Dora pagal Tapiną ir dora pagal Šv. Raštą

- Ar daug kas po šito įvykio atsiribojo nuo jūsų?

- Iš pažįstamų nebuvo nė vieno. Labai daug draugų ir labai daug nepažįstamų palaiko, bet, aišku, yra atskirų atvejų, kai komentatoriai rašo šlykščius žodžius ir ragina krautis lagaminus į Baltarusiją...

- Net po to, kai atlikote daugkartinę išpažintį visuomenei?

- Pastebėjau, kad ir kiek kalbėtum, esama žmonių, kurių nuomonė nepajudinama: jie tiesiog nori, kad aš iš tiesų būčiau važiavęs pas Lukašenką, dainavęs diktatoriui ir jo grietinėlei ir gavęs už tai kruvinus rublius. Jie gerai jaučiasi, kai gali apipilti kitą pamazgomis, jie kaip dvėseliena mintantys maitvanagiai...

- Negi jums nepasitaikė ko nors pasmerkti pačiam?

- Žinote, kai buvau jaunas, dar neišsiugdęs Kristaus mokyme, kartais būdavau kategoriškas, nors nesu iš tų apsigimusių smerkėjų. Ilgainiui, gilindamasis į Kristaus mokymą ir matydamas Jį kaip pavyzdį, ėmiau laikytis tokių nuostatų: „nedaryk skubotų išvadų, kol neišklausei abiejų pusių ir neišsiaiškinai aplinkybių", „kas iš mūsų be nuodėmės, pirmas temeta akmenį" ir „neteisk ir nebūsi teisiamas".

- Kolektyvinis smerkimas - visai kas kita, jis leidžia pajusti minios alsavimą, tapti išrinktųjų grupės dalimi...

- Taip, jie puikiai atstovauja Vakaruose paplitusią „cancel", arba „atšaukimo, pasmerkimo" kultūrą, kur kiekvienas, metantis akmenuką, jaučiasi labai svarbus...

- O jūs pats, vykdamas į Baltarusiją, nesijautėte svarbus ir neliečiamas?

- Ne, nesijaučiau, bet gal toks nepatogus mano charakteris, turiu revoliucionieriaus kraujo. Kai 19 metų būdamas studentas pradėjau lankyti „Tikėjimo žodžio" bažnyčią, buvau laikomas sektantu, baisiu sektantu. Niekam nerūpėjo, nuoširdžiai tiki ar ne. Sulaukiau nemažos pasmerkimo dozės iš aplinkos, „Tikėjimo žodį" laikiusios vieta, kur renka pinigus ir apiplėšia lengvatikius.

- Na, iš tiesų, pinigai juk buvo renkami...

- Šiaip jau pinigus renka kazino, ten sustatyti aparatai tam, kad juos surinktų, o bažnyčia yra ta vieta, kur žmonės nuoširdžiai aukoja ar neaukoja, - kaip jiems liepia širdis, todėl čia priekaištų būti negali. Aš asmeniškai nuo to laiko, kai tapau sąmoningu krikščionimi, moku dešimtinę ir nesigailiu. Iš tikrųjų, kad ir kiek aukotum Bažnyčiai, tu negali padaryti Dievo savo skolininku, - jis visuomet ras būdų kaip tau atlyginti.

- Galima įžvelgti tam tikrą panašumą tarp „Tikėjimo žodžio" ir davusio ženklą jus pulti Andriaus Tapino sekėjų?

- Kai kuriais aspektais tam tikras įtikėjimas yra. Tapino sekėjus galima vadinti tam tikra sekta, kaskart laukiančia naujų pamokslų. Ir jiems nesvarbu, kad aš į Baltarusiją važinėju jau 17 metų, kad draugauju su vyskupu Leonidu nuo tada, kai jis buvo pastorius Baranovičiuose. Kad drauge meldėmės už Baltarusiją, už tai, kad greičiau baigtųsi karas, nors karą įvardinti karu ten yra nusikaltimas. Kai po mano išvykos Lietuvoje prasidėjo skandalas, vyskupas Leonidas Religinių krikščionių evangelijos bendruomenių susivienijimo vardu kreipėsi į Lietuvos kultūros ministrą Simoną Kairį, tačiau, regis, atsakymo taip ir nesulaukė. Nieko nuostabaus, juk kultūros ministras nerado net 10 minučių laiko susitikti su manimi.

- Galbūt jums reikėjo prašytis audiencijos pas Tapiną, o ne pas ministrą?

- (Juokiasi.) Tarp kitko, man buvo šovusi tokia mintis, tete- a- tete pasišnekėti su Tapinu.

- Kaip manote, jums pavyko įtikinti bent dalį oponentų savo teisumu ar vis tiek likote nesuprastas?

- Reikia labai daug pastangų, kad išsakytum savo nuomonę, bet vis tiek jos kai kas nenori girdėti. Taip yra todėl, kad Lietuvoje nėra tikros demokratijos tradicijų, kad ji tik menama.

- Kas, jūsų nuomone, yra tikroji demokratija?

- Tai yra žodžio laisvė, tai yra sąžinės laisvė, tai yra tikėjimo laisvė, veiksmų laisvė. Aš įstatymo nesulaužiau ir nepadariau jokio nusikaltimo, - tai yra faktas. Bet vis dėlto esu pasmerktas, esu išstumtas į paraštes. Po kultūros ministro pasisakymo kitą dieną turėjau dalyvauti Liuteronų bažnyčioje numatytame labdaringame Padėkos koncerte, tačiau man paskambino ir pasakė, kad būtų geriau, jei aš nedainuočiau. Paskambinau liuteronų vyskupui Mindaugui Sabučiui (mūsų puikūs santykiai) ir pasakiau, kad žmogiškai juos suprantu ir neturiu dėl to jokių priekaištų. Lygiai taip pat reagavau, kai buvo atšauktas mano dalyvavimas kalėdiniame koncerte Bernardinų bažnyčioje. Nenoriu, kad tarp mūsų bėgiotų juodos katės.

- Įdomu, yra skirtumas tarp to, ką manėte apie demokratijos situaciją Lietuvoje vykdamas į Baltarusiją, ir ką manote dabar, tapęs jos „bandomuoju triušiu"?

- Vienas dalykas įsivaizduoti, kitas dalykas - patirti savo kailiu. Dabar galiu sakyti, kad mums dar reikia daug padirbėti tikrosios demokratijos link. Mano, tikinčiojo, pozicija yra vienareikšmiška. Kaip atlikėjo, kaip Lietuvos piliečio - irgi.

Prieš porą metų marširavome su Baltarusijos vėliava, teigdami, kad jie - mūsų broliai, o šiandien - viskas apsivertė aukštyn kojomis? Mes jūsų nepažįstame ir pažinti nenorime, nesiartinkit? Prieš porą metų pagal Vakarų ekspertus apie 80 proc. baltarusių buvo prieš Lukašenkos režimą, - didelis naivumas tikėti, kad visi tapo paklusnūs ir norintys, kad jiems vadovautų diktatorius. Juo labiau nereikia manyti, kad visa opozicija šiandien pabėgusi į užsienį arba sėdi kalėjime, - ji vis dar tebėra persekiojama.

Manęs klausė, kodėl aš negalėjau dainuoti įsisegęs ženkliuką su Ukrainos vėliava, - galėjau, sakiau, daug ką galėjau, bet nenorėjau pridaryti nemalonumų draugei, koncerto režisierei, kuri mane ir pasikvietė. Kodėl aš turiu atsižadėti draugų, kuriuos pažįstu jau 20 metų. Su Oksana Volkova pažįstamas nuo 2015 metų, dainavom kartu Pekine, dainavom kartu Vilniuje, Minske, šiemet ji važiuoja dainuoti į Drezdeną ir Miuncheną. Pažįstu ne tik ją, bet ir jos šeimą, jie buvo pas mus svečiuose; jie puikūs žmonės, provakarietiškų pažiūrų.

- Dėl savo draugiškų jausmų puikiems žmonėms atsidūrėt priešo apkasuose...

- Atskirkime pelus nuo grūdų. Ar visi Lietuvos respublikos piliečiai yra prieš karą Ukrainoje? Ne visi. Kai skaitau kai kuriuos Rusijos agresiją palaikančius komentarus, man plaukai piestu stojasi. Tai yra siaubinga. Lygiai taip pat ir Baltarusijoje, ir Rusijoje yra žmonių, kurie yra prieš karą.

Kalbant apie mano padėtį, viena vertus, nemalonu, kai pilami tokie priekaištai, kai kenčia tavo artimieji, kita vertus, nors man tai kainuoja, bet galbūt ta diskusija leis padaryti tam tikras išvadas. Kol žmogus nesulaužo įstatymo ir nepadaro nusikaltimo, jis yra tiesiog kitamintis, jo, manyčiau, nevalia smerkti. Pavyzdžiui, aš esu prieš narkotikų legalizavimą, bet jokiu būdu nesmerkiu turinčių kitą nuomonę žmonių. Niekinti nenusikaltusį, tačiau kitaip manantį žmogų turi būti nepriimtina demokratinėje valstybėje.

Dar niekam nepasakojau, kad prieš metus buvau gavęs pasiūlymą dainuoti Maskvos didžiajame teatre, planuojančiame statyti Modesto Musorgskio „Chovanščiną". Man buvo numatytas Golicyno vaidmuo. 2021 metų lapkričio mėnesį sutarėme dėl sąlygų, tačiau kai Rusija užpuolė Ukrainą, pasakiau, kol karas vyks, ten nekelsiu kojos.

Baltarusija kol kas nėra tiesiogiai įsitraukusi į karą. Nors Kremlius naudojasi jos teritorija, nors iš jos leidžia raketas į Ukrainos žemes, tačiau nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastum, jog kad ir koks blogas būtų Lukašenka, jis išsisukinėja, norėdamas išvengti tiesioginio įsikišimo. Jo padėtis nepavydėtina: skendintis skolose jis sėdi Putino kišenėje ir be jo neturi prie ko glaustis. Beje, sovietmečiu, kai pas mus Pabradėje ir Šiaurės miestelyje irgi stovėjo rusų tankai, mūsų nuomonės irgi niekas neklausė. Lietuviai irgi buvo siunčiami kariauti į Afganistaną, kur kitoje barikadų pusėje buvo amerikiečių kareivių, bet mes netapatinome savęs su Kremliumi...

- Jus smerkiantieji apeliuoja į sąžinę, teigdami, jog nedora dainuoti teatre, kurį remia Lukašenkos režimas.

- Kyla klausimas, kas yra dora pagal Tapiną ir kas yra dora pagal Šventąjį Raštą. Pagal Šventąjį Raštą dora yra būti prieš bet kokį blogį, kuris neturi nei tautybės, nei rasės, nei amžiaus, nei nuolatinės gyvenamosios vietos, - jis veikia ten, kur žmonės jam leidžia veikti. Dora pagal Tapiną yra laikina substancija, galiojanti 2014-2023 metų laikotarpiu, arba, trumpai tariant, nuo praėjusių metų vasario 24- osios.

- Įsivaizduojate, kokios jūsų reakcijos laukia publika, kalanti jus prie kryžiaus?

- Pirmiausia tikimasi, kad aš griūsiu kniūbsčias ir sakysiu: kaltas, kaltas, labai esu kaltas, atgailauju, daugiau taip nedarysiu, tik nespardykit. Bet negaliu išduoti savo sąžinės. Kai šiandien manęs klausia, ar po viso šito puolimo važiuočiau dabar į Baltarusiją, sakau, nežinau, nes dėl liguistos, piktos ir agresyvios visuomenės reakcijos kenčia mano šeimos nariai. Sakau, labai stipriai pagalvočiau, bet, tiesą sakant, dėl to, kad važiavau į Minską, nejaučiu jokios širdgėlos, jokios sąžinės graužaties, - žinau, kad pasielgiau teisingai.

Na, o dėl šito mano poelgio vis dėlto paskutinis žodis bus ne Tapino, ne mane smerkusio kultūros ministro S.Kairio ar Operos ir baleto teatro direktoriaus Jono Sakalausko, - paskutinis žodis visuomet yra Dievo. Kaip Jis pasakys, taip ir bus.