Gytis Paškevičius: Žiūrovai išsiilgo to, kas tikra

Lietuvos muzikos scenoje baigėsi „balių“ ir visokių dažnučių era. Tai įrodė praėjusių metų pabaigoje su trenksmu 50-ąjį gimtadienį atšventęs šiaulietis dainininkas Gytis Paškevičius, į kurio jubiliejinius koncertus didžiosiose šalies arenose bilietai buvo išgraibstyti akimirksniu.

Kas nutiko, kad Lietuvos publika, dar visai neseniai lingavusi į taktą su pigiais triukais ją papirkti pasišovusiais atlikėjais, pagaliau atsikvošėjo ir atsigręžė į rimtą muziką?  Apie tai, kokie ciklonai atkeliavo į muzikos padangę mūsų šalyje, „Respublikos“ pokalbis su G.Paškevičiumi.

- Bilietų į jūsų koncertus neužteko visiems norintiesiems...

- Gal žiūrovai jau atsikando įvairių pigių šou? Žmonės pradėjo eiti į koncertus žinodami, kur jie eina. Ne taip, kaip anksčiau, kai eidavo ir nežinodavo, į kokį renginį pateks. Ir pats muzikinis laikotarpis judėjo link to, kad publika pratrūks nuo jai brukamo pigaus šlamšto bei plūstelės į dideles sales klausytis rimtos muzikos. Pasisekimą man garantavo tai, kad, rengdamasis jubiliejinių koncertų turui, įdėjau labai daug darbo. Kartu su organizatoriais stengėmės žiūrovams sukurti puikų reginį - tikrai ne prastesnį už Lietuvoje koncertuojančių užsienio atlikėjų. Siekdami nenuvilti žiūrovų, patyrėme daug išlaidų, koncertų sąmatos buvo didžiulės, tačiau rezultatas pranoko visus lūkesčius.

- Tikriausiai galima daryti išvadą, kad Lietuvos publika išsiilgo aukšto lygio reginių ir geros kokybės muzikos?

- Be abejo, juk žmonės važinėja po Europą ir žino, kas vyksta užsienio valstybių koncertų salėse. Žiūrovai išsiilgo to, kas tikra. Tai buvo matyti jau bene prieš porą metų, kai pabandėme Šiaulių arenoje surengti aukšto europinio lygio koncertą - į jį tada susirinko apie 3 tūkst. žiūrovų. Renginys pavyko sklandžiai, o žiūrovams liko puikūs įspūdžiai. Todėl, eidami į mano jubiliejinius koncertus, jie jau žinojo, kad šie koncertai tikrai bus ne blogesni, o galbūt - ir dar geresni. Užtat bilietai ir buvo išpirkti vos tik pasirodę. Sodrumo koncertams suteikė ir tai, kad mano dainos skambėjo grojant Kauno miesto simfoniniam orkestrui, pritariant Šiaulių berniukų ir jaunuolių chorui „Dagilėlis“, grupėms „Capella A“ ir „Crazy Crow“. Žiūrovai turėjo galimybę vienu metu scenoje išvysti 100 atlikėjų.

- Kaip kito publikos poreikiai per du pastaruosius dešimtmečius nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?

- Tikra muzika po truputį atsisijojo nuo „balių“ ir kitokių pigių šou elementų. Tie žiūrovai, kurie augo klausydamiesi mano muzikos, šiandien į mano koncertus ateina jau su savo atžalomis. Mano atliekama muzika patinka ir sūnaus klasės draugams - jie vaikšto į mano koncertus, turi mano atliekamų dainų garso įrašus. Labai malonu, kad mano klausytojų karta užaugino dar vieną kartą, kuri irgi auga su mano dainomis. Atlikėjai, kurie į publikos poreikius žiūri pro pirštus, yra pasmerkti likti užmarštyje. Už bilietus pinigus sumokėję žmonės nori gauti gerą produktą ir jie to nusipelno.

- Ko reikia, kad dainos taptų hitais ir keliautų iš kartos į kartą?

- Jeigu atlikėjas sėdi ir galvoja: „Va, dabar jau rašau hitą“, tokiu atveju nieko nebus. Sėkmę atneša nuoširdus darbas, į kurį įdedama dalelė savęs, kurį kurdamas atlikėjas negalvoja apie jokį pelną. Nė vienas muzikantas kūrybos procese negali žinoti, ar jo kūrinys taps hitu. Kūrinys hitu tampa, kai jis ateina iš vidaus. Tai, kas padaryta dirbtinai, žiūrovų atmintyje neišlieka. Manau, tą galėtų patvirtinti kiekvienas muzikantas.

- Kada publika buvo reiklesnė atlikėjams - prieš porą dešimtmečių ar šiandien?

- Šiandien publika reiklesnė, nes ji turi daugiau informacijos, nei žmonės turėjo prieš du dešimtmečius. Nei žiūrovai, nei muzikantai prieš du dešimtmečius netikėjo, kad galima surengti koncertus keliolikos tūkstančių žiūrovų arenose - ir aparatūra buvo skurdesnė, ir apšvietimo galimybės menkesnės. Šiais laikais Lietuvos publikai įmanoma pateikti tokį muzikinį produktą, kokiais jau seniai mėgaujasi žiūrovai užsienyje. Tik reikia turėti finansų. Mano jubiliejiniai koncertai iš tiesų buvo tikra avantiūra, nes neturėjau jokių rėmėjų. Apie pelną net minčių nebuvo - rūpėjo tik atsiskaityti su man talkinusiais muzikantais, su orkestru, choru. Paprasčiausiai siekiau sukurti puikų reginį žiūrovams, gal tai ir atnešė sėkmę. Kai neskaičiuoji išlaidų, įdedi daug darbo ir fantazijos, tada viskas atsiperka.

- Kas pastūmėjo žmones praregėti, kad rimta muzika nėra vienadienis reiškinys?

- Tą įrodo laikas. Kas netikra - tas jau seniai numirė. Pagyveno trejus ar ketverius metus - bumpt, nebėra. Yra nesunku tapti populiariu, bet sunku išsilaikyti populiarumo viršūnėje. Natūrali mirtis laukia ir tų atlikėjų, kurie koncertuose leidžia fonogramą, o patys tik žiopčioja kaip beždžioniukų šou. O dalinė fonograma, kai žmogus dainuoja gyvai, yra ekonomiškas pasirinkimas - juk ne visi išgali į klubą atsivežti pritariantį kolektyvą. Toks pasirinkimas nedidelio klubo lankytojus apsaugo ir nuo kosminių bilietų kainų. Juk jei aš su orkestru, choru ir kitais muzikantais atvažiuočiau koncertuoti į kelių šimtų vietų salę, vienas bilietas kainuotų netoli tūkstančio litų. Ar eitų kas į tokį koncertą?

- Kokias muzikos tendencijas regite Lietuvoje?

- Lieku visada optimistas ir galvoju, kad viskas krypsta į geresnę pusę. Jauna publika reikliai atsirenka dainininkus, o rinktis šiandien tikrai yra iš ko. Yra labai daug šaunių jaunų atlikėjų - tokių kaip Donatas Montvydas, Vaidas Baumila, Evelina Anusauskaitė ir daug kitų. Šie atlikėjai turi gerą skonį, eina teisinga linkme ir aš visada jiems spausiu ranką bei linkėsiu sėkmės, nes jie klausosi geros muzikos ir atlieka gerą muziką. Jie negroja vadinamųjų dažnučių, nepataikauja publikai. Iš visokių muzikinių apdovanojimų galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje yra tik rokas, hiphopas, na, dar elektroninė muzika. Tačiau yra ir kitokia muzika!

- Jūsų koncertus galima pavadinti nuoširdžiu ir emocingu pokalbiu su gerbėjais. Ar nesunku bendrauti su keliatūkstantine minia?

- Kai koncertuoji tūkstančiui, keliems tūkstančiams ar keliolikai tūkstančių žiūrovų, koncertavimo atmosfera yra skirtinga. Atlikėjas įsikrauna žiūrovų emocijomis, tačiau kartu ir išsisunkia. Su žiūrovais stengiuosi daugiau bendrauti dainomis, o ne pokalbiais. Jei daryčiau pokalbių šou, tai koncertai užsitęstų mažiausiai keturias valandas, nes mano jubiliejiniuose koncertuose grynos muzikos buvo po pustrečios valandos. Žinoma, žiūrovams reikia ir kitokio bendravimo. Juo stengiuosi užpildyti pertraukėles tarp dainų, tačiau tuo nepiktnaudžiauju.

- Kuo jus nustebino į jubiliejinius koncertus susirinkusi publika?

- Kiekviename gyvai atliekamame koncerte vyrauja vis kitokia nuotaika ir emocijos. Su vienais žiūrovais viename koncerte kalbėsies vienaip, kitame tave pasitiks kita publika, su kuria bendrausi jau kitaip. Ir ta pati atliekama daina kiekvienąsyk skamba skirtingai, nors pagrindiniai štrichai ir išlieka. Tik plokštelėje įrašytos dainos visada skamba vienodai. Jubiliejiniuose koncertuose buvo nuostabi publika. Kai jau pirmoje dalyje po trečios ar ketvirtos dainos žmonės stojasi, ploja ir bisuoja - jausmas nerealus. Išvydus, kad jau pirma dalis baigiasi taip, kaip visas koncertas, pačiam eina šiurpas per nugarą. Kaune koncertą stebėjo apie 13,5 tūkstančio žmonių. Vien išėjęs į tokią žmonių jūrą pasijunti tarsi gladiatorius Koliziejuje. Iš arenos Kaune žiūrovai skirstėsi apie valandą, o mes išvažiuoti galėjome tik po pusantros valandos, nes viskas buvo užtvindyta. Jaučiausi kaip su sparnais, mane buvo užvaldžiusi euforija, o nuovargį pajutau tik kitą dieną po koncerto. Atgauti jėgas po tokio koncerto reikėjo mažiausiai savaitės.