Kokia per tris minutes užtarnautos šlovės kaina? Lipdama į TV3 projekto „X Faktorius“ sceną atlikėja Viktorija Vyšniauskaitė prisistatė: „Esu Vyšnia, nes mano pavardė - Vyšniauskaitė. Esu užprogramuota pergalei, nes mano vardas yra Viktorija - išvertus iš anglų kalbos tai reiškia „pergalė“. Atėjau parodyti, kaip gerai galima dainuoti... papais!“
Pasirodo, įžūlioji septyniolikmetė, projekto „X Faktorius“ dalyvė, yra operos solisto Vaido Vyšniausko dukra. Vos jai uždainavus, visiems tapo akivaizdu - talentas išties yra paveldimas.
- Klausydamasi jūsų laidoje „X faktorius“ - ir prisistatymo, ir dainavimo - pamaniau, kad retai pamatysi tokį laisvą žmogų. Ne tariamai atsipalaidavusį, arogantišką, narcizišką, bet, kalbant žargonu, natūraliai atsipūtusį. Kas jums teikia tokio vidinio pasitikėjimo, tokio saugumo pasaulyje jausmą?
- Pirmiausia norėčiau padėkoti už neįprastą klausimą. Juo apibūdinote mano vidinį „aš“ arba tokio „aš“ siekiamybę. Tą vidinį pasitikėjimą pavadinčiau tikėjimu. Ateitimi. O tai reiškia - gyvenimu, savimi, žmonėmis (ne visais), hiphopu, menu, Dievu. Tikiu jo tvarkos tobulumu.
Dėl to tikėjimo ateina įsitikinimas, kuris sunkiai apibūdinamas. Ir jūsų paminėtas saugumo jausmas dėl mano svajonių. Paprastai sakant, kai kuo nors tiki, - kitaip to jausmo apibūdinti negaliu, - tada ir jautiesi užtikrintai. Jauti, kad viskas įmanoma. Galite tai vadinti optimizmu, maksimalizmu ar jaunatvišku naivumu, bet tai ne tie žodžiai, kurie tiksliai apibūdintų esmę.
- Turite puikų humoro jausmą. Per prisistatymą „X faktoriuje“ puikiai paslėpėte savo tikrąjį intelektą po reikiamu vaidmeniu. Ar dažnai taip linksminatės? Gal mokotės aktorystės?
- Tiesą sakant, mane nustebino žmonių pasisakymai, esą pasidariau „puikią savireklamą“ ir parodžiau „reikiamą veidą“. Aš ne su ta intencija ten ėjau. Sakiau tai, ką galvojau. Vieną atsakymą, dėl ko ten ėjau, buvau apgalvojusi iš anksto, bet jo neparodė.
Nesakau, kad esu nemaloniai nustebinta tokių vertinimų, bet man ne visai aišku: ar taip sako, nes turi galvoje, kad esą moku „prasisukti“, esu gudri, pasinaudojau savo išvaizda, ar sako norėdami akcentuoti kitus bruožus... Buvau ir esu nuoširdi, nekūriau vaidmenų ir to daryti nežadu, o jei taip atrodo, tai, manau, dėl visai ko kito. Dėl to perdėto atvirumo ir raudonavau žiūrėdama „X faktorių“, o vietomis iš nuostabos klausiau savęs: „Čia aš taip sakiau? Ką aš sau maniau?“
Kas daugiausiai įtakos turėjo jūsų charakteriui? Žmonės, įvykiai, veikla, knygos, saviugda..?
- Viskas, ką paminėjote. Tėvai, mąstymas, patirtys, skaitymas, stebėjimas, gyvenimo pamokos, kitų dalijimasis išmintimi... ir taip toliau. Manau, tai buvo natūrali ir saviinerciška mano charakterio raida. Noriu pasakyti, kad kai kurie mano mąstymo ir būdo bruožai man yra įaugę į kaulus. Stengiuosi keisti neigiamas savybes, dirbti su charakteriu, dilinti ydas... Aišku, reikia pripažinti - tai ilgas ir sąmoningas procesas, labai nelengvas.
- Būti savimi - čia dovana ar pasirinkimas?
- Ir tai, ir tai, ir dar kažkas. Nėra konkretaus recepto. Kaip būti savimi? Negaliu pasakyti. Tiesiog būnu. Tai tas pats, kas žuvies klausti, kaip ji kvėpuoja žiaunomis. Tai natūralu. Man įdomiau, kaip galima nebūti savimi. Kaip išsiugdomas tas nebuvimas savimi? Kita vertus, mažai yra tokių žmonių, kurie leidžia sau būti savimi, reikia pripažinti... Nes ne visi tai gali suprasti.
- Dažnai už tai netgi duoda per galvą. Juk jūs neprisitaikanti? Asmenybės laisvė daugeliui asocijuojasi su maištu, grėsme ir erzina.
- Na, ne kiekvienas esame maištaujanti siela ir toli gražu ne kiekvienas mane priima tokią, todėl, kas be ko, gaunu ir per galvą.
- Spėju, ypač mokykloje. Kur jūs mokotės?
- Mokiausi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje ir baigiau džiazo bei popmuzikos skyriaus vokalą, tačiau didesnę dalį laiko skyriau fleitai. Paskui ėjau į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatoriją, bet ten atsimokiau tik pusę visos programos, iš ketverių - tik nepilnus dvejus mokslo metus, nes išsigandau kilsiančios įtampos... Nebesusitvarkydavau su laisvės ir atsakomybės proporcijų paskirstymu. Tuomet perėjau į Vilniaus „Minties“ gimnaziją, kurioje dabar esu abiturientė.
- Nemažai mokyklų pakeitėte...
- Bet nė iš vienos nebuvau išmesta. Tiesiog pati bėgdavau nuo maišto ir trinties, vis manydama, kad jau išmokau susitapatinti, „būsiu gera“ (t.y. „aveliška“), bet vis nepavykdavo, ir vis kas porą metų šaudavau į kitą mokyklą... tik nežinia, ar taikliai.
- Vis einate į mūšį su stereotipais, normomis, taisyklėmis. Ar vienas lauke - karys?
- Oi, daug buvo nervų dėl to... Juk norėjau būti kaip visi - kukli, paprasta panelė, nes pavargdavau kovoti - nors ir dariau tai nesąmoningai, - tiesiog man kartais atrodė geriau tai padaryti savo būdu. O kitiems nepatiko, ypač „sistemai“. Nesinori leistis į asmenines detales, pilna pavyzdžių yra kiekvieno iš mūsų gyvenime. Tikrai teko kakta atsitrenkti į durų staktą.
Kita vertus, nesu aš joks karys, mokausi būti savimi taktiškai. Va, pavyzdžiui, prisistatymo metu, manau, šiek tiek (čia kaip kam) peržengiau įžūlumo ribas.
- Kada buvote laimingiausia? Į kurį etapą norėtumėte sugrįžti?
- Nors mano biografija trumpa, bet ji išties turtinga įvykių ir potyrių. Bet aš nesu iš tų, kurie galvoja, kad „anksčiau buvo geriau“ arba svarsto „kaip būtų buvę, jei būčiau tą ir aną...“ Tai būdinga pesimistams. Nesigręžioju į praeitį, nors esu sentimentali, ir nostalgija - mano vienas mylimiausių jausmų. Kaupiu kai kuriuos praeities įrodymus - įvairius bilietus ir t.t., bet į praeitį grįžtu tik „pasiplaukioti“. Niekad negalvojau apie kurį nors laikotarpį kaip auksinį, į kurį norėčiau grįžti.
- Įrodėte, kad esate talentinga dainininkė. Kokie jūsų meniniai prioritetai ir ambicijos?
- Prioritetai tie patys - išlikti savimi, išlikti „true“, kaip mėgstu sakyti. Daryti, ką mėgstu, kaip mėgstu, aišku, tobulėti, bet jokiu būdu neparsiduoti - ar tai būtų parsidavimas žiūrovams - pataikaujant masių skoniui, ar įrašų kompanijoms, agentūroms darant tai, ką jie liepia, kad daugiau uždirbtum, ar pačiam sau - gėdijantis savo kūrybos, manant, kad ji niekam neįdomi. Čia pirmas dalykas mano prioritetų eilėje.
Antras - atlikti kokybišką muziką ir nuolat lavinti įgūdžius, plėsti akiratį, pasaulėžiūrą, nes „nusistovėjimas“ jaučiamas tavo kūryboje, o monotonija niekam nepatinka.
Kiekvienam atlikėjui turi būti svarbu atsinaujinti, periodiškai, bet išlaikant pastovią pagrindinę liniją, nepamiršti eiti kartu su naujovėmis ir kartu puoselėti senas tradicijas, likti prie šaknų. Čia konkrečiai apie hiphopo subkultūros atšaką repą kalbu. Tai yra ta niša, kur, jaučiu, mano vieta, kur atradau save ir esu laiminga, tik, manau, dar reikia įsitaisyti joje. Štai mano pagrindinės meninės ambicijos.
- Esate kopianti į kalną, ne vėjo nešama būtybė.
- Man tėvai sakydavo: „Kuo aukščiau į kalną, tuo sunkiau kvėpuoti“. Kuo arčiau scenos - tuo daugiau žmonių. Kuo giliau į mišką - tuo tamsiau. Bet už kalno - viršūnė, tad „pakvėpuoti sunkiau“ verta.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
