ejų, buvo itin šviesaus proto. Visas jos gyvenimas prabėgo Plungėje arba šalia jos. Tad visada turėjome pas ką ir dėl ko grįžti. Taip bus ir toliau, nes mano brolis Stasys, klaipėdietis, nukaršinęs tetą, dabar ten įsikūrė.

Tose vietose, kur aš gimiau ir augau, nieko išsaugoti nepavyko, bet man labai svarbu, kad Plungėje liko mūsų šaknys. Tėviškę aš tebeturiu.

- Pabrėžiate savo žemaitišką kilmę, negailite gražių žodžių kalbėdamas apie žemiečius, džiaugiatės jų pasiekimais. Ar tėviškė, net ir apkeliavus pusę pasaulio, visada buvo svarbiausia vieta žemėje?

- Sentimentų gimtinei man nereikėjo specialiai puoselėti, jie mano širdyje. Gaila, ne visiems lemta pažinti tą jausmą. O ar jį turi, pirmiausia priklauso nuo tėvų auklėjimo, nuo supančios aplinkos. Yra tam tikri dalykai, kurie niekur neužrašyti, neužregistruoti - kažkokia žodžiais nenusakoma trauka.

Tarkim, kai lėkdamas iš Vilniaus pervažiuoju Kryžkalnį, kalbu tik žemaitiškai.

Esu Plungiškių draugijos prezidiumo narys, per posėdžius, suvažiavimus visada bendraujame žemaitiškai. Literatūriškai kalba tik tie nariai, kurie ne žemaičiai, bet ir tie bando. Buvęs ilgametis Kauno klinikų vadovas profesorius Juozas Pundzius, taip pat plungiškis, atvykęs į draugijos susirinkimą kartais padeklamuoja kokį žemaitišką eilėraštį, tik tada imasi rimtesnių reikalų.

Gimtųjų vietų trauka manęs niekada nepalieka. Žinoma, žemaičiai pikti, gal net labiau negu kiti lietuviai, yra pobjauriai, bet mes esame labiau susitelkę, labiau atsidavę savo kraštui.

- Bet ir Žemaitija tuštėja. Ko trūksta, kad žemaitis liktų puoselėti savo krašto, užuot asmenines galimybes ir ambicijas siejęs vien tik su Vilniumi, jeigu apskritai ryžtasi likti Lietuvoje?

- Koncentracija gal ir nėra blogai, tai stiprina vadinamąjį centrą. Bet kai nuvažiuoji į Klaipėdą, Kauną - aš jau nebekalbu apie dar mažesnius Šiaulius ar Panevėžį, - ką ten matome? Neliesiu kitų sričių, tik tą, kurią geriausiai išmanau, kalbėsiu kaip menininkas, muzikas. Tarkim, Klaipėdoje labai trūksta muzikantų. Tiesiog trūksta žmonių! Nėra iš ko sukurti padorų orkestrą, trūksta pedagogų, nėra pakankamai išvystytos mokymo sistemos. Klaipėdoje aš daug ko pasigendu. O Kaunas, besididžiuojantis senomis muzikinėmis tarpukario tradicijomis? Net ir ten aš daug ko pasigendu. Dominuoja vien tik šalia esantis Vilnius.

Žmonės, ieškantys palankesnės kūrybinės terpės ar tiesiog lengvesnės duonos, nebūtinai renkasi Vakarų šalis. Iš provincijos daugiausia stengiamasi patekti į Vilnių. Viena vertus, tai gerai, bet yra ir minusų. Sostinė turtėja kitų miestų, visų šalies regionų sąskaita, jie skurdinami.

M.Oginskio festivalis, kurį rengiame Plungėje, būtent tuo yra prasmingas. Darau viską, kad ta tradicija dar labiau sustiprėtų, kad Žemaitijos regionas turėtų didžiąją muziką, skambančią išskirtinėje aplinkoje. Juk jeigu mes, sugebantys tą padaryti, paleisime šį įdirbį iš rankų, galėsime tik spėlioti, kas miesto laukia ateityje. Gal tik tuščia vieta?

- Kaip situaciją šalyje galima būtų pakeisti, kad būtų turtingas ne vien Vilnius, kad regionai turėtų savitą veidą, būtų patrauklūs?

- 1964 metais kultūros ministras Juozas Banaitis, matydamas realią situaciją, kokia tuo metu buvo su simfoniniu orkestru, operos teatru, Kauno teatru, pliaukštelėjo delnu per stalą ir pasakė: imkis plūgo ir ark - tavo vieta čia! Pastatė mane, 28 metų dirigentą, vadovauti nacionaliniam simfoniniam orkestrui, ir aš tą vagą variau ištisus 51 metus, kol pasiekiau tą, kam buvau pastatytas.

Jei atsirastų kultūros vadovas, kuris sugebėtų tai pakartoti - numatyti strategiją, paskirti tinkamus žmones jai įgyvendinti... Šiandien dažniausiai matome tik vienadienes iniciatyvas, siekiančias nebent tiek, kiek trunka viena kadencija. Juk jau nebe Mykolo Rėzos laikai, mes negalime kiekvienas po savo krūmu rinkti tautosaką, leisti maldaknyges ir knygeles, kokios tik šauna į galvą.

Šiandien reikia visai kitų dalykų - turi būti visa apimanti globali strategija ir iniciatyva. Turime struktūrą, pradedant parlamentu, ministerijomis, departamentais, iki rajoninių institucijų, bet reikia ir generalinės idėjos, kad visi eitume prie tų pačių tikslų. Ar kiekvienas turime užsiimti partizaniniu karu ir siūlyti, kas ko užsigeidęs? Bet kol kas tos generalinės idėjos, didžiosios strategijos aš nematau. Girdžiu tik demagogų, kurie patys neturi ką pasiūlyti, bet jiems svarbu neigti ir prieštarauti, balsus.

- O kiek lemia pačios bendruomenės iniciatyva? Tarkim, koks buvo jos vaidmuo įgyvendinant M.Oginskio festivalio idėją?

- Buvo iniciatyvių žmonių Plungiškių draugijoje. Pirmiausia noriu paminėti šviesios atminties Bronislovą Lubį, jis buvo plungiškių draugijos prezidentas, labai inteligentiška, plataus akiračio asmenybė. Jis buvo vienas iš tų, kuris davė toną.

Ne mažiau svarbi buvo ir mano brolio Stasio veikla. Tuo metu Stasys vadovavo Klaipėdos muzikiniam teatrui, organizuodavo koncertus ir rodydavo muzikinius spektaklius Plungėje, visiškai tokiai veiklai nepritaikytose patalpose. Kartu su entuziastingais vietiniais šviesuoliais - M.Oginskio meno mokyklos direktore Genovaite Žiobakiene ir Žemaičių dailės muziejaus direktoriumi Alvydu Bakanausku - jis puoselėjo mintį įžiebti Plungėje didelį muzikinį renginį, kuriame skambėtų geriausi kūriniai, atliekami profesionalių muzikantų. O paskui jau sunku beatrinkti, kas kiek prisidėjo. Tai buvo galinga banga, visuotinis troškimas. Taip prieš 11 metų Plungėje gimė Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, suradęs savo erdvę dvaro rūmų žirgyne.

Toks pat entuziazmas lydi ir paminklo Čiurlioniui idėją. Visi esame jos autoriai, visiems tai vienodai svarbu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Gyvenimas“