Baltasis Rusijos auksas Radvilų rūmuose

Dviejose muziejaus salėse už storo stiklo vitrinų įsikūrė „Sankt Peterburgo imperatoriškasis porcelianas“. Apie 200 eksponatų - servizai, vazos, dekoratyvinės lėkštės, figūrinės kompozicijos - leidžia susipažinti su Rusijos porceliano istorija, neatsiejama nuo šalies ir miesto istorijos. Paroda veiks iki gegužės 6 d., o vasarą bus perkelta į Palangos gintaro muziejų.

Imperatoriškoji porceliano manufaktūra įkurta 1744 m. Petro Pirmojo dukters Jelizavetos. Laikui bėgant jos statusas keitėsi, bet užduotis liko ta pati - puošti Romanovų dvarų interjerus, kurti prabangius servizus carų ir didikų stalui. Aukščiausios kvalifikacijos meistrai, talentingi dailininkai ir skulptoriai išgarsino Rusijos „baltąjį auksą“ visame pasaulyje. Jis eksponuojamas didžiausiuose muziejuose, dėl jo varžomasi „Sotheby“ ir „Christie“ aukcionuose.

Įdomu, kad po Spalio revoliucijos požiūris į porcelianą radikaliai pasikeitė. Pusantro šimtmečio tarnavęs „supuvusiai dvarų kultūrai“, jis turėjo tapti naujosios ideologijos vėliava. Vietoj kurtuazinių barokinių skulptūrėlių atsiranda „teisingos“ kompozicijos, vaizduojančios socializmo kūrėjus, darbininkus ir valstiečius. Vietoj rafinuotai puošnaus lėkščių dekoro - ideologiškai teisingi šūkiai („Tegyvuoja VIII TSKP suvažiavimas“), kūjis ir pjautuvas, jubiliejinės datos. Šiandien tie artefaktai - bene labiausiai kolekcininkų medžiojami objektai, nes niekur pasaulyje porcelianas neišgyveno tokio ideologinio spaudimo.

Po revoliucijos porceliano dekorui didelę įtaką darė ir avangardinio meno idėjos (kubizmas, futurizmas, suprematizmas). Vilniškėje parodoje visa lentyna skirta arbatinukams ir puodeliams, kurių formas kūrė Kazimiras Malevičius ir Nikolajus Sutinas.

Beje, naujieji gamyklos šeimininkai elgėsi gana racionaliai, neskubėjo, kaip žadėjo Internacionalas, griauti senąjį pasaulį ir ant jo griuvėsių statyti naują. Nuo gatavos produkcijos, kurios buvo kimšte prikimšti visi sandėliai, tiesiog nuvalyti senieji ženklai ir jų vietoje priklijuoti nauji: dvigalvį imperatoriškąjį erelį pakeitė kūjis ir pjautuvas. (Per ilgą gamyklos egzistavimo istoriją firminiai ženklai keitėsi keliolika kartų.)

Po karo porceliano menas turėjo tapti masinis, taigi paprastesnis, pigesnis, prieinamas liaudžiai. Po karo įrengtas ir Rusijoje iki tol nekultivuotas kaulo porceliano cechas. (Į porceliano masę dedama stambiųjų raguočių kaulų pelenų.) Kaulo porcelianas itin lengvas, tvirtas, tačiau jo gamybos procesas reikalauja ypatingo jautrumo ir subtilumo, todėl ceche dirba tik moterys.

Nedidelės apimties, tačiau turininga paroda kviečia įsižiūrėti į kiekvieną eksponatą. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į tradiciniu mėlyno kobalto tinkleliu puoštus arbatos servizus. Į folk stiliumi dekoruotas vazas, lėkštes ir velykinius kiaušinius. Į labai vertinamas pripažintų meistrų animalistines figūrėles, dekoruotas poglazūrine tapyba. Į P.Čaikovskio „Spragtuko“ personažus, sukurtus pagal Michailo Šemiakino piešinius. Į nedidelę dalelę senovinio servizo „Pasivaikščiojimas po Peterhofą“. Šio servizo kopija įteikta V.Putinui 50-mečio jubiliejaus proga.

Šiandien ne tik atkartojami senųjų meistrų gaminiai, bet kuriamas ir modernus šiuolaikinis porcelianas. Priimami užsakymai iš korporacijų, valstybės institucijų, privačių asmenų. Brangūs dirbiniai vėl puošiasi porevoliucinius laikus primenančiais užrašais: „Rosneft“, „Severstal“, „Rosgosstrach“...

Baltasis Rusijos auksas eksportuojamas į daugybę Europos, Amerikos ir Azijos šalių, taip pat ir į Lietuvą. Radvilų rūmų vestibiulyje eksponuojami arbatos servizai ir pavieniai komplektai (puodukas su lėkštele) pardavimui. Ant trapiųjų gaminių šiandien vėl puikuojasi dvigalvis erelis su užrašu „Imperial Porcelain. 1744 St.Peterburg“. Skanios arbatos iš kobalto tinkleliu puošto puodelio!