Į Lenkiją veržiasi neįprastos erkės

Kaimyninėje Lenkijoje jau keletą metų vykdoma speciali kampanija, kurios metu mokslininkai kviečia lenkus po pasivaikščiojimų gamtoje pasitikrinti patiems ir apžiūrėti savo augintinius - šunis - radus erkių, šias siųsti tyrimams į Varšuvos universitetą.

Jo mokslininkai pabrėžia, kad žinios apie Hyalomma erkių buvimą leistų užkirsti kelią erkių platinamoms ligoms. Tokiu projektu siekiama nustatyti, kiek Lenkijoje paplitusios egzotinės erkės, ar jos platina naujus ir pavojingus patogenus. Minėtas universitetas ypač atkreipia Lenkijos gyventojų dėmesį, kad informacija labai svarbi, jei šie randa neįprastų akiai erkių.

Lenkijoje jau fiksuota 12 pranešimų apie Hyalomma genties erkes, jos aptinkamos Lenkijos pietvakariuose ir Vidurio vakarų Lenkijoje. Mokslininkai, ištyrę atsiųstas erkes, 4 mėginiuose nustatė bakteriją Rickettsia aeschlimannii. Užsikrėtus būdingi simptomai - aukšta temperatūra, silpnumas, raumenų skausmas.

Varšuvos universiteto mokslininkai erkėse dar neaptiko Krymo-Kongo hemoraginės karštinės viruso. Tai yra gera žinia, ypač žinant, kokia pavojinga ši liga.

Hyalomma erkės yra gana didelės, misdamos krauju gali pasiekti ir 2 cm ilgį. Be to, jos netyko grobio, jos - gana greitai ropoja ir gali sekti savo auką šimtus metrų. Teigiama, kad šios erkės mėgsta galvijų, arklių, šunų kraują.

Šios erkės paprastai aptinkamos Afrikoje, Azijoje. Manoma, kad jas į kitas šalis perneša migruojantys paukščiai.

Ar naujos erkės Lietuvoje įsitvirtins, parodys ateitis

Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos mokslininkės dr. Laima Baltrūnaitė ir dr. Neringa Kitrytė „Vakaro žinias" informavo, kad Hyalomma erkių Lietuvoje dar nefiksuota.

„Nereikia bijoti, kad mus jau puola naujų rūšių erkės. To dar tikrai nėra.

Tik ateitis parodys, ar jos galės čia įsitvirtinti, sėkmingai peržiemoti. Nes žiemojimas yra tas svarbus kritinis momentas, - aiškino mokslininkės. - Galbūt retais atvejais gali būti, kad paukščiai atneša, bet tiesiog jos čia neišgyvena, nes sąlygos netinkamos. Žiemos tikrai per šaltos."

Paklaustos, kodėl erkių, būdingų įvairiems pasaulio kraštams, elgesys gali būti toks skirtingas, kaip antai Hyalomma erkės (kitaip nei mūsų šalies) gaudo grobį, o ne tyko, mokslininkės pabrėžė, kad kiekviena rūšis evoliucionuoja savaip - net ir artimų genčių erkės gali skirtingai elgtis.

Matyt, yra faktoriai, kurie lemia, kad aktyvus bandymas pasiekti savo „šeimininką" yra sėkmingesnis.

Mūsų šaliai būdingos erkės aukos tyko, laukdamos, kada kažkas praeis pro šalį ir jos spės užsikabinti už kailio, odos arba rūbų.

Kodėl taip evoliucija sužaidė, sunku pasakyti. Skirtingų rūšių erkėms būdingos tokios strategijos, kurios užtikrina didžiausią tikimybę patekti ant potencialaus šeimininko, taip užtikrinant sėkmingą pasimaitinimą bei tolimesnį vystymąsi.

Šiuo metu mokslininkai susikoncentravę į įprastas Lietuvai iksodines erkes. Nors gyventojai dažnai sako, kad anksčiau tiek daug erkių nebuvo, pašnekovės akcentuoja, kad reikia turėti omenyje, kad pastaraisiais metais labai smarkiai išaugo gamtos turizmas.

Žinoma, negalima atmesti ir klimato kaitos fakto. Pavyzdžiui, pievinė erkė, kuri prieš 15-20 metų buvo retesnė ir sutinkama ne visoje Lietuvoje, dabar aptinkama visur.

Skirtingose vietose erkių gausumas gali ženkliai skirtis. Iksodinėms erkėms labai svarbu tinkama drėgmė ir temperatūra, tada jos gali sėkmingai vystytis.

Židiniai gali rastis dėl to, kad buvo padėta kiaušinių dėtis ir lervutės išsirita vienu metu. Tiesa, tai labai momentiška. Paskui erkės užlipa ant savo šeimininko, kurio krauju maitinasi, ir taip išplinta visur.

Kitaip tariant, ten, kur šeimininkai, ten ir jos. Aišku, yra lokalus erkių pasiskirstymas, bet jis dažniausiai vėlgi siejamas su tinkama tų vietų drėgme ir temperatūra.

Beje, įdomus faktas tas, kad praėjusi šalta žiema, t.y. stora sniego paklodė, buvo puikiausios sąlygos erkėms peržiemoti. Sniegas gamtoje yra labai gera termoizoliacinė medžiaga.

Jeigu būtų besniegė šalta žiema, tada būtų ir didelis erkių mirtingumas. Kadangi sniego buvo, erkėms, žiemojančioms negiliai dirvos paviršiuje, smulkių žinduolių urveliuose, nebuvo didelių problemų išgyventi, - tad šįmet erkių gali būti dar daugiau.

Būkite budrūs pakelėse

Gamtos tyrimų centro mokslininkai netrukus skelbs rezultatus projekto, kur buvo tirtas erkių paplitimas Lietuvos pakelėse. Dr. Neringa Kitrytė pasakojo, kad visoje Lietuvoje buvo pasirinkti 100 taškų šalia įvairios reikšmės kelių.

„Pakelės nėra labai tinkamos erkėms vystytis, tačiau pastarųjų ten vis tiek yra. Tai vieta, kur žmonės turėtų pasisaugoti. Žmonės, sustoję pakelėse, natūraliai ieško vietos, kur pasislėpti, paeina kiek į miškelį, o ten erkių visada būna daugiausia.

Užteks ir prisiliesti prie krūmo šakelės, kad erkė prikibtų. Būdami gamtoje nepamirškite naudoti apsaugos nuo erkių priemones, grįžus namo būtinai apsižiūrėkite, ar neparsinešėte šių voragyvių ant rūbų ar odos. Tik būdami budrūs mes galėsime išvengti nemalonių erkių įsisiurbimo pasekmių", - patarė mokslininkė.

Komentuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Milda ŽYGUTIENĖ:

Hyalomma genties erkės yra šiltesnio klimato juostos gyventojos. Paplitusios Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos Viduržemio jūros regione. Platina Krymo-Kongo hemoraginę karštinę.

Hemoraginė, vadinasi, sukelia kraujavimą. Šią ligą sukelia virusas, jeigu erkė jį gauna bet kurioje vystymosi stadijoje, ji jo nebepraranda ir su tuo virusu keliauja (lygiai tas pats yra su mūsų iksodinėmis erkėmis, kurios nešasi erkinio encefalito virusą).

Gyvūnai neserga, nors jų kraujyje gali cirkuliuoti. Žmonėms pasireiškia simptomai.

Inkubacinis periodas nuo 1-14 dienų, bet dažniausiai nuo 3-7 dienos. Daugiau nei 80 proc. visų infekcijų būna besimptomės arba nesunkios ligos eigos. Vaikai dažniausiai nesunkiai serga.

Šiai ligai būdingas karščiavimas, raumenų, galvos, nugaros, pilvo skausmai, gali būti vėmimas, viduriavimas, akių jautrumas. Sunkiais atvejais išsivysto bėrimas, įvairūs kraujavimai, inkstų nepakankamumas, sumišimas.

Mirštamumas nuo šios ligos yra iki 30 proc. Vakcinos nėra. Turkijoje klinikiniai atvejai diagnozuoti 2002 metais, Graikijoje - 2008 m., Gruzijoje - 2009 m., Indijoje - 2010 m. Serologiniai tyrimai parodė, kad cirkuliuoja Vengrijoje, Portugalijoje, visai neseniai aptikta Rumunijoje.

Pačiose erkėse sukėlėjas aptiktas Turkijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje. Jeigu žmonės keliauja gamtiniais keliais, reikėtų saugotis. Bet tada ne tik šių erkių. Yra rekomendacijos keliautojams ir jie informuojami per turistines agentūras ir pan.

Šių erkių žmogus nėra prioritetas, jos daugiau puola gyvūnus. Tokios erkės sutinkamos stepėse, savanose. Jos nuo mums įprastų erkių skiriasi išvaizda. Kasmet mes surenkame tam tikrą skaičių erkių. Būna, ir 2000 surenkame kokio projekto metu. Jeigu tų erkių būtų, tai tikrai pasitaikytų. Jas platina paukščiai, bet nebūtinai ji čia įsikurs.

Šios erkės aktyvios esant 10 laipsnių šilumai. Šeimininko ieškoti pradeda, kai yra 22-27 laipsniai šilumos, o drėgnumas - 75-100 proc. Tokia šiluma Lietuvoje tikrai būna trumpą laiką. O mūsų šalies pavasariai būna ir tokie, kai minusinė temperatūra...

Ši erkė įdomi tuo, kad turi akis, kitaip nei mūsiškė erkė, ir jos kojytės margos. Hyalomma genties erkė mato auką ir gali priartėti prie jos. Vizualiai ji auką gali atpažinti nuo 2-9 metrų. Kai ji pamato šeimininką, jį gali sekti maždaug 10 min. ar ilgiau ir per tą laiką nueina apie 100 metrų.

Lietuvoje šiais metais fiksuotas 1 erkinio encefalito atvejis, ir tai logiška, kadangi turėjome tokią žiemą, kitoks aktyvumas erkių. 2024 metais buvo registruoti 807 erkinio encefalito atvejai, 2025 metais - 642 atvejai.

Nuo pernai pailginta amžiaus grupė, kada žmonės gali pasiskiepyti nuo erkinio encefalito valstybės lėšomis. Skiepijami nemokamai 50-60 metų žmonės.