Prieš savaitę Trasonoje (Ispanija) vykusiame Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionate Lietuvos kanojininkus Tomą Gadeikį ir Raimundą Labucką vėl lydėjo sėkmė. Dvivietę kanoją irkluojantys pasaulio čempionai savo mėgstamoje 200 metrų neolimpinėje distancijoje buvo nepralenkiami ir, nušluostę nosis rusų ir baltarusių kanojininkų poroms, jau ketvirtą kartą iškovojo Senojo žemyno čempionų titulą!
◗ TOMAS GADEIKIS
GIMĖ 1984 01 30 Šiauliuose. Dabar gyvena Kaune.
ŪGIS, SVORIS 1,83 m, 85 kg
MOKSLAI Studijuoja Lietuvos kūno kultūros akademijoje
TRENERIAI Pirmasis treneris tėtis Pranciškus Gadeikis, dabartiniai - Egidijus Gustas ir Vasilijus Suchorukovas
LAIMĖJIMAI Pasaulio kanojų irklavimo čempionatuose užimtos trečiosios vietos (2006 m. ir 2007 m.), pasaulio čempionai (2009 m.). Keturiskart Europos čempionai.
◗ RAIMUNDAS LABUCKAS
GIMĖ 1984 02 09 Visagine, čia ir gyvena
ŪGIS, SVORIS 1,85 m ir 85 kg
MOKSLAI Nebaigtas aukštasis (“jei turėsiu laiko, būtinai baigsiu”)
TRENERIAI Pirmasis treneris Vladimiras Suchorukovas, dabartiniai - Egidijus Gustas ir Vasilijus Suchorukovas
LAIMĖJIMAI Pasaulio kanojų irklavimo čempionatuose užimtos trečiosios vietos (2006 m. ir 2007 m.), pasaulio čempionai (2009 m.). Keturiskart Europos čempionai.
- Kada pradėjote intensyviai sportuoti, kodėl pasirinkote būtent kanojas, o ne, pavyzdžiui, baidarių sportą?
Tomas: Mano tėtis - kanojų treneris, jis mane ir pastūmėjo į šį sportą, buvo mano pirmasis mokytojas. Galima sakyti, pratęsiau šeimos tradicijas, nes ir sesės kadaise kanojas irklavo. Intensyviai sportuoti pradėjau teturėdamas 11 metų. Baidarių net nesu išbandęs - iškart sėdau į kanoją ir iki šiol nenoriu su ja skirtis. Žadu sportuoti, kol leis sveikata... Baidarę valdyti yra šiek tiek lengviau negu kanoją, nes ji turi vairą. O čia tenka dirbti tik irkliukais. Taigi ištvermės, jėgų kanojos reikalauja daugiau.
Raimundas: Iki kanojų save išbandžiau įvairiausiose sporto šakose. Gal tik krepšinio nesu žaidęs. Būdamas 14 metų susidomėjau kanojomis. Patekau į trenerio Vladimiro Suchorukovo globą. Jis - puikus šios sporto šakos specialistas, tuo pačiu “virusu” užkrėtė ir mane.
- Tomai, tėtis turbūt buvo nuolaidesnis treneris nei dabartiniai? Juk kanojų irklavimas - sunkus, alinantis sportas, kaip savo vaiko nepagailėsi...
Tomas: Iš tikrųjų, dabartiniai treneriai yra griežti ir labai reiklūs. Tėtis, regis, irgi reikalavo, bet kartu ir palepindavo. Ir nepaklausyti jo drįsdavau, ir pasiginčyti, papriešgyniauti. Su kitu treneriu to net įsivaizduoti negalėčiau. Nors, tiesa, dabar mūsų komandoje labai puiki, demokratiška atmosfera. Aišku, nereiškia, kad kiekvienas darome, ką norime. Bet savo nuomonę drąsiai išsakome, po to tariamės, diskutuojame, koks variantas - priimtiniausias.
- Kur ir kada susikirto judviejų keliai?
Tomas: Su Raimundu buvome pažįstami daug metų, bet sportavome kas sau. Pirmą kartą dvivietę kanoją kartu išbandėme gal 2000-aisiais. Dalyvavome keliose varžybose, neblogai pasirodėme. Bet tuo viskas ir baigėsi. 2005 metais susitikome vėl ir nuo tada jau pradėjome irkluoti kartu.
Raimundas: Galima sakyti, mus “sujungė” treneriai. Matyt, įvertino abiejų pajėgumą, pasirengimą ir nusprendė, kad mūsų pora būtų pajėgi siekti aukščiausių rezultatų. Sportuoti poroje nėra lengva, mat iš dalies jautiesi priklausomas nuo kito asmens, nuo partnerio.
- Turbūt ir bendras sutarimas, nusiteikimas kovoti, charakterių sutapimas turi daug pliusų?
Tomas: Be abejo. Viskas, ką išvardijote, labai svarbu. Jeigu vienas sportininkas iš poros nebus nusiteikęs atiduoti visas jėgas, aukotis, gerų rezultatų neverta tikėtis. Ir charakteriai turi būti ne priešingybės. Mes su Raimundu jau daug metų pažįstami, žinome vienas kito trūkumus ir ydas, todėl “apsišlifuoti” sunku nebuvo.
Raimundas: Ir man, ir Tomui kanojų sportas - ne tik darbas, bet ir pomėgis. Todėl treniruotėse ir varžybose atiduodame visas jėgas, dirbame labai rimtai, sąžiningai, vienas kito neišnaudojame. Jei tokio nusiteikimo nebūtų, apie pergales, kurias jau esame pasiekę, galėtume tik sapnuoti.
- Nepatikėsiu, kad niekada tarp sportininkų poros neįsiplieskia ginčų, konfliktų. Kokios jų priežastys?
Tomas: Visko būna... Bet jei ir apsižodžiuojame, tai tik per treniruotes. Kartais vienam sekasi geriau, kitam prasčiau - prasideda pastabos, pasišaipymai, komentarai. Kam tas patinka - iškart gauni grąžos. Va ir konfliktas. Bet nesutarimai ilgai netrunka. Juk esame draugai ne tik kanojų sporte - ir gyvenime. Varžybose apie pykčius negali būti nė kalbos, nes iškart atsilieptų rezultatams.
Raimundas: Kokie ten mūsų nesutarimai... Pervargę net nepajuntame, kaip prasiveržia emocijos. Niekis. Svarbiausia, kad varžybose esame jėga, tarsi vienas kumštis.
- Kodėl pasirinkote neolimpinę - 200 metrų - distanciją? Tikitės, kad Londono olimpinėse žaidynėse ji bus pripažinta olimpine ir tam pamažu rengiatės?
Tomas: Taip, ši distancija neolimpinė, bet man toks atstumas labiausiai priimtinas, galiu maksimaliai parodyti savo pasirengimą. Mano organizmas tokiai distancijai labiausiai prisitaikęs. Girdėjau kalbų apie ketinimus 200 metrų distanciją pripažinti olimpine, bet neaišku, ar taip ir bus.
Raimundas: Man tokį atstumą irkluoti puikiai sekasi, tai kodėl turėčiau atsisakyti? Aišku, būtų labai smagu, jeigu įtrauktų į olimpiadą. Bet kol kas tik kalbama apie tai, nieko konkretaus nenuspręsta.
- Rytinė treniruotė - poilsis - vakarinė treniruotė. Ir taip - kasdien. Kanojų irklavimo sportas - alinantis. Kur semiatės jėgų, atsipalaiduojate?
Tomas: Iš tiesų, kanojų irklavimo sportą pajėgūs kultivuoti ne visi. Krūviai labai dideli. Nesvarbu, gerai jautiesi, ar prasčiau, sergi ar kitokių problemų turi - turi iš savęs išspausti maksimumą. Komandiniame sporte tokią dieną galėtum pasėdėti ant suolelio, o čia jokios pamainos neturi... Štai sugrįžome iš Europos čempionato, kelias dienas pailsėsime ir vėl į treniruotes. Ruošimės rugsėjį Lenkijoje vyksiančiam Pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionatui. Radęs laisvą minutę mielai paskaitau knygą, pažiūriu kiną, susitinku su draugais.
Raimundas: Man geriausias poilsis - žvejyba. O jei dar kompanija gera - ko daugiau bereikia. (Juokiasi.) Beje, žmona Elvyra irgi mielai į šią kompaniją įsitraukia. Ji mane retai mato - vis treniruotės, varžybos, vis manęs nėra namie, todėl labai džiaugiuosi, kad galėsime pabūti kartu.
- Kanojų irklavimo sportas Lietuvoje nėra toks populiarus kaip kitos sporto šakos. Ar profesionalui kanojininkui įmanoma išgyventi iš to, ką sportuodamas uždirba?
Tomas: Niekada nemėgau skųstis, bet šįsyk nenutylėsiu. Gyventi iš tokio sporto, aišku, galima, bet kitose šalyse jis apmokamas kur kas geriau. Ypač kai pasiekti tokie solidūs rezultatai. Labai norėtųsi, kad Lietuvoje kanojų sportui būtų skiriama daugiau dėmesio ir, aišku, pinigų.
Raimundas: Būsiu atviras - man kitų šalių kolegoms sportininkams net gėda pasakyti, kiek uždirbu. Tokios aukštos pergalės pasiektos, o toks mažas įvertinimas.
- Vadinasi, tikrai ne noras daugiau uždirbti judviem lemia sėkmę? Išduokite savo sėkmės receptą.
Tomas: Kanojų sporte sėkmės receptas - labai paprastas: viską lemia sunkus, alinantis, pasiaukojamas darbas. Tik per darbą sėkmė aplanko. Kiek dirbi, tokius rezultatus ir pasieki.
Raimundas: Pirmoji sudėtinė to recepto dalis - darbas. Antroji, irgi ne mažiau svarbi - lygiavertis partneris. Ir... žmonos Elvyros palaikymas.
Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"
