1 nuotr.Savo eilėraščių cikle apie kruvinąją Sausio 13-ąją „Sausio vidurnaktis“ poetas Marcelijus Martinaitis į vieno iš anuomet Vilniaus televizijos bokštą puolusių sovietų kareivių lūpas įdėjo tokius žodžius: „Mes niekada neįveiksim jų mirusiųjų. Kai jie puola, neima jų nei ugnis, nei metalas. Ginasi jie aukomis. Jie turi nesuprantamų galių išleisti prieš mus savo mirusius. Mes jų neįveiksim - jų mirusieji pavojingesni nei gyvieji. Jeigu juos ir turėsim, jie niekada nebus mūsų“.
Pacitavau šiuos žodžius todėl, kad man skauda juos girdėti. Noriu, kad skaudėtų ir jums.
Skaudėtų ne tik dėl netekčių, ne tik dėl aukų, bet ir dėl apmaudo, kad galingą, neįveikiamą savųjų mirusiųjų palaikymą esame atstūmę, visi tarsi „dabartistai“ iš vulgarios reklamos jau senokai gyvename tik šiandieninio kąsnio, šiandieninių skaudulių nuslopinimo, šios akimirkos malonumo medžiokle, netekę jungties su savo šalies istorija, su savo šalies kultūra, vienas su kitu.
Į nepriklausomybės kovą, į laisvės kelią tauta ėjo dar turėdama gyvų, savo žodžiu ir pavyzdžiu išties ją vedančių autoritetų. Net graudžiai juokinga pagalvojus, kaip neseniai tai buvo. Ranka pasiekiamas laikas. O dabar gyvename tikrovėje, kur autoritetų, atrodytų, apskritai nė būt nebuvę. Tautos sąmonėje pamatiniai klodai išpustyti, užkalkėję... Regis, net nustojome suvokti save, savąjį laiką kaip istorijos upės tėkmę - kaži kodėl suvokiame save kaip tos upės deltą, išsiliejančią tuštumon... Atrodytų, tauta - vaiduoklis laivas, nežinantis nei kieno valia plaukia, nei kokiu tikslu, neturintis net svajonių, nežinantis, kur pats norėtų nuplaukti.
Jokių orientyrų, žemėlapių, navigacijos prietaisų - kaip neatrastame pasaulyje...
Bet prieš ką mes apsimetame, kad jų nėra? Prieš ką apsimetame, kad neturime savo mirusiųjų, jų išminties, jų patirties, jų suformuluotos svajonių Lietuvos vizijos, kurią versti tikrove - švenčiausia iš mūsų priedermių? Juk ne tik arogantiška, ne tik amoralu, bet ir nedovanotinai kvaila Lietuvos atsiradimą tapatinti su savo gimimo data, o jos pabaigą - su savo žemiškosios kelionės pabaiga. Atsigręžkime gi į savosios tautos nugyventą tūkstantmetį, atsiremkime į jų patirtį, semkime iš mums jų paliktų kultūros, išminties lobynų. Ir nei giliai kasti, ir nei lukštenti nereikia - viskas tarsi ant delno ištiesta autoritetų mums paliktose knygose, jų veiksmų liudijimuose.
Poetas Justinas Marcinkevičius žinojo ir kiekvienam paskiram individui rodė kelią į tautą. Ir dabar teberodo - tereikia tik atsiversti jo „Dienoraščius ir datas“, tereikia dar kartą perskaityti jo trilogiją. Ir būsim stipresni.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas žinojo ir kiekvienai sielai rodė kelią pas Dievą. Ir dabar teberodo - iš knyga virtusių tremties lageriuose rašytų savo laiškų, surinktų ir išspausdintų pamokslų, dvasininkų, mokslo, kultūros žmonių, galų gale politikų gyvų prisiminimų. Sugerkim jo paliktą šviesą - ir būsim stipresni.
Pirmasis Lietuvos 1918-ųjų Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius žinojo ir rodė, kaip tvirtinti valstybės pamatus. Nes jis ne valdė, o kūrė valstybę. Domėjosi ne tik ekonomika ir užsienio politika, bet pirmiausia tautosaka, gelminiais nacionaliniais kultūros klodais, istorija, medicina, filosofija... Jo Lietuvos vizija taip pat išsaugota knygose - istoriniuose veikaluose, paties paliktuose tekstuose, taip pat jo skiepytoje lietuvybės dvasioje, pasiekusioje mus tiesiogiai - per senelius. Patikėkime ta vizija - ir tapsime stipresni.
Smetoninėje Lietuvoje ant šešių skyrių mokyklos baigimo atestatų buvo įrėžti paties poeto Kazio Binkio rašyti žodžiai: „Jūs esate trečioji karta. Jūsų seneliai prikėlė Lietuvą, jūsų tėvai atkovojo jai Nepriklausomybę, sukūrė valstybės pagrindus, nudirbo būtiniausius valstybės augimui ir klestėjimui darbus, o jūsų - trečiosios kartos - uždavinys, atsirėmus į šį tvirtą ir didingą pamatą, padaryti Lietuvą kultūringą, gražią ir laimingą“.
Kodėl tautinę dvasią žadinančių žodžių, kodėl šių dienų K.Binkio neprireikė nė vienai dabartinei vyriausybei? Kodėl nė viena jų nė nebandė paieškoti kontakto, dialogo su jaunimu? Ar kuri nors įsiklausė į jų - taigi ateities valstybės - lūkesčius, ar paklausė: „Vaikai, kokios Lietuvos norėtumėt?“, ar pakvietė dirbti išvien „vardan tos“?
Šiandienių Lietuvos abiturientų atestatuose nerašytomis, bet labai aiškiai regimomis raidėmis įspausta: „Balsuok, mokėk mokesčius ir dink iš akių“.
Tik štai jaunimas tą priesaką ėmė vykdyti nuo trečiojo punkto - nusprendė dingti iš akių, iškirtę „valdovams“ puikią pamoką: „Savinotės valstybę, tad savinkitės ir jos problemas“.
Paklausykime visi, kaip šiurpiai skambėtų žodžiai iš ano poeto M.Martinaičio prakalbinto sovietų kareivėlio lūpų, jei mes atstumtume, jei mus apleistų mūsų mirusiųjų globa: „Jie prarado galias išleisti prieš mus savo mirusius. Mes juos įveiksim - juk jų mirusieji pavojingesni nei gyvieji. Net jeigu jų ir neturėsim, jie bus mūsų“.
Perfrazavau poetą, nes man baisu šių žodžių. Noriu, kad baisu būtų ir jums.
