Įkrauta Just.Marcinkevičiaus žemė

Literatūrologės Viktorijos Daujotytės knyga „Justino Marcinkevičiaus žemė/ Žmogaus šiapus“ buvo sutikta sausakimšoje knygų mugės salėje ir sulaikius kvėpavimą - matyt, šiedu vardai pasižymi ta pačia metafizika traukti žmones. Nors susitikimo pradžioje profesorė su jai būdingu kuklumu tarė suprantanti, kad visi susispietę būtent dėl Just.Marcinkevičiaus, tačiau buvo tik iš dalies teisi, - daugelis kentė grūstį, norėdami patirti jos išmintingą, tarsi glostančiu akcentu tariamą žodį.

V.Daujotytė pateisino visų lūkesčius: pasakodama apie savo knygą, ji pasakojo apie poetą, pasakodama apie poetą, ji pasakojo apie žmogų, kuriam nepavyksta išvengti nė pažeminimo, kalbėdama apie žmogų, ji kalbėjo apie medį, akmenį, žolę, - Lietuvą.

Iš ko susideda „šiapus“

Susitikimo pradžioje profesorei teko paaiškinti, kodėl savo knygai davusi tokį pavadinimą: kodėl „Justino Marcinkevičiaus žemė“, kodėl su paantrašte „Žmogaus šiapus?

„Šitie pavadinimai mano sąmonėje ilgą laiką konkuravo, - sakė profesorė. - Aš netgi norėjau pavadinti knygą „Žmogaus šiapus“, akcentuodama labai paprastus dalykus: mūsų gyvenimas, mūsų gyvenimo pagrindinės struktūros, programos, linijos, koordinatės, perspektyvos susiklosto iš mūsų šiapus, iš kartais labai nedidelio reikšmių ploto, į kurį įeina gimtinė, mylimi artimi žmonės, patirtis, kalba, gamta, medis, akmuo, gėlė, kad šitas šiapus yra tarsi mūsų sąmonės kristalas. (...) Jeigu nėra to stipraus šiapus, jeigu mes neturime šito gyvenimo šiapusybės, šito kristalo, šito branduolio, šitos savo žemės, šito savo prigimties lauko, šito meilės lauko, kaip sako Arvydas Šliogeris, bet kokia mūsų transcendencija, bet kokia mūsų tarsi peržengimo galimybė lieka, na, neaiški, tarsi ribota. Šitaip aš ir supratau Just.Marcinkevičiaus kūrybos bent jau esminę dalį - būti su žmonėmis, būti žmonių gyvenime, būti su savo tauta, būti savo tautos gyvenime, būti taip, kad tauta būtų tavyje, kad tu būtum tautoje ir ne tik tomis abstrakcijomis, tais aukštais ir, sakyčiau, deklaratyviais tonais, bet labai paprastais dalykais, pasilenkiant prie žolės, prie žmogaus, paliečiant artimą, paimant jį už rankos, pasakant gerą žodį, ir tada šiapusybė susiklosto kaip poezijos žemės kontūrai...“

Paklausta apie tikslus, kurių siekusi rašydama monografiją, V.Daujotytė tarė nekėlusi ypatingų tikslų, tik turėjusi daug klausimų, kuriuos kelia Just.Marcinkevičius, visą laiką atsiduriantis mąstymo apie mūsų gyvenimą bei Lietuvą centre: „Bandžiau truputį gal net savotiškai eretiškai, beveik prieš save eidama svarstyti: Just.Marcinkevičius yra įvykis ne tiek poezijoje, Just.Marcinkevičiaus kūryba yra įvykis visoje tautos kultūroje“.

Poetas pats save įduoda

Niekas nėra buvęs toks didelis, kad nebūtų buvę galima jo pažeminti, nebent juos saugojo galia ir valdžia, sureagavo profesorė į garsiai kažkieno ištartą mintį, kad poetas savo laiku nebuvo deramai įvertintas. „Kūryba yra pats didžiausias, pats giliausias viešumas. Pats giliausias atsivėrimas, ir kuo žmogus labiau atsiveria, kuo jis labiau išeina į kitus žmones, tuo jis yra bejėgiškesnis, jis pats save įduoda, galima taip pasakyti, jis pats suteikia galimybes būti apkaltintas, būti pažemintas, būti išjuoktas. Šiuo požiūriu Just.Marcinkevičius nėra išimtis, (...) jis yra net atvirai pasakęs, kad štai aš mažas, štai aš menkas, štai aš bejėgis, bet kas yra už to? Kas atsitinka su tokiu žmogumi, kuris patenka į situaciją, kurioje jam sunku ir jis nėra tuo kaltas, kuo kaltinamas? Jis išlaiko savo orumą. Nepuola kaltinti kitų, nepuola skųstis, nepuola netgi ypatingai viešai teisintis, ir visą tą dramą, kuri vyksta žmogaus sąmonėje, o nėra abejonės, kad ji labai skaudi, gili, visą tą dramą perkelia į kūrybą“.

Tikrumo liudijimas

Autorės nuomone, praėję metai po poeto mirties buvo gana iškalbūs, leidžiantys manyti, kad „galbūt iš tiesų kažkur ore, kažkur literatūros šaknyse, kažkokiose labai stipriose autentiškų ir gilių sąmonių pajautose šviečia mums tas tikrumo ilgesys“. „Mes gyvenome jau pakankamą laiką tikrumo nebepasigendančioje erdvėje, tikrumo kaip stabilumo, kaip jutimo, kad esu čia, pagal Martyną Liuterį: „stoviu čia ir negaliu kitaip“. Tai begalinis stiprumo įreikšminimas, įprasminimas. (...) Nepulsiu teigti, kad Just.Marcinkevičiaus poezija - aukštybių aukštybė, kad čia nepasiekiamos meno aukštumos, vienąkart atrodo taip, kitąkart paabejoji, bet šita kūryba yra iš šito taško: „aš stoviu čia, aš negaliu kitaip“. (...) Just.Marcinkevičiaus kūryboje šitas taško jausmas, pozicijos jausmas yra mano tauta, yra mano žemė, yra mano kalba, yra mano Nemunas, yra mano dangus, yra mano Vilniaus katedra, yra jos požemiai, yra Martynas Mažvydas, yra Donelaitis, yra Mindaugas, yra Daukantas; visa tai sustyguota į tam tikrą veikiančią sąmonės programą. Sukurti šitokią programą, išlaikyti tos programos vientisumą yra uždavinys, vertas žmogaus gyvenimo...“

Keistas šviesos brūkšnelis

Baigiantis prasmių valandai, V.Daujotytė pradžiugino Just.Marcinkevičiaus gerbėjus viena kita detale iš jųdviejų bendravimo, suintrigavo mįslingu pastebėjimu, kuris daugelį vers įdėmiau pažiūrėti į ne kartą regėtas poeto nuotraukas: „Kai dabar galvoju apie Justiną, tai buvo žmogus, - kaip čia pasakius, kad būtų tikrai, bet ne pernelyg gražiai, - žmogus, kilęs iš šviesos, - turėjo labai aiškią šviesą savyje. Šviesa pulsuodavao iš jo, kai jis kreipdavosi į kitą žmogų... Kai jis kalbėdavosi, turėjo poreikį lytėti žmogų ranka šiek tiek... Lyg tas kontaktas jam duodavo tikrumą, lyg jis kažką patikrindavo. Ir jo nuotraukos albumuose turi keistą šviesos įspūdį. Jeigu gerai įsižiūrėsi, net tose reprodukcijose kur nors bus šviesos brūkšnelis... toks mįslingas keistas šviesos buvimas. Jeigu žmogus galėtum parašyti apie šviesą, kuri išlieka nuotraukose, žiluose žmogaus plaukuose, akyse, rankose, bet daugių daugiausia tai gali pajusti. Tą pajusti mes galime kiekvienas ir tai mus visus sulygina. Visi mes čia esame kartu ir žinome dėl ko“.