2012-ųjų Vasario 16-oji bus įdomi psichologiniu pjūviu. Ar nepriklausomybę dar jaučiame? Dar užčiuopiame?
Įdomu, kiek mūsų žmonių, tą dieną apimti spontaniškos pagarbos mūsų valstybės laisvei, neparaginti kels prie savo namų Trispalvę. Įdomu, kiek vėliavų plevėsuos miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose. Ne vien prie seniūnijų, merijų bei kitų administracinių pastatų. Įdomu, kiek jų plevėsuos šiemet? Nes kuo daugiau plevėsuoja mūsų vėliava, tuo daugiau ji parodo tikėjimo. Kad Lietuvos valstybės nepriklausomybė dar yra. Sumažinta, apkarpyta Europos Sąjungos direktyvomis, bet dar yra. Dar dunksi. Tarsi pavargęs keleivis. Leisdamasis į pakalnę.
Nepriklausomybę lėtai prarandant, beprasmiškas tampa Vasario 16-osios šventimas. Nes mes tolstame nuo Jono Basanavičiaus ir kitų savo tautos vyrų, pasirašiusių tą istorinį aktą. Tiesa, akto originalas vis dar kažkur pasiklydęs archyvuose. Gal visai per karus, okupacijas neišlikęs. Tačiau mes visada prisiminėme, kad buvo toks aktas. Tas juridinis dokumentas. Buvo ir liko. Ne archyvuose. Mūsų širdyse. Ir dabar jis yra. Širdyje. Toje pačioje vietoje. Nepriklausomybę lėtai prarandant.
Mes per dažnai ėmėme kartoti „Briuselis liepė“, „ES leido“, „ES neleis“, „ES duos ar neduos“. O ką jie gali duoti, leisti ar neleisti? Vasario 16-osios signatarai jau davė mums nepriklausomą valstybę. Padėjo kadaise ant lėkštutės. Trapią, silpną, bet labai drąsią. Su Lietuvos savanoriais, eiliniais kaimo vaikinais, pasiruošusiais, jei reikės, net žūti už Lietuvą. Su eiliniais kaimo vaikinais, pasiruošusiais mokytis, šviestis, arti, akėti. Pasiimti knygą, arklą ir lyrą. Dėl ko? Dėl laisvos Lietuvos. Tik mes kaip papūgos kartojame „Briuselis leido-neleido“, „Europos Komisija mus nubaus“. Ir taip vieni kitus gąsdiname, terorizuojame, tramdome. Ar leido kas nors J.Basanavičiui? Ar buvo lengviau? O jis nieko neklausė. Klausė tik savo širdies.
Vasario 16-ąją mes jau painiojame su liepos 6-ąja, kai buvo karūnuotas mūsų karalius Mindaugas. Tačiau ir karalius Mindaugas būtų seniai iš tautinės sąmonės išsitrynęs, jei būtume pritrūkę žadintojų. Ar dabar žadinami? Tik bauginami. Mūsų valdžia itin baugšti. Įsiteikianti Briuseliui.
Jau bijome savo patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Pravardžiuojame „skustagalviais“, „radikalais“. Tačiau signatarai, kadaise pasirašę Vasario 16-osios aktą, juk irgi buvo radikalai! Nei tada, nei dabar be radikalų neapsieitume. Tai jie kadaise pasirašė. Tai jie dabar žygiuoja su trispalvėmis, dainuoja ir nuoširdžiai švenčia. Nes ši diena neapsiriboja prakalbomis iš Signatarų namų balkonėlio. Neapsiriboja prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba bei ordinų, medalių, premijų išdalijimu.
Pagarbos Vasario 16-osios aktui yra tik tiek, kiek žmonės ir valdžia gyvena pagal šio dokumento dvasią. Kas mums svarbiau? Ar stropiai įvykdyti ES direktyvas, pvz., atsisakyti kaitrinių lempučių, ar eiti J.Basanavičiaus keliu. Dabar atrodo, kad kuo mažiau tos tikros nepriklausomybės lieka, tuo labiau politikai apie ją plepa. Ir rytoj paplepės.
