V.Kernagio „Baltas paukštis“ sugrįžo

Jautriai ir išmoningai sustyguota ši programa, kurios pavadinimu tapo bardo „gulbės giesme“ vadinamos dainos pavadinimas - išskirtinė.

Plačiajai publikai pažįstamas, „Triumfo arkos“ nugalėtojas, „Chorų karų“ gimtosios Tauragės komandos vedlys, daugybės muzikinių festivalių dalyvis ir kelių muzikinių teatrų solistas L.Mikalauskas galėtų sau vasarą leisti kiek atsipūsti. Bet jam taip neišeina - tiek koncertų, spektaklių vasaros festivaliuose dainininkas tikrai nesitikėjo ir neplanavo. Liepos mėnesį jis ištaikė vos kelias dieneles ramesnio poilsio su savo žmona Sigita namie, Kauno priemiestyje.

Populiariausia iš jo pastaruoju metu parengtų programų „Baltas paukštis“ jį ir jam padedančią styginių kvarteto „Bass Arco“ vyrukų komandą džiugina, nes pataikyta, kaip sakoma, į dešimtuką. Po dviejų tą patį vakarą „Balto paukščio“ koncertų sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje, kurioje vyksta Kristupo vasaros festivalis, ir kalbinome populiarųjį aksominio balso savininką. Rūpėjo sužinoti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimė mintis pasinerti į V.Kernagio laikus, jo dainas, pabandyti suvokti maestro, kaip žmogų, ir atrasti, kad jis buvo nepaprastai jautrus viskam, kas yra gražu, miela kiekvieno lietuvio širdžiai.

- Ar buvote kada nors susitikę su maestro V.Kernagiu?

- Ne, mes niekada nebuvome susitikę. Kai prieš šešerius metus atvykau į Kauną, į didmiestį, iš mažesnio miestelio, mes nelabai ką gyvai matydavome iš tų didžiųjų ir iškiliųjų atlikėjų. O kai po dvejų metų suradau šiame mieste savo vietelę ir gyvenimo tikslą, maestro jau buvo palikęs šią žemę. Bet V.Kernagio dainos mane lydėjo iš vaikystės. Mes, tauragiškiai paaugliai, niekuo nesiskyrėme nuo kitų, brązgindavome gitaromis, mėgdavome nukakti kur nors prie ežero ar į pamiškę, susėsti prie laužo ir dainuoti. Labai dažnai tai buvo būtent jo dainos. Galima sakyti, maestro mus savo dainomis ir užaugino. Jis mums, jaunajai kartai, labiau buvo pažįstamas ne kaip Sąjūdžio ir tautos atgimimo simbolis, o kaip dainuojamosios poezijos asas, Dainos teatro ir „Kabareto tarp girnų“ kūrėjas, charizmatiška asmenybė.

- O kaip sumanėte „Baltą paukštį“? Kodėl pasirinkote būtent paties V.Kernagio sukurtos, viltimi ir nerimu paženklintos dainos pavadinimą?

- Na, gal todėl, kad po pernai Pažaislio festivaliui su ansambliu parengtos „mefistofeliškos“ programos, kurioje skaičiau ir Dantės „Pragarą“, norėjosi kažko šviesaus. Tada mano bičiuliai violončelininkai atrado kitokių šio instrumento spalvų ir garsų - ne bauginančių, o bandančių perteikti žmogaus jausmus. Kartais tai ramus kalbėjimas, kartais jautriausių stygų virpinimas, o sykiais primenantis paukščio klyksmą. Labiausiai žmonių širdis jaudina dainuojamoji poezija. V.Kernagis buvo jos meistras. Todėl nutarėme pratęsti maestro sukurtų ir jo pamėgtų kitų autorių, pavyzdžiui, „bitlų“ dainų gyvenimą. Paskambinau Vytautui Kernagiui jaunesniajam ir sulaukiau jo pritarimo. Jis mums daug pagelbėjo, dainų natas atsiuntė maestro artimas bičiulis Andrius Kulikauskas. Man buvo keista, kaip iki mūsų sumanymo niekas nieko panašaus nedarė. Tiesa, buvo gal keli bardų koncertai, skirti jam atminti, na, o muzikinis festivalis „Benai, plaukiam į Nidą“ - visai kas kita.

- Liudai, ar niekas jums nebandė prikišti, kad jūs programą „Baltas paukštis“ parengėte siekdamas per Vytautą Kernagį pelnyti populiarumą?

- Kaip žinote, man populiarumo nestinga, o štai tokių žmonių, kurie panašiai teigė, pasitaikė. Keista, jeigu nebūtų graudu. Aš išnaršiau po internetą ieškodamas, o kas gi dabar dainuoja Vytautą Kernagį? Kas gi, išskyrus kelis straipsnius ir neseniai išėjusią Rūtos Oginskaitės knygą „Nes nežinojau, kad tu nežinai“, siekia parodyti jo tikrąjį gyvenimą, ne tą, kurį matydavome scenoje, kai jis vesdavo koncertus. Ieškojau, bet nieko neradau, išskyrus jo sūnaus vadovaujamo fondo renginius. Tad programa su intarpais iš knygos apie maestro gyvenimą atsirado labai greitai, galima sakyti, vienu atsikvėpimu, vienu atodūsiu. Dainos tarsi pačios sukrito į tas vietas, kur turi būti.

- Sukūrėte programą, kuri pravirkdo publiką. Kai Šv.Kotrynos bažnyčioje dainavote populiariąją dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ir paskutinę dainą „Baltas paukštis“, salėje žmonės šluostėsi ašaras.

- Tai atsitinka dažnai. Kartais verkiame ir mes, atlikėjai. Labai jautriai publika reagavo ir koncerte, kurį surengėme Nidoje, Vytauto išvaikščiotose vietose.

- Kokį jūs atradote V.Kernagį?

- Populiarųjį bardą atradau visiškai kitokį. Kiek teko apie jį skaityti, matyti laidų, atrodė, kad jis buvo labai maištinga, viskam prieštaraujanti asmenybė, žmogus, kuris vis norėjo padaryti kažką nestandartiška, kitaip negu visi. O aš jį atradau kiek melancholišką, pasiilgusį gėrio, meilės ir grožio žmogų. Turiu galvoje ne jo sunkųjį laikotarpį, kai jis bandė įveikti klastingą ligą. Tekstai, kuriuos jis pasirinkdavo savo dainoms, neleidžia abejoti, kad jis buvo labai jautrus žmogus ir didelis savo tautos patriotas. Jam visada rūpėjo ir tauta, ir Lietuva, ir žmogaus dorybė, ištikimybė.

- Kur pradėjo savo kelionę „Baltas paukštis“ ir kur skris artimiausiu metu?

- Programą patys pirmieji, vos prieš penkis mėnesius, pamatė kauniečiai, o štai visai neseniai matė klaipėdiečiai ir pajūrio kurortų publika. Apie Vilnių jau kalbėjome, tad dar pridursiu, kad ne kartą koncertavome Užutrakio dvaro patalpose ir dar ketiname ten koncertuoti. Be to, esame pasirengę rudeniop su V.Kernagio dainomis aplankyti visą Lietuvą, mažus miestelius. Galės ir ten žmonės prisiminti maestro, paverkti ir mus graudenti. (Šypsosi.)

- Kas šiuo metu dar jums rūpi, kur parodysite savo talentą?

- Daugiausia laiko leidžiu uostamiestyje, repetuoju. Mat Klaipėdos muzikinis teatras festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ stato „Sevilijos kirpėją“, kuriame dainuosiu Don Bazilijų. Be to, netrukus vyksiančioje uostamiesčio jubiliejaus šventėje dainuosiu Giedriaus Kuprevičiaus specialiai šiam renginiui parašytoje oratorijoje „Miestui ir žmogui“. Tad iš tiesų vos spėju suktis.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"