Kaip viena daugiavaikė mama palengvino milijonų moterų gyvenimą

Net palyginti nelabai seniai vystyklų krūvų skalbimas ir lyginimas buvo įprasta vaikus auginančių moterų veikla.

Vaikams, gulintiems ar sėdintiems drėgnuose vystykluose, ne tik iššusdavo oda, jie ištepdavo baldus, drabužius, patalynę.

Atrodė, kad taip bus visada, bet XX a. 3-me deš. amerikietė namų šeimininkė Merion Donovan viską pakeitė. Ji pradėjo tikrą vaikų priežiūros revoliuciją ir palengvino gyvenimą milijonams moterų.

Merion Donovan gimė 1917 m. ir užaugo šeimoje, kurioje buvo skatinamas išradingumas. Jos tėvas buvo garsus išradėjas ir būtent jis padarė didelę įtaką dukters kūrybinio potencialo raidai.

Nuo vaikystės ji mielai leisdavo laiką tėvo fabrike stebėdama įvarius mechanizmus.

Pačiai tapti išradėja ją įkvėpė motinystė. Skamba šiek tiek patetiškai, bet būtent taip ir buvo. 1942 m. Merion tapo mama.

Jau augindama pirmą vaiką ji susidūrė su visais sunkumais: dieną be perstojo keisdavo vystyklus, naktimis praktiškai nemiegodavo, skalbdama patalynę ir vystyklus iš audinio.

Jos gyvenimą sudarė nesibaigiantis skalbimas ir lyginimas. Viskas tapo dar sunkiau, kai vienas po kito pasaulį išvydo dar du vaikai. Ir atėjo akimirka, kai ji ne šiaip pavargo, o pasijuto išsikankinusi tiek, kad atrodė - viskas, daugiau taip gyventi nebeįmanoma.

Merion nusprendė pertraukti ydingą ratą ir, užuot kibusi į įprastą skalbimą, kartą naktį stvėrė dušo užuolaidą ir sėdo prie siuvamosios. Nusikamavusiai Merion į galvą atėjo mintis pagaminti neperšlampamą vystyklą.

Apimta įkvėpimo, ji dušo užuolaidą sukarpė į kelis gabalus ir sėdo siūti. Jos naktinio triūso rezultatas - šiuolaikinių vienkartinių sauskelnių prototipas.

M.Donovan išbandė išradimą su savo vaiku ir buvo priblokšta rezultato. Vaikutis buvo sausas, keisti vystyklus reikėjo rečiau. Gaminys buvo praktiškas, veiksmingas ir saugus jautriai vaikiškai odai.

Jam užsegti Merion panaudojo spaustukus, o ne smeigtukus, oras galėjo laisvai cirkuliuoti, o oda - kvėpuoti.

Atrodė, kad už tokį genialų išradimą Merion reikėjo pastatyti paminklą. Bet ne, ji susidūrė su pasipriešinimu. Prireikė ilgų 10 metų, kad jos išradimas būtų pagaliau pripažintas.

Gamintojai iš pradžių nenorėjo imtis juos gaminti, jiems tai atrodė nereikalinga - juk moterys visais laikais su viskuo puikiai susitvarkydavo.

Merion pati ėmėsi aktyviai veikti. Savo naujovę ji atnešė į vieną Niujorko universalinę parduotuvę ir įtikino ją pardavinėti.

Sėkmė buvo pribloškianti - sauskelnės buvo šluote nušluotos nuo lentynų. Kalbos apie „stebuklingus" vystyklus pasklido akimirksniu. Moterys jų reikalavo dar ir dar.

1951 m. Merion Donovan patentavo savo išradimą, sąmojingai pavadinusi jį „The Boater" (valtininkas) ir pardavė teises kompanijai „Keko Corporation" už tuo laiku milžinišką sumą - milijoną dolerių.

Bet tuo namų šeimininkė neapsiribojo. Ją užvaldė mintis išrasti vienkartines sauskelnes, kad jų nereikėtų skalbti, džiovinti, lyginti. Daiktą, kurį panaudotą būtų galima išmesti, ir viskas.

Pramonininkai sukiojo pirštą prie smilkinio - tai juk nepraktiška! Gaminti šiukšles?! Bet M.Donovan nepasidavė. Ji svajojo ne šiaip palengvinti darbą moterims, o suteikti joms... laisvę.

Svajojo mamoms padovanoti laiko tiesiog pabūti su vaiku, išgerti arbatos, o ne valandų valandas skalbti.

Nors Merion gaminiai būdavo vis nepriimami, būtent jų pagrindu buvo pagamintos pirmosios vienkartinės sauskelnės.

Viktoras Milsas (Victor Mills), dirbęs kompanijoje „Procter & Gamble", ištobulino revoliucingą M.Donovan koncepciją ir 1961 m. Amerikos rinkoje pasirodė sauskelnės „Pampers". Praktiškas ir patogus gaminys greitai išpopuliarėjo.

Iki 9-ojo deš. bendrovė įdiegė tokias naujoves kaip lipnios juostelės, supaprastinusios sauskelnių naudojimą, ir toliau tobulino produkciją, mažindama svorį ir didindama komfortą mažyliams.

M.Donovan svajonė išsipildė, vienkartinių sauskelnių gamyba tapo nepaprastai pelninga, pajamos iš pardavimų siekė milijardus dolerių, milijonai motinų buvo išlaisvintos nuo varginamo kasdieninio darbo.

Taip vienos amerikietės namų šeimininkės atkaklumas ir ryžtingumas įrodė, kad revoliucingos naujovės toli gražu ne visada gimsta laboratorijose ar posėdžių salėse.

Kai kada tai būna nevilties, beprotiško nuovargio ir atkaklaus tikėjimo, kad gyvenimas privalo būti lengvesnis ir geresnis, rezultatas.