1 nuotr.Tolimoje Indonezijoje, Kelimutu ugnikalnio rajone, tyvuliuoja trys paslaptingi nuostabaus grožio ežerai. Visi jie - skirtingų spalvų, ir kiekvienas turi savo legendą. Dėl tų mistinių istorijų, kuriomis be išlygų tiki vietos gyventojai, spalvoti ežerai tampa dar patrauklesni turistams. O štai mokslininkus labiau domina šių vandens telkinių sudėtis.
Kelimutu vulkano, esančio Indonezijos Floreso saloje, krateriniai ežerai susidarė, kaip mano mokslininkai, 1968 m., po paskutinio vulkano išsiveržimo. Įdubos, susidariusios atvėsus lavai, palaipsniui prisipildė lietaus vandens. Nuo tada jo nuolatos pasipildo, nes lietaus sezonas čia trunka apie 5 mėnesius per metus. Beje, yra ir kita ežerų amžiaus versija, pagal kurią jie yra gerokai senesni, mat vietos genties padavimuose apie spalvotus vandens telkinius šioje vietovėje užsimenama jau seniai.
Ežerai išties yra nepanašūs į jokius kitus. Jie yra unikalūs tuo, kad periodiškai keičia spalvą, tai iš turkio spalvos į pilką, tai iš žalsvos į rudą. Jie taip pat gali būti raudoni, beveik balti ir net juodi. Kelimutu apylinkės yra vienintelės pasaulyje, kur galima pamatyti tris vienas šalia kito esančius ežerus su periodiškai besikeičiančios spalvos vandeniu.
Įdomu, kad nuspėti, koks bus ežeras pakilus į Kelimutu ugnikalnį, yra neįmanoma. Vanduo gali kelias savaites išlikti vienos spalvos, o gali staiga ją pakeisti. Turistai turi galimybę tik pažiūrėti, kokios spalvos tie ežerai buvo anksčiau, mat pastaraisiais metais vykdoma jų stebėsena ir prie ežerų skelbiama atitinkama informacija.
Ežerų spalvos pasikeitimus vietos gyventojai sieja su kažkokiais pokyčiais anapusiniame pasaulyje, kuriame esančios sielos kamuojasi tose vandens pripildytose daubose. Vietos gyventojai tiki legenda, kurią jiems papasakojo seneliai ir proseneliai: neva pirmajame ežere gyvena mirusių senukų sielos, antrame - tų, kurie mirė jauni, o trečiajame - nusidėjėlių. Kai kurie salos gyventojai tiki, kad ežerai gali pranašauti ateitį.
Atseit, jeigu ežeras pakeitė spalvą, galima tikėtis rimtų nemalonumų Florese, o galbūt ir visose Indonezijos salose. Todėl kuo ilgiau vandens telkinys lieka vienos spalvos, tuo geriau. Pasak vietos genties, šio vulkano ežerai yra šventi ir neliečiami. Ši baiminga pagarba persiduoda ir turistams, todėl šalia šių ežerų juos apima sunkiai paaiškinamas prisilietimo prie kažko svarbaus ir paslaptingo jausmas.
Mokslininkai ežerų spalvingumą aiškina savaip, išimtinai mokslo požiūriu. Jie tvirtina, kad viskas priklauso nuo cheminių reakcijų, vykstančių ežerų dugne vienu ar kitu laikotarpiu, ir orų sąlygų. Konkrečiai įtaką spalvai gali daryti vulkano dujos, patenkančios į vandenį iš Žemės gelmių per plyšius ežerų dugne. Jos reaguoja su mineralinėmis medžiagomis, kurių kiekis ežeruose nuolatos keičiasi.
Pavyzdžiui, ryškiai žalia spalva susidaro susimaišius sieros ir druskos rūgštims, o raudona - geležiai su sieros vandeniliu. Beje, paliesti ranka vandenį yra neįmanoma, nes vandens paviršius yra daug žemiau negu ežerų pakrantė. Buvo atvejų, kai žmonės bandydavo nusileisti iki vandens pakrantės skardžiais, bet tokie bandymai baigdavosi tragiškai.
