Vėlyva Odrės Hebern laimė

O.Hebern - viena garsiausių ir mėgstamiausių XX a. aktorių. Nepaisant to, ji dažnai jausdavosi labai nelaiminga. Ir tik peržengusi 50 metų slenkstį, ji pagaliau rado tai, ko taip ilgai ieškojo.

Mergaitė, svajojusi tapti princese

Ji nuo vaikystės įsivaizduodavo esanti princesė, kaip turimoje knygutėje. Mažosios Odrės Ketlinos Hebern Raston (Audrey Kathleen Hepburn Ruston) mama, baronienė Ela van Heemstra pasakojo, kad tą knygą mergaitei gimus atsiuntė Nyderlandų karalienė, su kuria jas siejo tolima giminystė. Vaikystėje Odrė labai mėgo piešti, dažnai vaizduodavo karališkus asmenis ir save laikė viena iš jų.

Tėvai Adrianą (taip ji buvo vadinama šeimoje) skatino svajoti ir augino kaip tikrą princesę. Mama prašė dukrą pažadėti nebūti tokia stora kaip ji, nes princesės tokios nebūna, o tėvas Džozefas Entonis Hebernas Rastonas, visą laiką pabrėždavo: mergaitei reikėtų atsisakyti savo mėgstamo šokolado, kad nepriaugtų svorio.

Odrė labai mylėjo tėvą, todėl jo išėjimas iš šeimos jai tapo tikra tragedija. Tada jai buvo vos šešeri, bet ji visą gyvenimą manė, kad labiausiai traumuojanti aplinkybė buvo tėčio nebuvimas jos gyvenime.

Net karas mergaitę paveikė mažiau, nors jaunajai Odrei buvo labai sunku. Jos tėvai iš pradžių aktyviai palaikė fašistus, vėliau mamos pažiūros pasikeitė, o štai tėvas per karą buvo suimtas už paramą fašistams. Mamos šeima per okupaciją labai nukentėjo, o per Arnemo, kur jos gyveno, blokadą šeima maitinosi kepiniais iš miltų, pagamintų iš tulpių svogūnėlių. Dėl to Odrei išsivystė ūmi anemija, sutriko kvėpavimas, dėl nuolatinio maisto trūkumo kamavo edema.

Po karo Odriė pradėjo mokytis baleto Amsterdame, kur persikėlė su mama ir dviem broliais. 1948 m. ji persikraustė į Londoną, kur dirbo modeliu ir toliau mokėsi baleto. Tada ji nutarė pasilikti pavardę Hebern, nubraukdama jos dalį „Raston". Kai baleto trupės vadovė Odrei pasakė, kad dėl fizinio silpnumo ir aukšto ūgio primabalerina ji niekada netaps, mergina nutarė būti aktore.

Pirmoji meilė

Iš pradžių Odrė kine filmuodavosi epizodiniuose vaidmenyse, o vėliau Viljamas Vaileris (William Wyler) pakvietė ją princesės Anos vaidmeniui filme „Atostogos Romoje". Tuo metu ji sutiko tapti jai pasipiršusio Džeimso Hensono (James Hanson) žmona. Bet vestuvės taip ir neįvyko. Ji nebuvo aistringai įsimylėjusi savo sužadėtinio, tiesiog kažkurią akimirką jai pasirodė, kad jis ir yra tas princas iš pasakos. Bet paskui ją užgriuvo populiarumo lavina ir Odrė nutarė būsiant nesąžininga versti jaunikį likti jos šešėlyje, kol ji mėgausis savo darbu ir gerbėjų dėmesiu.

Filmuodamasi kino juostoje „Sabrina" ji susipažino su Viljamu Holdenu (William Holden), kurį aistringai įsimylėjo. Regis, jame ji rado tai, ko pasąmoningai ieškojo visuose savo vyruose - gero, rūpestingo tėvo, galinčio mažą mergaitę apsaugoti nuo visų bėdų. Jie galėdavo ne vieną valandą sėdėti šalia ir tiesiog žiūrėti vienas į kitą, mėgaudamiesi nepaprasta sielų giminyste. Kai kada jie išvažiuodavo į užmiestį, Viljamas įjungdavo muziką ir Odrė šokdavo jam vienam. Bet...

V.Holdenas buvo vedęs, jo šeimoje augo du sūnūs, kuriuos jis labai mylėjo. Odrė taip pat svajojo apie vaikus ir net pažadėjo mylimajam pagimdyti daug mažylių. Bet Viljamas staiga jai pranešė nebegalėsiąs turėti vaikų, nes specialiai pasidarė operaciją. Aktorė, svajojusi tapti mama, šito ištverti nepajėgė ir nutraukė santykius.

Nevykusi santuoka

Vėliau Odrė susitikinėjo su teatro prodiuseriu Maiklu Batleriu (Michael Butler), bet ištekėjo tik 1954 m. už aktoriaus Melo Fererio (Mel Ferrer). Jie susipažino per kažkokį vakarėlį, ir Melas visiškai pavergė Odrę. Jis nekalbėjo gražių žodžių, neklojo jai po kojomis kailinių, neapipildavo brangenybėmis. M.Fereris iškart ant savo pečių užsivertė visas Odrės problemas. Jis rado jai pjesę, pats tapo antrepreneriu, o mylimąją apgaubė tokiu dėmesiu ir rūpesčiu, kokių ji seniai nebuvo patyrusi. Tiesa, mama įtikinėjo Odrę, kad Melas nėra iš tų, kurie itin vertina šeimos gyvenimą ir, jau tris kartus vedęs, kažin ar apsiribos ketvirtąja santuoka visam likusiam gyvenimui.

Aktorė nieko nenorėjo girdėti. Odrė už jo ištekėjo, bet tikrovė pasirodė visai ne tokia, kokią įsivaizdavo. Jo karjera klostėsi ne itin sėkmingai, o garsenybės sutuoktinio vaidmuo M.Fererio netenkino. Jis labai greitai pradėjo kontroliuoti visą žmonos gyvenimą: vietoj jos kalbėdavo telefonu, spręsdavo, su kuo jai bendrauti, pas ką filmuotis, kokiose scenose vaidinti. Odrė, regis, nieko nematė. Ji turėjo didesnių rūpesčių - niekaip negalėjo pagimdyti vaiko, du jos nėštumai baigėsi persileidimu.

Kai jai pagaliau pavyko tapti mama, ji jau buvo nusivylusi savo sutuoktiniu. Bet iki skyrybų liko dar septyneri metai ir dar du nelaimingi nėštumai. Pretekstu skirtis tapo M.Fererio neištikimybė, tačiau oficialiai skyrybas pora įteisino vėliau, kai pačios O.Hebern gyvenime pasirodė nauja meilė.

Žanro klasika

Su psichiatru Andrėju Dočiu (Andrea Dotti) Odrė susipažino 1968 m. birželį su draugais išvykusi į kruizą po Viduržemio jūrą. Jis jai padėjo susivokti savyje ir pergyventi šeimos iširimą. Aktorė ilgai baiminosi net minties apie oficialų santuokos nutraukimą, nes prisiminė, kaip skaudžiai pergyveno savo tėvų skyrybas. Iš pradžių jų santykiai labiau priminė psichoterapeuto bendravimą su savo paciente, tačiau vėliau O.Hebern įsitikino: Andrėjas jai gali būti tikras draugas, rūpestingas vyras ir galbūt jos būsimų vaikų tėvas.

Tekėdama už jo ji buvo pasirengusi atsisakyti darbo ir pasišvęsti šeimai. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, 10 metų jaunesnis sutuoktinis jai nepritarė. Gimus jų sūnui Lukui Odrė tapo panaši į tikrą italę: mokėsi tvarkyti namų ūkį, entuziastingai švarindavo namus ir rūpinosi vaikais. Bet A.Dotis norėjo būti pirmo ryškio žvaigždės vyru. Jis po truputį nusivylė Odre ir užmezgė romaną. Sutuoktiniai išsiskyrė.

Vėlyva laimė

Paskutiniąja O.Hebern meile ir tikra laime tapo Robertas Voldersas (Robert Wolders), su kuriuo ji artimai bendravo nuo 1980 m. iki mirties 1993 m. Laiką, kurį ji praleido su juo, aktorė pavadino laimingiausiu gyvenime. Tą, kurio taip ilgai ieškojo, ji sutiko tik po 50-ies. Jame ji rado tai, ko nesėkmingai ieškojo visą gyvenimą: tikrą meilę, nesavanaudišką draugystę ir tėvišką šilumą ir rūpestį. Šalia jo ji pagaliau galėjo pasijusti silpna, trapia moterimi. Deja, jiems buvo skirta vos 13 laimės metų.

Daugumos gerbėjų atmintyje O.Hebern visada liks liekna didžiaakė ir visai jaunutė mergaitė iš filmų „Atostogos Romoje", „Juokingas veidas" ir „Pusryčiai pas Tifanį". Metams bėgant jos grožis ir žavesys ne tik nenublanko, bet pražydo dar ryškiau, stiprinami gyvenimiškos patirties ir nepertraukiamų vidinių pastangų, kaip tai būna tikrai harmoningoms ir tikslą turinčioms asmenybėms.

Dėl kitų

Odrės atveju graži išvaizda buvo tik priedas prie svarbiausio - jos siekio padėti žmonėms. Ji tapo oficialia UNICEF pasiuntine. Tai buvo jau rimtas darbas, kuriam O.Hebern atidavė visas jėgas, stengdamasi padėti vaikams skurdžiausiose Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalyse. Ji važinėjo po įvairias šalis ir net mokėsi kalbų, kuriomis ten kalbama. Bet svarbiausia, sugebėdavo jiems realiai padėti. Paskutinė jos kelionė buvo į Somalį.

Tai buvo 1992 m. rugsėjį, o 1993 m. sausio 20-ąją aktorė mirė. Somalyje moteris pasijuto blogai, išsitirti ten nebuvo galimybės, taigi jai buvo rekomenduota skubiai grįžti ir gultis į ligoninę. Bet ar ji galvojo apie save? O.Hebern dar šešias dienas Somalyje užsiėmė visuomenine veikla, o JAV jai buvo nustatyta onkologinė liga.

Jau po mėnesio ji buvo sėkmingai operuota, tačiau netrukus liga atsinaujino. Savo paskutiniąsias Kalėdas ji jautėsi tikrai laiminga, nes jas praleido su savo mylimiausiais žmonėmis. O.Hebern mirė namuose, apsupta artimųjų.