V.Dambrauskas: karšti Barselonos futbolo dienoraščio puslapiai

Paskutiniais metais pasaulyje futbolo madas diktuojantis Barselonos „FC Barcelona“ klubas atvėrė savo duris ir Lietuvos futbolo specialistams. Daugelis futbolo specialistų visame pasaulyje norėtų pasisemti žinių iš šio klubo jaunimo akademijos ar bent jau pamatyti „Barcelona“ komandos vidinę virtuvę. Tokią progą turi Lietuvos čempionų Panevėžio „Ekrano“ trenerių kolektyvas. Pirmasis į kelių dienų stažuotę garsiajame Katalonijos klube išvyko panevėžiečių komandos treneris Valdas Dambrauskas.

2002 m. išvykęs į Angliją V.Dambrauskas baigė Londono „Metropolitan“ universiteto sporto mokslų ir treniravimo studijas, įgijo UEFA „B“ kategorijos trenerio kvalifikaciją. Šešerius metus dirbo „Manchester United“ futbolo mokykloje su 12-16 metų vaikais, treniravo „Kingsbury London Tigers“ vyrų komandą, metus dirbo Londono „Fulham“ futbolo akademijoje, o paskutiniais metais buvo „Brentford“ klubo dviejų jaunimo komandų vyr. treneriu. 2008 m. Velse pradėjo UEFA „A“ kategorijos trenerio kursus. Nuo 2010 m. pabaigos 35-erių futbolo specialistas tapo daugkartinių Lietuvos čempionų - Panevėžio „Ekrano“ klubo - trenerių štabo nariu. „Sporto žmonės“ siūlo susipažinti su V.Dambrausko dienoraščio įžvalgomis iš Barselonos.

Pradžia. Be jokių abejonių, FC „Barcelona“ šiuo metu geriausias klubas pasaulyje. Ko gero, netgi daugiau - daug kas „Barsai“ atiduoda ir geriausios futbolo komandos per visą pasaulio futbolo istoriją vardą. Kaip ir kitos geriausios komandos futbolo istorijoje: Vengrijos rinktinė 1950-aisiais, Brazilija 1970-ųjų pasaulio čempionate ir Olandija 1974-aisiais, „Barcelona“ keičia taktinį futbolo supratimą ir estetinį etaloną. Įdomiausia tai, kad jie tai daro su žaidėjais, kurie beveik visi užaugo vietinėje „Barcelona“ futbolo akademijoje. Tuo metu kiti futbolo klubai investuoja milžiniškas sumas pirkdami žaidėjus.

Glazgo „Celtic“ 1967-aisiais tapo pirmąja britų komanda, laimėjusia Europos taurę, o visi jo žaidėjai buvo gimę 35 kilometrų spinduliu nuo „Celtic“ stadiono. Nežinau, ar kada nors įmanoma pakartoti šį rekordą, bet FC „Barcelona“ šiame globalizacijos amžiuje priartėja prie to taip arti, kaip tik įmanoma. Aštuoni žaidėjai, laimėję UEFA Čempionų lygos nugalėtojų taurę, yra garsiosios „Barcelona“ akademijos auklėtiniai.

Atsiradusi galimybė stažuotis Barselonoje atrodo kaip religinio fanatiko apsilankymas pačioje svarbiausioje šventovėje, kurioje suprantamos svarbiausios gyvenimo ir tikėjimo tiesos. Porą mėnesių trunkantis susirašinėjimas, datų derinimas, atrodė, niekada nesibaigs... Pagaliau ateina išsvajota diena.

Programa. Gaunu aplanką, kuriame smulkiai išdėstyta, kada ir kur turime būti. Savaitgalį įvairių amžiaus grupių FC „Barcelona“ akademijos, „B“ komandos ir FC „Barcelona“ U-19 komandų rungtynių maratonas. Nuo pirmadienio pristatymai įvairiomis temomis, kuriuos ves FC „Barcelona“ dirbantis personalas: komandos institucinių santykių direktorius Perė Gratakosas Bojiksas (Pere Gratacos Boix), talentų paieškos direktorius Albertas Valentinas (Albert Valentin), techninio skyriaus direktorius Raulis Pelaesas (Raul Pelaez), vartininkų vyriausiasis treneris Rikardas Segara (Ricard Segarra) ir kiti. Po rytinių paskaitų laukia akademijos komandų ir „Barcelona“ „B“ ekipos treniruočių stebėjimas ir analizė.

Talentų kalvė. Labai aktualu pamatyti ir sužinoti, kaip ugdomi žaidėjai, kurie rungtyniauja pagrindinėje komandoje. Treniruotę pradeda U-17 komanda, jai baigus dviejose aikštėse po pusę aikštės pasidalija dar keturios amžiaus grupės - U-8, U-10, U-12 ir U-14. Vyksta rimtas darbas, juda žaidėjai, instrukcijas dalija treneriai. Kiekvienai komandai vadovauja dviese - vyriausiasis treneris ir jo asistentas. Vyr. treneris į darbą atvažiuoja 10 val. ryte ir išeina po vakarinės treniruotės. Visą laiką tarp treniruočių ir prieš jas užsiimama planavimu, analizavimu, individualiu žaidėjų vertinimu. U-12 ir vyresnės komandos rungtyniauja 11 prieš 11 lygose, o jaunesnės - žaidžia 7 prieš 7 lygose. Tie treneriai, kurie dirba su jaunaisiais futbolininkais ir žaidžia 7 prieš 7, klube dirba pusę etato ir bazėje pasirodo po pietų. Beveik visi dirba dar kokį nors papildomą darbą.
Įdėmiai stebiu treniruotes, žaidėjų, trenerių darbą. Esu stebėjęs tai ne vienoje Anglijos klubų futbolo akademijoje, todėl yra su kuo palyginti. Čia, kaip ir visame pasaulyje, vaikai yra vienodi - aktyvūs, judrūs, azartiški, nuolat besivaržantys vienas su kitu. Tai pagrindiniai vaiko prigimtiniai poreikiai, kurie FC „Barcelona“ akademijoje ne slopinami, bet skatinami. Taip, jie gabūs, talentingi, bet abejoju, ar talentingesni už bendraamžius, kurie treniruojasi kituose pripažintuose futbolo klubuose. Greičiausiai jie juos pralenkia vėliau, po kelerių metų kasdienių treniruočių. Kas gi padaro juos ypatingus?

Tęstinumas. Visų pirma į akis krinta tai, kad visos komandos atlieka beveik tuos pačius pratimus ir treniruočių žaidimus. P.Gratakosas gudriai šypsodamasis paaiškina, kad absoliučiai visoms komandoms nuo U-8 iki pirmosios komandos kai kurie pratimai visiškai nesikeičia ir yra atliekami kiekvieną treniruotę. Už šios idėjos slypinti mintis yra ta, kad žaidėjas patekęs į pirmąją komandą tiksliai žinos, ko iš jo norima. Tolesnė treniruotės eiga tai tik patvirtina. Akivaizdu, kad akademijos komandos dirba pagal bendrą programą. Už jos sudarymą ir vykdymą yra atsakingas techninio skyriaus direktorius. Jis reguliariai susitinka su treneriais planuodamas programą ir vertindamas individualų žaidėjų progresą.

„Barcelona“ futbolo akademijos darbo principai yra sistema, kuri gali būti interpretuota kaip kryptis, kuria klubas eina. Treniruojamasi taip, kaip žaidžiama. Totalinio futbolo išradėjas olandas Rinus Michelsas, kuris, beje, treniravo ir pačią „Barcelona“ ekipą, buvo pirmasis išplėtojęs idėją, kad treniruotėse žaidėjai turi imituoti tai, kas vyksta rungtynių metu. Jis futbolą suskirstė į fazes aiškindamas, kad tai nėra žaidimas 11 prieš 11, bet daug mažesnių žaidimų: 4 prieš 3, 5 prieš 3, 3 prieš 2 skirtingose aikštės vietose. Aikštėje matau būtent tai. Nuolatinis varžymasis stengiantis išlaikyti kamuolį, nenutrūkstamas perėjimas iš gynybos į ataką ir iš atakos į gynybą. Treneriai visa tai tik lydi akimis, beveik nesikišdami į patį procesą. Žaidimas priklauso žaidėjams, o ne treneriui.

Rungtynės. Barselonos „Joan Gamper“ futbolo centre šeštadieniais ir sekmadieniais verda gyvenimas. Savaitgalio rungtynių čia žaisti renkasi dauguma iš 14 FC „Barcelona“ akademijos komandų. Šalia esanti gatvė tiesiog užkimšta jaunųjų futbolininkų palaikyti atvykusių tėvų automobilių. Prie kiekvienos futbolo aikštės sudarytos sirgalių zonos, kuriose jie aktyviai palaiko savo atžalas. Ypač stengiasi svečių komandos gerbėjai, jie šios kelionės laukė visą sezoną, o įveikti „Barcelona“, kad ir aštuonmečių vaikų komandą, yra garbė ir svajonė.

Vienas rungtynes keičia kitos, mušami įvarčiai, savo komandas gelbėja vartininkai, nurodymus duoda treneriai. Kaip jau minėjau, iki 12 metų rungtyniaujama 7 prieš 7 (įskaitant vartininkus), truputį mažesniame plote nei per pusę padalyta futbolo aikštė. Rungtynes sudaro keturi kėliniai po 15 minučių. Po pirmojo ir trečiojo daroma dviejų, o po antrojo - 15 minučių pertrauka. Treneriai šias pauzes panaudoja duodami patarimus, o per didžiąją pertrauką komandos susirenka rūbinėse. Pabaigus rungtynes lygiai tas pats: rungtynių analizė rūbinėje- šventas dalykas. Komandos, kurios rungtyniauja 11 prieš 11, žaidžia visų matmenų futbolo aikštėje du kėlinius po 40 minučių.

Kiekvienos rungtynės yra filmuojamos, kartais net trimis kameromis, o po rungtynių pora žaidėjų ir treneris turi pakomentuoti rungtynes „Barca TV“ kanalo žurnalistams. Ir nesvarbu, kad tau ką tik sukako 8 metai.

Filosofija. Į akis krinta tai, kad žaidėjų fiziniai duomenys nėra išskirtiniai. Anglijoje atsistojus šalia keturiolikmečio kartais tenka užversti galvą ir nuoširdžiai suabejoti jo amžiumi ir galvoti, ką jie valgo. FC „Barcelona“ akademijoje atvirkščiai - dauguma žaidėjų atrodo dvejais metais jaunesni. Taip bemąstant ir stebint U-15 rungtynes pats mažiausias „Barsos“ žaidėjas aikštėje pelno įvartį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad beveik visą darbą atliko juodaodis puolėjas (vėliau jis pats pelnys porą įvarčių), o „mažylis“ tik atsidūrė reikiamu momentu reikiamoje vietoje. Bet ar nėra žaidėjo meistriškumo įrodymas laiku atsidurti ten, kur labiausiai reikia, ir padaryti tai, ko tuo metu labiausiai reikia komandai? „Barsos“ filosofijoje ūgis ir svoris nėra svarbu. Svarbiausia - ką tu sugebi ir kaip mąstai aikštėje, todėl čia vienodas galimybes turi ir maži, ir dideli.

Kaip ir išvakarių treniruotėse, net jei nežinotum, kad čia žaidžia „Barcelona“, tai išduotų žaidimo stilius. Neįtikėtina kantrybė kontroliuojant kamuolį. Priešininkų komandos taip pat moka žaisti ir neretai jų komandose yra geriausias žaidėjas aikštėje, bet „Barsos“ mašina traiško visus. Kamuolys greitai juda nuo vieno žaidėjo pas kitą, beveik visą laiką savo kelio gale surasdamas žaidėją, vilkintį granatinę mėlyną aprangą. O futbolininkai pailsėti kamuoliui neleidžia, visą laiką jį perduoda vienas kitam. Tol, kol priešininkas nebespėja ir atsiradusi erdvė išnaudojama smūgiui į vartus. Akivaizdu, kad tai ne tik technika ar fizinis parengimas. Žaidėjai supranta futbolą ir jo principus. Kiekviename taktikos vadovėlyje yra parašyta, kad pagrindinis atakos principas yra erdvės sukūrimas. Kitaip tariant, perėmusi kamuolį komanda turi išsiplėsti. Tuose pačiuose vadovėliuose aiškinama, kad vienoje aikštės pusėje atlikus perdavimus sukuriama laisva erdvė kitoje, tada kamuolys pervedamas ten. Čia net aštuonmečiai tai atlieka automatiškai.

Italų žurnalistas Gabrielė Markotis (Gabriele Marcotti) ir buvęs žaidėjas Džanluka Vialis (Gianluca Vialli) savo knygoje „Itališkas darbas“, lygindami itališko ir angliško futbolo skirtumus, iškėlė įdomią teoriją. Pasak jų, italų gynybinis futbolas „catenacio“ atspindi nacionalinį italų charakterį: minimaliomis priemonėmis gauti maksimalią naudą. Autorių nuomone, italai tingi, bet kantri tauta, kuri geriau galvos, kur ir kaip bėgti, užsiimti poziciją ir kantriai laukti priešininko klaidos, o atsiradus progai žaibiškai suduoti mirtiną smūgį panaudojant savo technikos sugebėjimus ir kūrybingumą. Anglai, atvirkščiai, yra labai darbšti ir karinga tauta, tai įrodę industrinės revoliucijos bei kolonizavimo pavyzdžiu. Būtent todėl ir Anglijos futbole vertinami žaidėjai, kurie yra darbštūs kovotojai, o jų techniniai gebėjimai ir kūrybingumas pasitraukia į antrą planą. „Barselonos“ jaunieji futbolininkai, ko gero, perėmę visa tai, kas geriausia iš abiejų šalių. Begalinė kantrybė kontroliuojant kamuolį, puikus pozicinis žaidimas ir nuolatinis judėjimas aikštėje, žaibiškas spaudimas priešininkams praradus kamuolį parodo, kodėl „Barsa“ dominuoja pasaulyje.

Katalonijos klubo futbolo akademija vadovaujasi principu, kad laimi ta komanda, kuri ilgiau valdo kamuolį. Visą dieną stebint rungtynes absoliučiai visų amžiaus grupių komandos turėjo kamuolio kontrolės persvarą. „Barsos“ jaunieji futbolininkai paprasčiausiais perdavimais nuslopina priešininko budrumą.

Įdomu paminėti tai, kad visos rungtynės žaidžiamos be perdėtos agresijos, kuri tokia akivaizdi Anglijoje ar net Lietuvoje. Žaidėjai ir treneriai visiškai neapeliuoja į teisėjų sprendimus, nesiginčija vieni su kitais, nėra kvailų pražangų, kuriomis silpnesnis stengiasi bent taip pranokti varžovą. Manau, visi esame girdėję trenerių raginimą: „Jei negali apžaisti, bent jau įspirk priešininkui“. Čia šis skatinimas tikrai liktų nesuprastas, nes visi koncentruojasi į futbolą. Po rungtynių absoliučiai visi žaidėjai aikštėje draugiškais apsikabinimais ir rankų paspaudimais dėkoja vieni kitiems, teisėjams, treneriams. Abi komandos draugiškai padėkoja ir žiūrovams.

„Barcelona“. Oficialioji stažuotės dalis prasideda pristatymu, kuri vadinasi garsiuoju „Barsos“ šūkiu: „Daugiau nei komanda“ („Mes que un club“). Galima paklausti, kodėl būtent FC „Barcelona“ futbolo pasaulyje užima tokią svarbią vietą. Šis klubas niekada nebuvo toks turtingas kaip, pavyzdžiui, Madrido „Real“, Italijos klubai dešimtajame dešimtmetyje ar šiuo metu Anglijos klubai. Vienas didžiausių šiuolaikinio futbolo paradoksų yra tas, kad futbolininkai vieną klubą keičia kitu vos tik išgirdę garsesnį monetų žvangėjimą. Žaidimas „Barcelona“ klube savaime yra tikslas. Kur yra „Barsos“ magnetas, kuriuo ji traukte traukia visus pasaulio žaidėjus, o visus planetos vaikus priverčia svajoti apie šią komandą nuo mažų dienų?

Nuo Johano Kroifo (Johan Cruyf) atvykimo į Barseloną 1973 metais šis klubas asocijuojasi su pačios aukščiausios kokybės, romantišku ir gražiu atakuojančiu futbolu. Kiek anksčiau „Barsos“ treneriu tapo kitas olandas R.Michelsas, kuris, treniruodamas FC „Ajax“ ekipą, „išrado“ totalinį futbolą, o pagrindines jo idėjas aikštėje įgyvendino J.Kroifas. Tai buvo ideali sąjunga, nes neaišku, kuria linkme būtų vystęsis futbolas, jei Amsterdame likimas nebūtų suvedęs šių dviejų genialių žmonių. Vėliau, tapęs Katalonijos superklubo treneriu, J.Kroifas privertė alpti visą pasaulį vis labiau tobulindamas „Barsos“ totalinio futbolo versiją, o klube žaidė tokie žaidėjai kaip Romarijus (Romario), Christas Stojičkovas (Hristo Stoičkov) ir Ronaldas Kumanas (Ronald Koeman). Bet šiuolaikinė Chosepo Gvardiolos (Josep Guardiola) suformuota „Barcelona““, ko gero, yra viena geriausių komandų per visą pasaulinę futbolo istoriją.

Arigas Sakis (Arrigo Saachi), legendinis AC „Milan“ ir Italijos rinktinės treneris, naujausiame savo interviu teigia, jog taip yra todėl, kad „Barsa“ pasiekė totalinio futbolo tobulumo viršūnę. „Ajax“, 1970-ųjų Olandijos rinktinė ar J.Kroifo „Barcelona“ mokėjo totaliai pulti, o J.Gvardiolos komanda prie to dar pridėjo ir totalinę gynybą bei nuolatinį priešininko spaudimą visoje aikštėje. Ko gero, kitas to paradokso paaiškinimas galėtų būti tai, kad „Barsa“ tapo futbolo žaidimo etalonu. Tik išskirtiniai, patys geriausi pasaulio žaidėjai gali žaisti šioje komandoje. Tam neįmanoma atsispirti, nes geriausi nori būti su geriausiais.