1 nuotr.Kažkada iš garbios politikės girdėjau teiginį, kad tie, kurie palieka Lietuvą, t. y. emigruoja, elgiasi neatsakingai valstybės atžvilgiu ar kažkaip panašiai. Tuomet kilo tiek emigrantų, tiek čia likusių jų giminaičių ir kitų pasipiktinimo banga.
Apmaudu, kad mūsų valdžia tokia trumparegė ir, užuot kūrusi realią strategiją, kaip sugrąžinti tuos emigrantus, t. y. sudaryti sąlygas gyventi ir dirbti Lietuvoje, tik į juos bado pirštais. Didesniuose miestuose žmonės dar nesiskundžia darbo stygiumi, o žmonės, gyvenantys mažesniuose miesteliuose ar kaimuose, susiėmę už galvų, tiesiogine šio žodžio prasme vargsta. Tačiau išrinktieji taip toli nežvelgia. Pažįstu vieną moterį, gyvenančią mažame miestelyje, ji kiekvieną dieną mina dviračiu po 14 kilometrų (ir žiemą, per šalčius) į atokų kaimą pas ūkininką dirbti. Reikia prižiūrėti 16 karvių.
Važiuoti autobusu moteriai būtų per didelė prabanga, be to, pas ūkininką reikia būti jau 6 valandą ryto. Įsivaizduoju, kad bet kuriam iš mūsų jau po poros dienų tokio vargo prireiktų psichologų pagalbos. O žmonės dirba ir nesiskundžia savo vargais, nes žino: niekas jų neišgirs.
Tad stengiasi iš paskutiniųjų išgyventi. Paprastai tokie žmonės net neturi laiko mitinguoti ar laidyti šūkių prie Seimo rūmų langų. Jie dirba, nes namie laukia vaikai, kuriems nepasakysi, kad šiandien maisto nėra arba eis į mokyklą basi.
Tie, kurie neturi nei jėgų, nei kantrybės vargti čia kone už ačiū, emigruoja. O įsitvirtinę užsienyje dar ir likusius Lietuvoje saviškius paremia. Buvo keletas akcijų, rengtų emigrantams sugrąžinti. Bet jos buvo tik „kosmetinės”, apipintos gražiais šūkiais ir blizgučiais. Nieko daugiau. O ką darys grįžęs lietuvis iš tikrųjų, kas jo čia lauks?
Gal vienam kitam ir pasiseks, tačiau anaiptol ne visiems. Leiskime sau improvizuoti: kas būtų, jei vis dėlto visi emigravę lietuviai staiga grįžtų? Atsakymas: tikra katastrofa, pats baisiausias filmo scenarijus. Tuomet valstybei tektų skolintis dar daugiau tam, kad išmokėtų pašalpas bedarbiams.
Nijolė, Rokiškis
