Kiekvienais metais paskutinį lapkričio šeštadienį tiek gyvenantys Ukrainoje, tiek po visą pasaulį išsibarstę ukrainiečiai, pagerbia 1932-1933 metų Holodomoro aukų Ukrainoje atminimą, gedėdami milijonų nekaltai prarastų savo tautiečių gyvybių.
Holodomoras (iš ukrainiečių „holod" ir „mor" - „marinti badu") - reiškia masinį žudymą badu. Šį nusikaltimą žmonijai įvykdė totalitarinis sovietų režimas, sukurdamas ukrainiečiams nepakenčiamas gyvenimo sąlygas, dėl ko išmirė milijonai žmonių. Režimo atstovai atimdavo vertingiausia, ką paprasti žmonės turėjo - derlių. Kaip plėšrūnai, išgriebdavo viską iki mažiausio trupinio ir taip pasmerkdavo ukrainiečius lėtai bado mirčiai. Ukrainoje visuomet užteko duonos, bet tais metais ji iš Ukrainos buvo atimta. Sovietai išveždavo ne tik duoną, grūdus ar sėklas, iš žmonių atimdavo net raugintus agurkus, kopūstus ir pomidorus, sąmoningai palikdami juos be maisto.
Sovietų režimo potvarkiais buvo uždrausta bet kokia prekyba kaimo vietovėse, sustabdytas maisto tiekimas į kaimus. Buvo persekiojamas ir baudžiamas iki 10-ies metų kalėjimo bet koks duonos, kaip atlygio už darbą, naudojimas.
Tokia politika buvo vykdoma, siekiant galutinai palaužti ukrainiečių pasipriešinimą sovietų režimui bei užkardyti pastangas sukurti savarankišką, nepriklausomą Ukrainos valstybę. Holodomoras buvo kryptingas genocido aktas, siekiant nuslopinti Ukrainos nacionalinį išsivadavimo judėjimą ir ukrainiečių laisvės troškimą. Stalinas bijojo prarasti Ukrainą, kaip gausių išteklių teritoriją, be kurios galingos pramoninės, galinčios užkariauti pasaulį, imperijos sukūrimas liktų tik svajonė.
Tuo baisiu metu ukrainiečiai ypač stengėsi išgyventi. Labai gaila, bet tai pavyko nedaugeliui. Klausimas, kiek žmonių prarado Ukrainą dėl Holodomoro, vis dar lieka atviras. Iš viso, remiantis įvairiais vertinimais, „Didžiojo bado" aukų skaičius yra nuo 7 iki 10 milijonų ukrainiečių. Pavyzdžiui, 1933 m. birželio mėnesį, kuris nusinešė daugiausiai gyvybių, kiekvieną parą nuo bado mirdavo apie 34 560 žmonių, kiekvieną valandą - 1440, kiekvieną minutę - 24 žmonės.
Remiantis prancūzų demografų atliktais tyrimais, dėl Holodomoro Ukrainoje negimė milijonas vaikų. Mokslininkai padarė išvadą: kadangi tuo laikotarpiu daugiausiai mirdavo vaikai ir jaunimas, vidutinė ukrainiečių gyvenimo trukmė 1933 m. buvo 7,3 metų vyrams ir 10,9 metų moterims.
Svarbūs tragedijos liudijimai - išsaugoti archyviniai dokumentai tų, kas nepabijojo užfiksuoti nusikaltimų prieš Ukrainos tautą, atskleidžiant siaubingą ukrainiečių gyvenimo tikrovę baisaus, dirbtinai sukurto, marinimo badu sąlygomis. Kalbame apie Italijos Karalystės konsulo Charkive (Charkivas laikotarpiu nuo 1919 m. iki 1934 m. buvo tuometinės Ukrainos Socialistinės Sovietų Respublikos sostinė) Sergio Gradenigo, dirbusio ten 1931-1934 m., pranešimą. Šis diplomatas nepabijojo dokumentuoti to, ką matė savo akimis.
Ukrainos ambasadoriaus Lietuvos Respublikoje Volodymyro Jacenkivskio komentaras:
Ukraina labai vertina broliškos Lietuvos Respublikos solidarumą ir paramą pasmerkiant 1932-1933 m. Holodomorą Ukrainoje bei Lietuvos Seimo 2005 metais oficialų Holodomoro Ukrainoje pripažinimą Ukrainos tautos genocidu. 2008 m. Klaipėdoje, padedant Lietuvos ukrainiečių bendruomenei, prie Memorialo Lietuvos politinių represijų aukoms atminti buvo atidengta memorialinė lenta „Genocido (Holodomoro ir politinių represijų Ukrainoje) aukoms.
Kas yra totalitarinės sistemos vykdomas sąmoningas, negailestingas laisvės siekio ir žmogaus orumo naikinimas, ukrainiečių ir lietuvių tautos, deja, gerai žino iš savo istorijos.
Mūsų tautos visada priima viena kitos skausmą kaip savo; todėl buvome kartu 1991 m. sausį Vilniaus gatvėse, kartu gynėme nepriklausomos broliškos Lietuvos parlamentą.
Štai kodėl tokia stipri ir nuoširdi yra Lietuvos parama mūsų dabartinėje kovoje dėl Ukrainos nepriklausomybės, jos suvereniteto ir teritorinio vientisumo atkūrimo tarptautiniais susitarimais pripažintose sienose.
Mes kartu, jau kelerius metus iš eilės, kiekvieną lapkritį prie paminklo sovietų okupacijos aukoms atminti Lietuvos sostinės centre dedame mėlynomis ir geltonomis juostomis perrištas kviečių varpas, kartu pagerbdami vieno baisiausių žmonijos istorijoje įvykio - 1932-1933 m. Holodomoro Ukrainoje - aukų atminimą. Mūsų tautoms svetimo skausmo nebūna, mus vienija pasiryžimas palaikyti vienam kitą, padėti. Apginti aukščiausias mums ir bendras vertybes. Viena iš jų - neužmiršti praeities.