Iš vaikystės atsimename pasaką apie Lirono karalių, engusį savo pavaldinius mokesčiais. Jie vis augo ir augo, o tironui vis buvo negana. Iš pradžių žmoneliai keikė karalių, o po kito mokesčių didinimo ėmė verkti ir aimanuoti. Kai našta tapo nepakeliama, žmonės ėmė juoktis. Išsigando tironas, nes žmonių juokas iš nevilties - baisus dalykas, gali prasidėti neprognozuojami įvykiai.
Ir aš, gaudama 561 litą pensijos, iki šiol ir keikiausi, ir aimanavau. Bet kai dabar jau girdžiu, kad iš tų katino ašarų ketinama dar atimti gabalą (mat nebeužtenka mūsų valdžios ponams baliams, kelionėms, kostiumams), ėmiau juoktis. Tokių kaip aš, už 31 metus sąžiningo darbo gaunančių šitokius “turtus”, Lietuvoje tūkstančiai. Tad kviečiu pasijuokti ir juos. Mielieji, ko mes aimanuojame. Juk nebeturime ko prarasti. Išeitis yra. Pažiūrėkime, kaip gerai gyvena kaliniai. Pats prezidentas lėkė paragauti, ar ne per prastas jų maistas. Medicininės paslaugos ir vaistai nemokami, vandens, elektros - kiek nori. Tokio rojaus dauguma mūsų pensininkų gali tik pavydėti. Tad ir prisieis ką nors daryti, kad ten pakliūtume. Žinoma, daugeliui mūsų nepriimtina vogti, plėšti, juolab žudyti. Tai netrukus padarys amnestuoti tikrieji plėšikai ir žudikai.
Kol kas siūlau visiems Lietuvos pensininkams sukrapštyti po vieną lituką ir siųsti Vyriausybei (konkrečiai premjerui ir finansų ministrui) pašto perlaidas. Kai iš mūsų atims tuos paskutinius litus, tegu iš šitų išsikelia puotą. Juk jie mėgsta puotauti. Tegul dar kartą prisiryja ir prisisprogsta iš mūsų kišenės.
ANGELIJA, SKUODAS
