Švelnus, gauruotas kailiukas, kurį taip smagu taršyti, visuomet drėgna nosytė, viską suprantančios akys, begalinė ištikimybė ir nė vieno blogo žodžio. Jie patiria švelnią meilę ir nepamatuotą žiaurumą. Tačiau ar gali būti, kad silpnieji žmogaus draugai, aukodamiesi dėl mūsų, pasiima net ligas, kuriomis serga šeimininkai? Veterinaras sako, kad taip, ir papasakoja sukrečiančių gyvūnų ištikimybės ir meilės istorijų.
Panevėžio veterinarijos gydytojas Kazimieras Paltarokas sako, kad net agresyvūs dideli šunys, įžengę į kliniką, pradeda tirtėti. Ir šunys, ir katės jaučia specifinį klinikos biologinį lauką. Dauguma gyvūnų klinikoje virsta nuolankiais pacientais. Šunys net dantis leidžia apžiūrėti, bet jei tik šeimininkas pasako, kad jo šuo piktas, situacija keičiasi - dantų šunelis neberodo. Veterinarui nepavyko susikalbėti tik su vieno karininko augintiniu. Tas vis taikydavosi grybštelėti dantimis, ir jam pavyko nutverti už piršto.
Ilgametę veterinaro patirtį turintis gydytojas yra atkreipęs dėmesį, kad didelius šunis, šeimoje pagyvenusius keletą metų, reikia valdyti. Negirdėdami griežtų komandų, lepinami, trečiais ketvirtais metais jie užsimano būti gaujų vadais. Naminio šuns nuomone, šeima yra jo gauja. Atamanu apsišaukęs augintinis pradeda puldinėti šeimos narius, kandžiotis ir tokiu agresyviu elgesiu dažnai iškasa sau duobę.
Silpnieji mūsų draugai kenčia beveik dėl tų pačių ligų kaip žmonės. Jiems lūžta kojos, kamuoja virškinimo ir onkologinės ligos, diabetas. Kalytėms ir katytėms būna sunkūs gimdymai, prireikia Cezario pjūvių. Katyčių labai silpni inkstai. Reikėtų dializuoti, bet katė - ne žmogus, dializių atlikti neįmanoma.
- Ar šunys ir katės supranta, ką galvoja jų šeimininkai?
- Manau, kad taip. Ką aš pagalvoju, šuo jau žino. Turėjau pudelį. Tik vieną kartą per metus jį reikėdavo paskiepyti. Būdavo, niekam netariu nė žodžio, tik išeidamas iš klinikos skiepą sutraukiu į švirkštą ir įsidedu į vidinę švarko kišenę. Pudelis, kasdien pasitinkantis ir džiaugsmingai šokinėjantis, skiepų dieną tik žvilgt į mane ir bėga slėptis. Tas pats ir su kate. Neįsivaizduoju, iš kur jie žino, kad būtent tą dieną įdursiu. Klinikoje labai ryškiai matyti, kad gyvūnai pasiima net savo šeimininkų ligas.
- Ligas? Negali būti.
- Būna. Jauna moteris į kliniką atvedė kalytę, turinčią daugybinių pieno liaukų auglių. Abejojau, ar šunelis atlaikys tokią operaciją, juk visą kūnelį reikėjo pjaustyti. Bet šeimininkė nusprendė operuoti. Kai atėjo išimti siūlų, jauna moteris apsiverkė ir pasipasakojo, kad ir pati sirgo vėžiu, jai buvo pašalinti augliai. O kalytė vis gulėdavo jai ant krūtinės, kol prisisiurbė tą pačią ligą. Jos kalytė laimingai pakėlė operaciją, bet metastazės persimetė į kitus organus. Gyvūnėlis po mėnesio nugaišo.
Jeigu šeimininkui diabetas, dažnai suserga ir jo augintinis. Diabetu sergančio panevėžiečio kalytė nuolat tupėdavo ant kojos. Kai vyras išvažiavo į sanatoriją, augintinė sukarščiavo. Temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Leisgyvį šunelį žmona atvežė į kliniką. Suleidau vaistų, patikrinau šlapimą. Tyrimai buvo labai blogi. Po kokių 4 dienų šunelis ėmė sveikti, viskas susitvarkė, bet iš sanatorijos parvažiavo šeimininkas. Ir kalytei vėl pasidarė blogai, ji, pasirodo, irgi kentėjo dėl diabeto, kaip ir jos šeimininkas, todėl jos gyvybės išgelbėti negalėjau. Netekusi kalytės, žmona labai išgyveno. Pastebėjau, kad, malšindama netektį, valgo daug saldumynų. Patariau pasitikrinti, ar neserga diabetu. Moteris paklausė, nuėjo pas gydytoją. Pasirodo, jai kasos vėžys, gyventi buvo likusios vos dvi savaitės. Tragiška šeimos istorija. Būna, kad šeimininkui aritmija, tas pats ir augintiniui. Gyvūnai pasiima žmonių ligas.
- Kaip tai įmanoma, kaip mediciniškai paaiškinti?
- Gal tomis pačiomis ligomis serga, kad gyvena tame pačiame biologiniame lauke? Šuo neapsakomai myli savo šeimininką ir išsiurbia iš jo, kas bloga. Vienoje didelėje kelių šimtų vietų fermoje buvo tyrinėtos aktyvios ir pasyvios zonos. Rasta įdomių dalykų. Pasirodo, pasyviose zonose pririštos karvės sulaukia 13-14 metų, o aktyviose nuolat keičiasi. Tai koją susilaužo, tai nesėkmingai veršiuojasi, žodžiu, neišgyvena. Taip yra todėl, kad aktyvioje zonoje tvyro įtampa, ji dirgina žmogų ar gyvūną. Organizmas neatlaiko nuolatinio dirginimo ir silpniausioje vietoje prasideda liga.
Kai miršta artimas žmogus, būna, kad artimieji prie mirusiojo ir toliau lieka labai prisirišę. To nereikėtų daryti, kad nebūtų pramuštas apsauginis jūsų laukas, negrįžtų išėjusiojo turėtos bėdos.
- Už gyvūnų ištikimybę ir pasiaukojimą žmonės ne visuomet atsidėkoja gerumu. Vien Vilniuje per metus į gatvę išmetama 5 tūkstančiai nebereikalingų šunų ir kačių. 90 proc. jų tenka sunaikinti, nesuradus naujų šeimininkų. Žmonių žiaurumas begalinis - gyvūnai uždaužomi, mėtomi nuo tiltų. Iš kur tiek smurto?
- Smurto buvo visada, tik jis nebūdavo paviešinamas. Anksčiau miestuose būdavo neapsakomai daug valkataujančių šunų ir kačių. Kai kurios savivaldybės šią problemą išsprendė pasiūliusios premijas už sugautas benames kates ir šunis. Benamiai, girtuokliai bemat pajuto lengvą uždarbį. Dabar už smurtą prieš gyvūnus keliamos net baudžiamosios bylos. Panevėžio rajone, Jotainiuose, vyras 11 metų dukrytės akivaizdoje į sieną trenkė katytę. Kitoje vietoje kaimynas katei strypu perdūrė galvą. Velžyje jaunuoliai metaliniu strypu mirtinai užtalžė vilkšunį ir nuo tilto numetė į upę. Jiems teks stoti prieš teismą. Bet jaudinančio rūpinimosi ir gėrio pavyzdžių nepalyginti daugiau. Štai vyras iš Paįstrio visą savaitę į kliniką vežiojo kačiuką, kuriam kažkas trenkė per galvą. Gyvūnėliui sutrenktos smegenys, sutrikusi pusiausvyra, buvo apatiškas. Pusantros valandos truko operacija, statėme lašines, kačiukas jau sveiksta.
- Kodėl jaunystėje, rinkdamasis profesiją, nusprendėte gydyti ne žmones, o gyvulius?
- Iš pradžių tapau agronomu, bet padirbęs kolūkyje supratau, kad tai ne man. Tarnaudamas kariuomenėje svajojau apie mediciną, bet pamatęs, kad į vieną vietą yra 15 stojančiųjų, pasirinkau veterinariją.
- Ar operuodamas ir gydydamas esate patekęs į ekstremalias situacijas?
- Pirmą operaciją, o tai buvo Cezario pjūvis karvei, atlikau dar studijuodamas. Tikras košmaras nutiko jau dirbant kolūkyje. Karvė negalėjo apsiveršiuoti, bet sanitaro kolūkyje nebuvo. Asistuoti pasikviečiau savo žmoną zootechnikę ir aštuoniasdešimtmetį fermos sargą. Pamačiusi daug kraujo, žmona apalpo, o iš apsnūdusio senuko pagalbos nesulaukiau. Teko vienam atlikti Cezario pjūvį. Stresas buvo neapsakomas, bijojau pražudyti karvę. Ji nenugaišo, susidorojau, bet išgyvenimų nesu pamiršęs.
- Esate dvipūdės kilnojimo pasaulio čempionas. Kaip jums pavyksta nurungti kur kas atletiškesnius varžovus?
- Dvipūdė mano gyvenime atsirado ne šiaip sau. Jaunystėje patekau į avariją. Sutrupėjo kojos kelis, negalėjau lankstyti. Dvejus metus kasdien plėšte plėšiau nesilankstančią koją, o po dvejų metų tapau Lietuvos dvipūdės kilnojimo čempionu. Šį titulą esu patvirtinęs 26 kartus, 2 kartus tapau Europos, 2 kartus - pasaulio čempionu. Šiam sportui reikia kantrybės ir užsispyrimo. Kasdien treniruojuosi po 2 valandas, pakeliu 16-18, o per savaitę - net 60 tonų. Kilnojant dvipūdę svarbiausia ne jėga, o ištvermė ir technika. Jau 30 metų nesu gėręs degtinės, tačiau gero brangaus vyno taurę kartais išgeriu.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
