Kai pasiskaitai šių dienų aktualijas, atrodo, kad viskas gyvenime yra blogai, nebeturime nė krislelio gerumo. Kad svarbiausias matas mums yra pinigai ir tikslas kuo daugiau jų uždirbti. O jei dar kitam geriau sekasi, tai išvis pasaulio pabaiga. Noriu paneigti tokį mitą, nes tikrai dar nesame visi tokie pikti ir pavargę.
Aš esu pensininkė, gyvenu viena, sunkiai vaikštau, bet, ačiū Dievui, dar šiaip taip savimi pasirūpinti galiu, neguliu ant patalo. Kadangi gyvenu kaime, neturiu labai daug patogumų, vandens atsinešti einu į lauką ir semiu iš šulinio. Štai atėjus tokiems šalčiams vanduo užšalo, prisipažinsiu, išsigandau, kad nebeturėsiu vandens net arbatai užsivirinti. Tačiau turiu labai gerus kaimynus, kurie manęs niekada bėdoje nepalieka. Kai turi laiko, stengiasi visada mane aplankyti, malkų atneša, krosnį pakūrena, net prisigaminę savai šeimai maisto ir man atneša.
Štai pastarosiomis dienomis dar dažniau užsuka pas mane pažiūrėti, kaip laikausi. Pasakiau, kad vandens nebeturiu. Iš karto atnešė visą kibirą tyro vandens, pasiteiravo, gal ko nors iš parduotuvės nupirkti, gal duonos, miltų ar makaronų pritrūkau.
Kaip gera žinoti, kad yra žmonių, kuriems ne tas pats, kaip gyvena jo kaimynas. Man čia pats didžiausias stebuklas. Ir tą aš labai vertinu. Nežinau, ar čia išlikusi genuose tokia kaimo žmonių bičiulystė, tačiau suprantu viena: turėti gerus kaimynus yra gyvenimo dovana, neįkainojama jokiais pinigais ir jokiais materialiais dalykais.
Elvyra, Kauno r.
