Unikali kelionė į latvių ir lietuvių praeitį

- Ar ir Lietuvoje tikitės tokio pat pasisekimo, koks buvo Latvijoje? - „Vakaro žinios“ paklausė latvių režisieriaus Raičio Abelės.

- Nežinau, ko galima tikėtis. Tiesiog bus įdomu pažiūrėti, nes dar nebuvo tokio atvejo, kad latviškas filmas turėtų pasisekimą Lietuvoje. Apskritai, mes vieni apie kitus nieko nežinome. Gal tik kino žmonės žino, kas kuriama Lietuvoje. Manau, kad ir lietuviai nežino, kas vyksta Latvijoje.

Esame Baltijos šalys, turime bendras šaknis, bet nebendraujame. Nesuprantame ir vieni kitų kalbos. Štai ir mūsų interviu - turime kalbėti svetima kalba, nes aš nemoku lietuviškai, jūs - latviškai. O juk mūsų kalbos kilusios iš tos pačios baltų prokalbės. Manau, galima buvo bent vienus metus mokykloje pasimokyti latvių kalbos jums, mums - lietuvių kalbos pagrindų. Ir susikalbėtume. Vėliau, jei reikėtų, ar kas norėtų, lengva būtų ir gerai išmokti kalbą.

- Iš visų buvusių baltų genčių liko tik dvi tautos - lietuviai ir latviai. Kur filmavote mūsų protėvius?

- Didžiąją dalį Latvijoje, trečdalis filmo susukta Lietuvoje, šiek tiek Lenkijoje, Estijoje. Filmavome tose teritorijose, kurios buvo baltų genčių (galindų, jotvingių, prūsų, lietuvių, aukštaičių ir kitų) gyvenamos teritorijos. Filmas Latvijoje turėjo pasisekimą ir nebuvo, kad žmonės sakytų: čia ne apie mus. Nes filme imamas visas baltų genčių regionas. Tikimės, kad žmonės ir Lietuvoje į „Baltų gentis“ žiūrės ne kaip į latvišką filmą, bet kaip į juostą apie baltų regioną, kuris didesnis nei dabartinės nacionalinių valstybių ribos.

- Kur konkrečiai filmuota Lietuvoje?

- Apuolėje (ji minima, kaip senovės kuršių žemių sostinė - red. past.). Kernavėje pasidarėme nuotraukų, kad iš jų galėtume padaryti grafiką. Pabuvojome ant daugelio Lietuvos piliakalnių, nors daug medžiagos į filmą ir netilpo.

- Kodėl jums buvo svarbu sukurti filmą apie baltus?

- Viena tokių paskatų - draugo iš JAV, su kuriuo kartu mokiausi Niujorko kino akademijoje, žodžiai. Kai jis, atvykęs į svečius, Rygoje pamatė mūsų Laisvės paminklą ir paklausė, ką reiškia toks paminklas, pradėjau sakyti, kad tai Latvijos istoriniai-etnografiniai regionai: Kuržemė, Latgala, Žiemgala. Jis atsakė žinąs apie juos ir pradėjo kalbėti apie mūsų protėvius. O kai kalbėjau su kito draugo dvylikmečiu sūnumi ir kažko paklausiau apie kuršius, jis atsakė girdėjęs, kad buvę tokie kuršiai, bet ką tai reiškia, kokie jie buvo - nežinąs. Mane suglumino tai, kad amerikietis apie baltų gentis žinojo daugiau nei mes. Na, taip, galbūt jis prieš atvažiuodamas į Rygą buvo pasiskaitęs Vikipedijoje, nes jam buvo įdomu, bet...

Pamačiau, kad baltų gentys - mums beveik nežinoma žemė. Tarkime, mačiau filmų apie germanų gentis ir iš jų kilusius vokiečius, britus, danus, norvegus, apie romanų tautas. O apie baltų gentis daug informacijos neturime.

Pagalvojau, kad dabar, kai vis labiau įsigali vizualiosios medijos, galima būtų jaunimui visa tai pateikti jiems suprantama „kalba“. Taip, knygas galima skaityti ir mokykloje moko iš jų, bet jaunoji karta geriau viską priima per moderniąsias medijas, kai telefone, kompiuteryje gali pamatyti vaizdą. Beje, ne tik jaunoji karta, bet ir mano karta (dabartinių trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių) naudojame įvairius infomacijos gavimo būdus.

Ir kai buvo rengiamasi 2018 metais švęsti Latvijos šimtmetį, supratome, kad atėjo tinkamas momentas įgyvendinti filmo apie baltus idėją.

- Kaip filmą įvertino etnografai, istorikai?

- Mes nuo pat pradžių dirbome kartu su akademine bendruomene - turėjome apie 16 filmo konsultantų. Filmą kūrėme net 2 metus, nes norėjosi apimti visus metų sezonus. O kalbant apie istorinį tikslumą, labai gerai pasakė vienas mūsų konsultantų: „Galbūt tai, kas yra filme, yra ne taip, kaip buvo tada. Bet jame yra tai, kaip mes, dabartinė karta, matome save ir savo protėvius anam laike, nes mes į istoriją žiūrime per istorijos mokslą: kokius archeologinius radinius atradome, ką perskaitėme senose kronikose. Jei filmą būtų kūrę žmonės, gyvenę 1930 metais, filmas būtų kitoks, nes jie į viską žiūrėtų kitu žvilgsniu. Jei filmas bus kuriamas ryt, kai, tarkime, bus atrastas koks nors naujas archeologinis radinys, sužinota kažkas naujo, tai galbūt pakeis viską.“

- Jei žiūrėtume į baltų geną ne moksline, bet daug platesne, perkeltine prasme, tai yra kalbėtume apie būdą, papročius, ką išskirtumėte lygindamas dabartinius baltus ir jų protėvius?

- Kalbant apie baltų „geną“ šia prasme, galėčiau papasakoti apie draugo žmonos, atvykusios iš JAV ir apsigyvenusios Rygoje, pastebėjimą. Pagyvenusi Latvijoje trejetą-ketvertą metų, ji pasakė, jog latviai pagal savo prigimtį yra hipiai. Nes mes žinome medžius, pažįstame grybus, augalus, žinome, kas yra žygis į gamtą. Pasak iš Filadelfijos kilusios amerikietės, ten jau seniai nieko panašaus nebėra. O mes, latviai, patys galvojame, kad esame tokie, kaip visi. Bet iš šalies, pasirodo, matyti, kad mūsų regione žmonės gyvena kitaip, dar yra išlaikę stiprų ryšį su gamta. Ir mums tas ryšys su gamta labai svarbus.

- Jūs, trys broliai, visada dirbate kartu?

- „Baltų gentis“ kūrėme kartu. Ir dabar naują filmą kuriame kartu. Tai bus filmas apie mūsų laikus, apie du brolius dailininkus.

Manau, kad kitas projektas vėl bus istorinis žvilgsnis į mūsų praeitį. Mums visiems svarbu žinoti, iš kur mes atėjome, kas mes tokie. Ir kokios mūsų šaknys. Nes jei jos stiprios, tai ir tas medis gali išgyventi net labai šaltą žiemą. Tada tu čia esi ir būsi. Bet jei nėra šaknų, stiprus vėjas išvers.

INTERVIU

- Kodėl nusprendėte, kad ir Lietuvoje reikia parodyti šį filmą, - „Vakaro žinios“ paklausė režisieriaus, aktoriaus ir FILM JAM įkūrėjo Stasio BALTAKIO.

- Pirmiausia, dėl filmo, kuriame įspūdingai įkomponuojama ir animacija, ir grafika, ir stereovaizdai, kokybės. Apie tokią filmo kokybę tik pasvajoti galima, kad būtų „išspausta“ kokiame nors lietuviškame filme. Gaila būtų lietuvio, kuris nepamatytų „Baltų genčių“, nes visi esame baltai, arba šalia baltų.

Filme tiksliai atkuriamos baltų genčių gyvenimo detalės: aprangos, įvairių ritualų. Jų, žinoma, niekas tiksliai nežino, bet filmo kūrėjai tuo itin domėjosi, bendravo su mokslininkais. Labiausiai intriguoja tai, kad mes, lietuviai, turėję valstybingumą ir stiprų pasipriešinimą kryžiuočiams, nesugebėjome sukurti tokio gero, patriotizmą skatinančio filmo, kokį padarė latviai, neturėję valstybingumo. Galbūt jiems labiau reikia.

Mes apskritai tokių filmų neturėjome. Turime filmų apie viduramžius, turime „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ apie Žalgirio mūšį, turime apie Saulės mūšį. Bet neturime nieko panašaus apie baltų genčių formavimąsi. To etapo, kuris buvo dar prieš valstybingumą.

- Ar galima, pažiūrėjus filmą, susidaryti vaizdą apie baltų gentis?

- Žinoma, visko apie baltų istoriją per 1,5 val. papasakoti neįmanoma, juolab kad norėta vizualiai viską parodyti. Bet susidaryti vaizdą, kad tai yra kitokia, ikikrikščioniška kultūra, tikrai galima. Filme dėl to ir yra priešpastatytas krikščionis Larsas - danas, atvažiavęs į baltų kraštus, kurį nustebina tai, ką jis čia pamato.