Bravo latviams! Referendume pasisakiusiems už Latvijoje vienintelę valstybinę kalbą.
Bravo latviams! Taip gynusiems savo gimtąją kalbą, kad net pasiekusiems daugiau nei 70 proc. aktyvumą.
Ką toks žmonių aktyvumas pasako? Aktyvumas liudija, kad tais momentais, kada žmonės jaučia, jog iš tikrųjų gali savo valstybei padėti, jie ima ir padeda. Kada žmonės jaučia, kad jų balsai nenugarma tuščiai, jie ateina balsuoti. Būtinai ateina! Ir ateis! Patys save paraginę.
Latvių aktyvumas liudija, kad tautos, kurias ketinama suniveliuoti globaliame katile, toli gražu neapsnūdusios. Tik atrodo, kad žmonės, išvarginti ekonominių krizių ar pamaloninti struktūrinių fondų paramomis, ima laipsniškai išsitautinti. Lėtai išeiti iš kažkam bendro namo, kuris vadinasi žmogaus tauta. Toli gražu. Tauta yra daug daugiau nei ekonomika ar trumpalaikės madingos idėjos ir projektai. Tauta yra tai, ką žmogus, neskaitant savo šeimos, saugo ir gina labiausiai. Nors paprastą dieną atrodo, kad nė velnio nesaugo, vos pajutęs, kad menkinama jo kalba, istorija, papročiai, lietuvis, latvis, lenkas, vengras ir t.t. iškart atsibus. Pajutęs savo tautai pavojų.
Tautiškumas yra fenomenas, kurio ekonomikos dėsniais paaiškinti neįmanoma. Todėl visos utopijos, siekiančios dirbtinai apkarpyti žmogaus tautiškumą, yra iš anksto pasmerktos. Nebent prieš tautas griebiamasi brutalaus, fizinio genocido. Bet ir tada, nors prūsai, jotvingiai ar kuršiai seniai sunaikinti, latviai prisimena ne zulusus, o kuršius. O lietuviai - ne papuasus, o prūsus ir jotvingius.
Didžiulis latvių aktyvumas parodo, kiek šioje tautoje, taip pat ir Lietuvoje, esama neišnaudoto, rusenančio potencialo. Neišnaudojamo kelis dešimtmečius. Nepažadinamo per šalies parlamentų, o Lietuvoje - ir per prezidentų rinkimus. Vadinasi, žmonės tik tada tampa masiškai aktyvūs, kai pajunta, kad tai gyvybiškai būtina. Ir tada jų nereikia vilioti skalbimo milteliais ar euroalumi. Nereikia vilioti sacharininėmis politikų kalbomis.
Žmonės turi jausti, kad jų balsai svarbūs nacionalinei valstybei gyvybiškai. Yra lemtingi. Ir taip mano ne tik jie, bet ir šalies prezidentas, parlamento pirmininkas, premjeras. Nes tada, nesvarbu, ką žmogus kasdien veikia, jis pasijunta vieningoje tautoje. Turįs vienodą priedermę savo valstybę bei tautą apginti. Ir prezidentas, parlamento pirmininkas ar premjeras tampa ne valdžia, o eiliniais tautiečiais.
Jei mūsų politikai labiau pabrėžtų mūsų nacionalinį išdidumą, jie lengviau su mumis susikalbėtų. Taptume per rinkimus aktyvesni. Pasimokykime iš lenkų, vengrų ir latvių. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis, lankydamasis Lietuvoje, rado laiko užsukti į Šalčininkus, kad susitiktų su savo tautiečiais. O kada į Punską ar Seinus užsuko mūsų prezidentai, su vizitais atvykę Lenkijon? Ar kas nors visomis progomis pabrėžia, kad lietuvis svarbus?
Tautoje nėra jokios idėjų sausros. Bet žmonės turi jausti, kad jų balsai skirti ne cirkininkams. Jei iš tikrųjų prireiktų mūsų balsų, reaguotume lygiai taip pat, kaip latviai.
