Kinijos socialinio kredito sistema: blogai besielgiantiems draudžiama važiuoti traukiniais, mokytis universitetuose

Tad, nepaisant to, kad kai kurie pagrindiniai jo mechanizmai veikia daugelį metų, šiandien SKS nėra vieninga, standartizuota sistema. Tai, kas šiandien sukurta (bei dar kuriama), geriausiai galima apibūdinti kaip politinę sistemą, apimančią daugybę iniciatyvų, arba kaip „sistemų sistemą".

Pirmosios Kinijos socialinio kredito sistemos užuomazgos siekia ankstyvus 1980 - uosius, kai Kinijos vyriausybė bandė sukurti asmeninę bankininkystės ir finansinio kredito reitingų sistemą, ypač kaimo regionuose ir jų gyventojams. Tam, jog būtų lengviau kontroliuoti jų mokumą prieš jiems pasiūlant finansines paskolas. Realiai nieko įspūdingo, tokia praktika jau seniausiai veikia Vakarų šalyse.

Labiausiai žmonės Lietuvoje (ir vakaruose) bijo Kinijos socialinio kredito sistemos, kuri vertina fizinio asmens poelgius bei vykdo skatinimo arba baudimo politika.
Čia reikia priminti, jog nėra vieningos SKS sistemos. Pirmosios šią programą pradėjo vystyti privačios kompanijos kurios veikia Kinijoje, vėliau pradėjo jungtis atskiros Kinijos provincijos bei pati valstybė. Tos sistemos veikė labai skirtingai. Vieni projektai buvo atmetami, kiti paliekami ir tobulinami.

Privačios kompanijos, kurios diegė socialinio kredito sistemą (turbūt žinomiausia yra Alibaba firma ir jos projektas „Sesame credit"), vykdė savo veiklą tik su pačių klientų sutikimu. Jie galėjo bet kada nutraukti eksperimentą bei pasitraukti. 2015 metais tokių kompanijų buvo aštuonios.

Vartotojams, turintiems gerus rezultatus, buvo siūlomi pranašumai, tokie kaip lengvesnė galimybė gauti paskolą, nuolaidos automobilių ir dviračių dalijimosi paslaugoms, greitesnis vizos gavimas arba nemokami sveikatos patikrinimai bei lengvatinis gydymas ligoninėse.

2017-2018 metais prasidėjo daugiau nei 40 skirtingų eksperimentų atskirose Kinijos provincijose bei miestuose. Nors, kaip ir minėjau, socialinio kredito sistema nėra vieninga ir kiekvienu atveju veikia skirtingai, bet ją galima suskirstyti į 4 segmentus:

- Verslo patikimumo sistema.

Tai apima „juodąjį sąrašą" verslų, kurie naudojo klaidinančią reklamą, gamino nekokybišką produkciją, slėpė mokesčius ir panašiai. Kontrole užsiima Kinijos liaudies bankas.

- Vyriausybės patikimumo sistema.

Apima vyriausybės institucijų bei tarnautojų vertinimą.

- Socialinio pasitikėjimo sistema.

Vertina „antivisuomeniškai" besielgiančius asmenis. Viešina, gėdina netinkamai besielgiančius ir panašiai.

- Teismų pasitikėjimo sistema.

„Juodasis sąrašas" pasitikėjimą praradusių asmenų. Iš esmė tai tie, kurie turi nepasibaigusį teistumą arba problemų su teisėsauga. Sistemą kontroliuoja ir reglamentuoja aukščiausiasis liaudies teismas.

Vėl reikia priminti, kad sistema veikia skirtingai. Priklausomai nuo regiono. Kai kur piliečiams buvo suteiktas skaitmeninis socialinio kredito balas, apskaičiuotas pagal individualų elgesį ir veiklą, bet, gan greitai, tokia sistema pasiliko tik privačiame sektoriuje, kuris užsiima kredito reitingų bei lojalumo programomis. Bet kada asmuo iš ten gali pasitraukti.

Daugumoje sistemą naudojančių regionų yra pasiliekama tik ties „juodaisias" arba „baltaisiais" sąrašais, atsisakant kreditų/balų sistemos. Asmuo vertinamas ne pagal turimą kreditų skaičių, bet pagal konkrečius nusikaltimus ar pozityvią visuomeninę veiklą.

Buvimas „juodajame sąraše" užtrunka nuo 2 iki 5 metų, nebent asmuo vykdo teisinius įsipareigojimus (pradeda laiku mokėti mokesčius ir panašiai). Tada iš „juodojo sąrašo" jis išbraukiamas.

Aišku, kai kuriuose regionuose vykdomos ir gan keistai mums (Europiečiams) atrodančios iniciatyvos. Tarkime už nusižengimus gali neleisti keliauti greitaisiais traukiniais, mokytis prestižiniuose universitetuose, nepriimti į valstybės tarnybą arba joje daryti karjerą. O taip pat ir viešinti tokių asmenų tapatybes. Tačiau, bausmės laikas ribotas ir tokie asmenys gali „pasitaisyti".

Vis tik, reikia patikslinti, jog tokios bausmės nėra dėl žmonių politinės pozicijos, nes tai nėra vertinama. Žmonės baudžiami už korupciją, pavojingą vairavimą arba naudojimąsi viešuoju transportu be bilieto, mokesčių ar paskolų nemokėjimą ir panašiai. Įmonės (ir jų fizinis vadovas), kaip ir buvo minėta anksčiau, už klaidinančią reklamą, netinkamos naudoti produkcijos pardavinėjimą, aplinkosaugos reikalavimų nesilaikymą, mokesčių vengimą ir panašiai.

Vakarų pasaulyje žmonės už tai sumoka baudas ir toliau gyvena įprastą gyvenimą, tačiau Kinijoje kuriama sistema, kuri ne tik baustų, bet ir auklėtų. Tai yra, neužtektų tik susimokėti baudą, bet reiktų patirti visuomenės sugėdinimą bei pasmerkimą, dalinį išstūmimą iš visuomenės.

Iš esmės Kinijos socialinio kredito sistema yra ne tik bandymas vykdyti tam tikrą socialinę inžineriją, taip koreguojant socialinius žmonių įpročius, bet ir tęsti dar 2013 metais pradėtą Kinijos vadovo Xi Jinpingo kovą su korupciją. Apie šią kovą su korupciją reiktų atskiro straipsnio.

Baigiant šią trumpą apžvalgą būtina paminėti, kad dauguma į Kinijos socialinio kredito sistemą esančių sudedamųjų jau seniausiai naudojama tiek Lietuvoje, tiek ir likusiame pasaulyje. Tarkime, Lietuvoje veikiantys skandinaviško kapitalo bankai kontroliuoja labai daug finansus liečiančios informacijos apie mus. Net ir prekybos centrai, kadangi daugelis mūsų naudoja jų nuolaidų korteles, turi arba lengvai gali turėtim labai išsamią informaciją apie mūsų apsipirkimo įpročius. Na, o vykdydami tikslines akcijas formuoti tam tikrus mūsų veiksmus.

Galiausiai Lietuvoje veikianti vadinamojo „Galimybių paso" arba Europoje baigianti įsigalėti „Žaliojo paso" sistema, seniausiai perspjovė, net ir drąsiausius atskirų regionų Kinijos SKS bandymus.

Bet kuriuo atveju visi bandymai lįsti į privatų žmogaus gyvenimą turi būti galimi tik su pačio žmogaus asmeniniu sutikimu. Vis tik Kinijos socialinė kreditų sistema yra priimama kaip norma tarp vietinių gyventojų. O ar tokio palankaus vertinimo susilaukia Europoje vystoma „galimybių" politika?