K.Bizauskas - jauniausias 1918 m. signataras

Kazys Bizauskas buvo vienas mūsų tautinio atgimimo veikėjų, kuris kartu su kitais lietuvių veikėjais Pirmajam pasauliniam karui baigiantis prikėlė Lietuvą laisvam, nepriklausomam gyvenimui. Į aktyvią politinę veiklą įsitraukė dar būdamas gimnazijos žemesnėse klasėse. Vėliau jauniausias Lietuvos Tarybos narys, 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, švietimo ministras, diplomatas, ministro pirmininko pavaduotojas paskutinėse dviejose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse.

Gyvenimo kelrodė žvaigždė

Paties K.Bizausko paliktų žinių apie savo veiklą išliko nedaug. Jis rašė dienoraštį, bet šis ir jo kiti užrašai pranyko Pirmojo pasaulinio karo metu. Vėlesnių laikų užrašai dingo sovietų okupacijos metais. Tad jo gyvenimą ir veiklą galime atkurti iš netiesioginių šaltinių. Gimnazijos metais buvo ramaus būdo, blaiviai mąstantis, santūrus jaunuolis. Vėliau amžininkų apibūdinamas kaip garbingas lietuvis, tiesus, aštraus ir greito mąstymo, atviras, gerbiantis skirtingas žmonių nuomones. Jo gyvenimo kelrodė žvaigždė - gili meilė Lietuvai - tėvų žemei ir jos žmonėms. Dar jaunas būdamas jis suprato, kad lietuvis inteligentas turi dalytis su tauta džiaugsmais ir rūpesčiais, kad negalima jos apleisti, kai tautą užgula sunkūs laikai. Tokio nusistatymo laikėsi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai okupavo Lietuvą. Jis liko krašte, kai dauguma inteligentų pasitraukė į Rusijos gilumą. Sovietams okupavus Lietuvą, liko ištikimas duotiems priesakams. 1940 m. jo šeima ir bičiuliai įtikinėjo ir ragino bėgti iš Lietuvos. Jis nebėgo, nors ir jautė, kad apsisprendimas likti okupuotame krašte gali kainuoti jam gyvybę...

Šeima

K.Bizauskas gimė 1893 m. vasario 2 d. (pagal tuometį senąjį kalendorių, pagal naująjį - vasario 15 d.). Kituose šaltiniuose nurodoma 1892 m. Gimimo vieta tikriausiai buvo Paviluosta (lietuviškai Povilo Uostas, rusiškai - Pavlovo) Kuldigos apskrityje Latvijoje. Sovietinės lietuviškosios enciklopedijos, Bostone išleistoji „Lietuvių enciklopedija“ ir kai kurie kiti šaltiniai nurodo jo gimtinę buvus Vildūnų kaimą, Joniškėlio vls., Biržų aps. (dabar Pasvalio rajonas). Tuo tarpu Nepriklausomybės metais pradėtoje leisti „Lietuviškoje enciklopedijoje“ ir kitur jo gyvenimo pradžios vieta nurodoma Paviluosta. Jo šeima teigė, kad Kazys gimė būtent čia. Tikėtina, kad taip buvo sumaišytos jo ir tėvo Kazio gimimo vietos.

Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, vienas pirmųjų Lietuvos kooperatininkų, steigęs kooperatyvus Kuršo Skaistkalnėje, Pašvitinyje, Pumpėnuose, Kupiškyje ir Anykščiuose. Motina Karolina Jankauskaitė-Bizauskienė pagal mirties metriką buvo „Panevėžio apskrities, Joniškio parapijos valstietė“. Ji susirgo džiova ir mirė 1895 m. liepos 8 d. Skaistkalnės miestelyje, išgyvenusi vos 22 metus. Kazys, vienintelis jos sūnus, tuo metu buvo trejų. Šeima buvo religinga, tokia dvasia ir Kazimieras buvo auklėjamas.

Pirmieji mokslai

Atrodo, kad gimus Kaziui Bizauskai išsikėlė iš Paviluostos ir 1895 m., kai mirė motina, jau gyveno Skaistkalnėje. Kur pradėjo mokytis jaunasis Kazys, nėra žinoma. Nėra žinių, kur tėvas ir sūnus Bizauskai gyveno iki tėvo mirties 1907 m. Tikėtina, kad pradžios mokyklą lankė Latvijoje. 1903 m. rudenį Kazys įstojo į Mintaujos gimnaziją.

1903-1904 m. kun. Povilas Dogelis už lietuvišką veiklą caro valdžios buvo nubaustas kalėti Kretingos vienuolyne. Savo atsiminimuose jis rašo, kad Mintaujos gimnazijos mokinys K.Bizauskas, atvykęs pas savo dėdę kun. Antaną Bizauską atostogauti, mokė jį latviškai. Ta pažintis vėliau giliai paveikė jauną Kazimierą. Kitas, neabejotinai turėjęs didelę įtaką jaunai asmenybei, buvo jo dėdė kun. Antanas Bizauskas (1861-1937). Katalikų bažnyčios istorijos žinovams, vienuoliams pranciškonams geriau žinomas kaip tėvas Pranciškus. Lietuvos pranciškonų ordino atnaujintojas, savarankiškos Šv. Kazimiero provincijos įsteigėjas ir pirmasis provincijolas. Dėdė jaunuoliui įdiegė gilų tikėjimą, pagrįstą krikščioniška pasaulėjauta, ir meilę savo Tėvynei. Mirus tėvui, tai jis globojo ir leido į mokslus našlaitį Kazimierą.

1906 ar 1907 m. K.Bizauskas buvo išsiųstas mokytis į Šveicariją. Dėdė buvo nepatenkintas rusų mokyklos auklėjimu. Kita priežastis galėjo būti tėvo ir dėdės susirūpinimas dėl jo sveikatos. Tėvas 1906 m. dar buvo gyvas, bet neilgai pagyvenęs mirė. Mirties priežastis nežinoma. Matyt, nuo džiovos. Palaidotas Anykščiuose. Jaunasis Kazimieras jaunystėje buvo liesas, smulkaus sudėjimo vaikinas. Tai buvo pavojinga susirgti šia tuomet nepagydoma liga. Kazimieras mokėsi privačioje katalikų gimnazijoje Švyco mieste. Miestelis įsikūręs netoli Liucerno ežero. Gavęs žinią apie tėvo mirtį, jaunuolis skaudžiai išgyveno šią netektį. Tuo metu ėjo keturiolikti metai.

1907 ar 1908 m. dėl nepalankių gyvenimo sąlygų Šveicarijoje K.Bizauskas grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytis Vinogradovo gimnazijoje Vilniuje. Po vienų ar dvejų mokymosi metų persikėlė į Kauną, grafo Platovo gimnaziją. Žinoma, kad 1910 m. jis lankė šios gimnazijos šeštą klasę.

Gimnazijoje rado vienminčių ir tapo jų savotišku vadu. Kuopelėje buvo įvairių pažiūrų jaunuolių. Vėliau ši kuopelė suskilo į ateitininkus ir aušrininkus. Iš pradžių Kazys lyg prijautė aušrininkams. 1911 m. jis dalyvavo aušrininkų konferencijoje Šiauliuose. Juos vienijo 1910 m. pradėtas leisti moksleivių laikraštis „Aušrinė“. Vėliau Kazys pasuko pas ateitininkus ir buvo vienas aktyviausių ateitininkų veiklos organizatorių. Katalikai moksleiviai Kaune leido savo laikraštį „Ateitis“. Pirmasis numeris pasirodė 1910 m. rugsėjį. Jis buvo paruoštas 6 klasės gimnazisto Kazio Bizausko-Kasaičio. Toks buvo pirmasis jo slapyvardis.

1913 m. Kazys baigė grafo Platovo gimnaziją Kaune. Baigęs mokslus, K.Bizauskas išvyko į Maskvą mokytis universitete teisės mokslų. Studijuodamas Maskvoje buvo aktyvus Maskvos lietuvių studentų ateitininkų „Rūtos“ draugijos narys. K.Bizausko mokslus nutraukė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Pečius užgula sunkūs laikai

1915 m. vasarą grįžo į Lietuvą. Apsistojo Pumpėnuose pas tetą Barborą. Dažnai važinėjo į Vilnių, vaidino lietuvių vaidinimuose, kuriuos organizavo „Rūtos“ draugija. Vokiečiams užėmus Lietuvą, liko okupuotame krašte.

Panevėžyje likę kunigai J.Stakauskas, J.Maciejauskas, P.Liepa ir kiti, palaikomi K.Bizausko, dirbo aktyvų visuomeninį darbą, mokytojavo pirmojoje lietuvoškoje gimnazijoje.

1917 m. K.Bizauskas buvo pakviestas į Lietuvių konferenciją, nors jam ėjo tik 24 metai (organizacinio komiteto nutarimu į konferenciją turėjo būti kviečiami asmenys, sulaukę 25 metų). Jis tapo jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu, jam teko garbė ir atsakomybė pasirašyti 1918 m. nutarimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo.

 1919 m. rudenį grįžęs į Lietuvą, lapkričio 5 d. vedė gimnazijos laikų draugę Pauliną Liepaitę. Po vestuvių su žmona grįžo į Londoną ir apsigyveno Lietuvos pasiuntinybėje. Prasidėjo sudėtinga diplomato, valstybės politiko karjera.

1919 m. vienas Lietuvos ūkio banko steigėjų, 1919-1920 m. Lietuvos delegacijų pasitarimuose su Anglija ir Sovietų Rusija narys, 1920 m. Steigiamojo Seimo narys, Kazio Griniaus (1920-1922) Ministrų kabinete švietimo ministras, 1922 m. paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, 1923 m. - JAV, 1927 m. - Latvijoje, 1928m. - D.Britanijoje, 1930 m.- Olandijoje. Nuo 1931 m. įgaliotasis ministras Užsienio reikalų ministerijoje, Teisių ir administracijos departamento direktorius. 1939 m. sausio 1 d. užsienio reikalų ministras K.Bizauską paskyrė nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Latvijoje. Tai buvo svarbus paskyrimas, nes Vokietijai okupavus Klaipėdą ir jo kraštą, Lietuva praktiškai liko be savo uosto. Lietuva prašė Latvijos suteikti lengvatų, naudojantis Liepojos uostu. Tačiau Latvija, matyt, bijodama Vokietijos, atsisakė įsileisti net vienintelį Lietuvos karo laivą „Antanas Smetona“. Jono Černiaus (1939 m.) Ministrų kabinete K.Bizauskas tapo ministro pirmininko pavaduotoju, vėliau tas pačias pareigas ėjo 1939 m. lapkričio 22 d. sudarytoje A.Merkio vyriausybėje, atgavus Vilnių, K.Bizauskas kartu paskirtas ir vyriausybės įgaliotiniu Vilniui bei jo kraštui.

1940 m. sovietų saugumo tardytojui prisipažino: „Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917-1918 m. kovojau dėl nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo [...]. Aš prisipažįstu, kad 1918-1919 m. padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse [...]“. To pakako. Kaltinamojoje išvadoje - visas gyvenimas, darbas nepriklausomos Lietuvos valstybėje traktuotas kaip nusikaltimas darbo liaudžiai, tarybų valdžiai, o pats kaltinamasis - kaip užkietėjęs, nepataisomas priešas.
Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, jis drauge su kitais lietuvių kaliniais evakuotas į Sovietų Sąjungos gilumą. K.Bizauskas 1940 m. birželio 26 d. sovietų budelių buvo sušaudytas Polocko rajone, netoli Bygasovo stoties. Ilgą laiką buvo manoma, kad buvo nužudytas Žervenėje, prie Minsko. Tuo metu K.Bizauskui ėjo 49-ieji. Taip žuvo vienas pirmųjų kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę.