Ekstremalūs Simonos Albavičiūtės gyvenimo prieskoniai

- Nuo liepos kartu su ZIP FM studija persikėlei į pajūrį, kur siūlysite pamesti galvas. Regis, vasarą gyvensi taip, kaip gyvena pašėlę diskžokėjai Holivudo filmuose: saulė, jūra, vakarėliai ir daug muzikos. Koks tas darbas prie Baltijos platybių?
 
- Vasaros projektas - tarsi 7 savaičių „team building“ (liet. komandos kūrimas), kurio kiekvienais metais visi stoties darbuotojai labai laukiame. ZIP FM yra kaip didelė šeima, čia kartu dirbdami jaučiamės tarsi broliai ir sesės. Todėl visi kartu gyvename viename name, plauname indus, vienas kitą žadiname ir nešame pusryčius į lovą, taip pat kuriame bei vedame laidas. Pirmais metais buvo sunku suprasti, kaip galima dirbti prie jūros, nes jūra ir smėlis - atostogos. Tačiau ir išvažiavus į kitą vietą reikia atlikti pareigą ir išmokti dirbti tokiomis pavojingomis sąlygomis kaip šios - atostogų režimu. (Juokiasi.) Bet kokiu atveju, geriausia yra tai, kad po 7 savaičių pasiilgsti miesto, net asfalto. Nori mesti „flip flopus“, neaiškių formų drabužius į šoną ir apsirengus švarkelį vėl gyventi tam tikruose rėmuose. Tačiau tokie pokyčiai tik į naudą. Manau, dėl tokių projektų mes esame kartu tiek metų.

- Liepos 1 dieną stotis ZIP FM šventė gimtadienį. Kas tave atvedė prie ZIP FM pulto?

- ZIP FM šventė devintąjį gimtadienį. Aš šioje šeimoje - lygiai 8 metus. Pamenu, ieškodama smagaus ir patinkančio darbo dalyvavau MTV atrankoje. Tąkart MTV pasirinko dabar jau gerą mano draugę Ugnę (Skonsmanaitę, - red. past.). O kadangi aš turėjau vadinamąjį radijo balsą, gavau pasiūlymą dirbti  Klaipėdoje įsikūrusioje radijo stotyje „Lalūna“, bet į Klaipėdą kraustytis neketinau ir šio pasiūlymo atsisakiau. Tačiau sulaukiau paskatinimo ieškoti darbo radijuje. Nuo mažų dienų jo klausydavausi nuo ryto iki kito ryto, tad išgirdusi, kad tikčiau į radijo laidų vedėjas, labai apsidžiaugiau. Už tai, kad dabar esu ZIP FM, aš dėkinga Manfredui, kuris tuo metu dirbo šioje stotyje.

- Kuo tave žavi šis darbas ir kas labiausiai įsiminė per tuos ilgus darbo metus?

- Stotyje niekada nebuvo prodiuserių, kurie kurtų laidas. Kaip ir žmonių, kurie spaudinėtų mygtukus ir išleistų į eterį. Jei kažkuris iš mūsų nori įdomaus anonso ar reklaminio projekto, idėją sukuria pats. Visus metus su kitais viską darėme patys. Jei sugalvodavome ką nors naujo, patys tai pagamindavome arba rasdavome, kas mums padeda, nuo vaizdo klipų iki džinglų montavimo, žaidimų kūrimo ir tokių projektų kaip vasara Palangoje. ZIP FM nėra tik balsai ir reklamą transliuojantis kanalas. Kartais juokiamės, kad nėra to, ko mes negalėtume padaryti. Pastebėjome, kad jau ilgus metus dirbame kaip rimta kūrybinė, pardavimo ir produkcijos agentūra. Iš didelės laisvės, kurią suteikia ši darbo vieta, noro tobulėti ir kiekvieną kartą padaryti tik geriau sukaupiau nemenką patirtį.

- Kiek daugiau nei prieš metus motinystės atostogų išėjo tavo kolegė ir gera draugė Silva Rindzevičiūtė, o eteryje neliko kultine tapusios jūsų laidos „Sisi“. Tąsyk sakėte, kad tai - ne atsisveikinimas. Ar planuojate kokį nors bendrą projektą?
 
- Silva jau grįžo į ZIP FM ir veda vasaros laidą, skirtą specialiai ZIP paplūdimio projektui. Nuo rudens turėsime ir savaitinę „Sisi“ laidą.
 
- Sakei, kad „Sisi“ buvo savotiška era. Koks dabar periodas tavo karjeroje?

- Dirbant ZIP FM,  buvo keli periodai.  Pirmasis - pats sunkiausias: bandai apsitrinti, mokaisi, mokaisi ir toliau mokaisi. Tada galvoje gimė autorinė laida „Sisi“, ji taip pat turėjo savo periodus. Buvo ir įkvėpimo metų, buvo ir minčių apie išsiskyrimą, bet tai natūralu. Su Silva visada sakėme, kad esame kaip pora, o poroje juk būna visko. Džiaugiuosi, kad iki šiol esame geriausios draugės, viena iš mūsų jau turi vaikelį, bet mes ir toliau nesenstame, norime kalbėti eteryje. Kai laida „Sisi“ darė pertrauką, buvau priversta gerai pagalvoti apie tai, kas toliau. Vėl buvo minčių apie radijo karjeros pabaigą. Tada atrodė: 7 metai - gal gana? Tačiau išvažiavau į savo gyvenimo kelionę - Ganą (Afrika), turėjau laiko pagalvoti. Būdama Ganoje supratau, kad dar tikrai negana. (Juokiasi.) Tai yra darbas, kurį labai mėgstu. Ir galvoje gimė mano autorinė laida „Simona Bandita“, kuri teigia, kad viskas bus išbandyta. Štai ir naujas periodas.

- Dažnai esi vadinama eterio chuligane. Nesikratai šios etiketės?

- Nelaikau savęs chuligane. Tačiau žiūrint kitų žmonių akimis ir lyginant su klasikine mergina, tikriausiai atrodau chuliganiškai. Visada tokia buvau. Man visuomet patiko aštresnis humoras ir laisvalaikis. Mano mamos brolis dvynys - lakūnas. Kai buvau maža, skraidydavome lėktuvais, o kad nebūtų nuobodu, dėdė lėktuvą visaip sukiodavo, o kartais būdavo ir taip, kad išjungia variklį ir krintame žemyn. Tada jį vėl įjungia ir toliau skrendam lyg niekur nieko. Tie ekstremalūs momentai, manau, tiesiogiai prisidėjo prie to, kokia esu dabar. Net dabar, kai išbandau kažką naujo, pavyzdžiui, važiavimą lenktyniniu automobiliu, suprantu, kad tai nėra taip stipru kaip potyriai vaikystėje. O ir mokykloje daugiau laiko leisdavau su berniukais. Man patikdavo būti jų draugijoje, patikdavo, kad jie juokauja stipresnėmis temomis, o ne kalbasi apie mezginukus. Kai susirgdavau ir neidavau į mokyklą, jie pabėgdavo iš pamokų ir ateidavo manęs lankyti, nes žinojo, kad visada pagaminsiu savo firminių spagečių. O kaip gali iširti draugystė su vyrais, kai jiems duodi maisto? Neįmanoma! (Juokiasi.) Dėl to ir pati turiu daug berniukiškumo. Lygiai tas pats ZIP FM. Visi visada turi ką pasakyti ir mes mėgstame aštriai vienas su kitu bendrauti. Kuo stipriau, tuo geriau. Vėliau prie to pripranti. Galbūt kitus tai gąsdina, bet aš kitaip nenorėčiau.
 
-  Be to, kad garsėji kaip pašėlusi vedėja, eini ir atsakingas programų direktorės pareigas. Koks tai darbas - teikiantis tiek pat malonumo, kiek ir darbas studijoje?
 
- Prieš 4 metus gavau pasiūlymą perimti šias pareigas ir sutikau. Žinojau, kad bus daug darbo, tačiau nemaniau, kad tiek. Man patinka dinamika, patinka, kai kažkas vyksta, patinka daryti tai, ko dar niekas nedarė. Prisiminus pirmąjį ZIP FM vasaros projektą, pasidaro baisu, juk iškraustyti visą radijo stotį į paplūdimį - tikras iššūkis. Buvo tokių, kurie sakė, kad to padaryti neįmanoma. Tam, kad įrodyčiau, jog esu teisi, išsiaiškinau viską iki smulkiausių detalių. Dabar išmanau ir kaip perduodamas signalas, ir ką daryti, kai per audrą nutraukiami laidai ir radijas išsikrauna. Ir štai, mes transliuojame jau ketvirtus metus iš eilės. Per vasaros projektus du mėnesius einu iš proto ir kartais net gailiuosi, kad užkūriau tokį didelį reikalą, tačiau kai viskas būna padaryta, ateina neapsakoma palaima, suprantu, kad noriu dar. Kadaise manęs klausė, kas labiausiai patinka šiame darbe, atsakiau - dideli žygiai. Programų direktoriaus darbas yra daug atsakingesnis ir sunkesnis nei darbas studijoje, ypač kai turi vadovauti geriausiems draugams.
 
-  Kaip derini šiuos 2 amplua?
 
- Pusę devynių pradedu programų direktorės darbo dieną. Iki 16 valandos dirbu biure, o tada einu į studiją, bet dažnai 19 valandą vakaro diena nesibaigia. Todėl būna ir taip, kad dirbu labai ilgai. Vis dėlto gerai, kad nereikia blaškytis tarp dviejų darbo vietų. Mano aplinkoje visi labai daug dirba. Kol neturiu šeimos, galiu sau tai leisti.

- Atrodo, tavo gyvenime galioja dėsnis: kaip darbe, taip ir laisvalaikiu. Esi aktyvi, nenustygstanti, nebijanti rizikos ir ekstremalių potyrių. Kokie nuotykiai įsimintiniausi?

- Labai įsiminė laipiojimas olomis Anglijos nacionaliniame parke. Leidausi stačia uola pučiant stipriam vėjui. Visas kūnas drebėjo iš baimės. Nusileidusi žemyn taip džiaugiausi, kad sakiau „dar“.  Kai vėl mane užkėlė į tą pačią vietą, supratau,  kad darau visišką nesąmonę, nes bijau dar labiau. Po to karto nieko, kas susiję su aukščiu, nekartoju antrą kartą. Esu labai smalsi, ypač kelionėse noriu ką nors išbandyti. Prisimenu dar vieną baisoką momentą - šuolį nuo krioklio į vandenį, kai su Silva atostogavome Filipinuose. Mus nuvedė prie aukšto krioklio ir visi pradėjo nuo jo šokinėti. Iš pradžių viską stebėjau ir sakiau, tikrai nešoksiu. Tada pagalvojau: na, kaip dabar aš, būdama Filipinuose ir turėdama galimybę nušokti, to nepadarysiu? Kai atsistojau prie krašto ir iš viršaus buvo matyti tik mažytis vandens plotelis, o  aplink - akmenys, galvojau nualpsiu. Tačiau lipti atgal stačiu kalnu man pasirodė baisiau nei šokti, todėl šokau. Daugiau to pakartoti tikrai nenorėčiau.
 
-  Ar ko nors bijai?
 
- Bijau įvairiausių gyvių. Negalėčiau atsidurti kirminų pilnoje vonioje. Bijau dumbluoto vandens dugno. Bijau tamsaus vandens. Retai kada maudausi naktį. Bijau tamsos. Visada bijojau visko, kas susiję su mirtimi, vaiduokliais ir mistika. Kad ir kaip man būtų įdomu, nežiūriu siaubo filmų ir vakarais neleidžiu pasakoti mistinių istorijų, nes turiu lakią fantaziją  ir per daug gerai save pažįstu.


DOSJĖ

Gimimo data: 1985 04 12

Studijos: įstaigų vadyba (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas)

Nuo 2006 dirba ZIP FM

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“