Liepos 15-ąją Žalgirio mūšiui sukanka 600 metų. Lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai - paminėjus Žalgirio mūšį visi turėtų ką pasakyti. Mokslinės studijos, meno kūriniai. O Vakarų Europa neturi ko apie tai pasakyti. Europa tą datą jau seniai pamiršusi. Kodėl tik mums ji svarbi?
Apie tai prie apskritojo ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO stalo kalbėjosi istorikai Alvydas NIKŽENTAITIS, Darius STALIŪNAS, Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS ir žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Skaičiau Didžiosios Britanijos spaudoje. Klausiama: ar žinote, kokia viduramžių valstybė buvo pati didžiausia Europoje? Visiems buvo didžiausia nuostaba, kad tai dabartinė nedidelė Lietuva. Buvo tik kunigaikštystė, bet užėmė didžiausią plotą Europoje. O tokie dalykai kaip Žalgirio mūšis, vienas didžiausių mūšių, kuriame kovėsi 70 tūkstančių, Vakarų Europoje lyg ir negirdėtas. Kai pasakai žodį “Griunvaldas”, kad ir apsišvietusiems žmonėms, paprastai turi aiškinti, kas tai yra. Jie negirdėję. Nors tas mūšis ir istorinėje, ir mokslinėje literatūroje vadinamas tautų mūšiu. Juk ne vien lietuviai su lenkais kovėsi prieš vokiečius. Ir švabai, ir bavarai, ir danai...
D.STALIŪNAS: Vakaruose istorinė sąmonė kitokia. Ir Rytų Europos, net Vidurio Europos praeitis vakariečius mažiau domina ir atrodo mažiau svarbi. Tie dalykai greitai nepasikeis. Tik laipsniškai galime šį tą daryti. Tarkim, istorijos mokslas šiek tiek keičiasi, tačiau labai nedideliais žingsniais. Galbūt ateis laikas iš naujo apmąstyti tos valstybės (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) praeitį.
R.PAULAUSKAS: Kalbant apie istoriją, pirmiausia klausiu: ar istorija yra objektyvus mokslas, tyrinėjantis kažkokius dėsnius, ar tai vis dėlto interpretacijos.
Sakyčiau, interpretacijos. O jeigu tai interpretacijos, tai kiekvienas tempia ant savo kurpalio. Ir pagrindinės istorijos dalybos vyko praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kai lietuviai buvo dar nepolitinis veiksnys Europos žemėlapyje, ir mums iš esmės vietos ten neliko. Jau paskui, dar šiandien bandome šiek tiek atsikovoti tos istorijos.
Jei pasigilintume į vokiečių mitologiją arba istoriją (tą, ant kurios laikosi vokiečių tauta), galėtume iškelti daug klausimų ir suabejoti to tikrumu. Gal tai tik tam tikra mitologija, kuri vokiečiams naudinga? Jie, būdami didelė tauta, primeta tokį mąstymą ir mums.
Bet ar iš tikrųjų taip buvo, aš labai abejočiau. Savo tokius argumentus paremčiau kad ir pastarųjų metų įvykiais.
Aš, augęs prie tarybų valdžios, karą vienaip mačiau. Šiandien žiūrint “Discovery” televizijos kanalą atrodo, kad jei nebūčiau gyvenęs Tarybų Sąjungoje, neturėčiau supratimo, kas čia vyko. Ten rodoma visiškai kita istorija. Paklausite bet kurio amerikiečio, kas nugalėjo šiame kare. Pasakys, kad jie. Tai tik rodo, kad istorija kuriama kiekvieną dieną.
Kad ir mūsų pastarųjų metų Lietuvos istorija. Yra žmonės, kurie šiandien iškeliami kaip nepriklausomybės šaukliai. Bet aš, būdamas pats to proceso dalyvis, galiu pateikti labai daug argumentų, kad buvo ne visai taip.
Iš pradžių įvyksta tam tikri reiškiniai, o paskui jau kuriami mitai, interpretacijos ir tempiama ant vieno arba kito kurpalio.
Apibendrinčiau taip: istorija yra amžina kova dėl praeities. Ir ji niekada nesibaigs. Taip bus amžinai, ir tai priklausys nuo valstybės dydžio, nuo jos galių, nuo supratimo, kad istorija yra kuriama nuolat ir kad tai yra būtinas dalykas tautai egzistuoti. Ir nereikia bijoti, kad didžia dalimi tai yra mitai. Mes dažnai šito bijome, norime būti labai objektyvūs.
G.JAKAVONIS: Bet kokiu atveju Žalgirio mūšis yra realus, įvykęs mūšis, tai nėra koks mitas, tik daugiau interpretacijų. Kokia vis dėlto 1410 metais Žalgirio mūšio reikšmė pačiai Lietuvai ir visai Europai?
D.STALIŪNAS: Na, tas žodis “istorija” yra daugiaprasmis. Istorija, kaip masinės sąmonės reiškinys, ir istorija, kaip mitas, kaip istorinės politikos reiškinys, iš tikrųjų yra manipuliacijos įrankis arba tai, ko reikia tautiniam identitetui ar dar kažkam.
Bet šalia egzistuoja istorija kaip mokslas, kuris yra kitoks negu tikslieji mokslai. Ir istorikai dėsnį užkoduoja, siekia objektyvumo. Aišku, tas objektyvumas yra šiek tiek kitoks nei tiksliuosiuose moksluose. Akademiniame pasaulyje praeities dalybos, kaip politikos, gerokai sumažėja. Iš tikrųjų tiek kiek galima siekiama istorinio objektyvumo.
A.NIKŽENTAITIS: Judėjimai šia linkme, galime pažymėti, yra objektyvūs, nes labai aiškiai skiria tuos lygmenis.
Imame ir bandome atsakyti į klausimą, kas galų gale lėmė jėgų persigrupavimą ir Lietuvos-Lenkijos iškilimą. Ne pats mūšis ir ne pergalė Žalgirio mūšyje.
Iš tikrųjų vokiečių ordinas turėjo perteklinį biudžetą, todėl galėjo ir samdinius samdyti, ir skolinti kitiems dalykams. Svarbiausia, kad po mūšio ordinas faktiškai turėjo sumokėti karines reparacijas - 100 000 kapų čekiškų grašių.
Tais laikais žvėrišką pinigų sumą. Mano supratimu, šios 100 000 reparacijos, sutinka daugelis istorikų, gal yra svarbesnės negu pergalė šitame mūšyje.
Ir tai, kad sakoma, jog Žalgirio mūšyje buvo daug kariuomenės, 70 tūkstančių, sakyčiau, yra perdėti skaičiai. Galbūt reikėtų tuos skaičius mažinti iki 20 tūkst.
Dabar kitas dalykas: kaip buvo reaguojama tuoj po Žalgirio mūšio? Turėtume kalbėti apie vieną didžiausių, bent jau šiame regione, propagandinių akcijų. Nebuvo svarbi vien tik pati pergalė, bet buvo svarbu, kaip ji bus suvokta kitose pasaulio šalyse.
Šita propagandinė akcija buvo prasidėjusi jau prieš patį mūšį, bet ypač suintensyvėjo po Žalgirio mūšio. Propagandinį karą lietuviai tada laimėjo.
R.PAULAUSKAS: Propagandinis karas prasidėjo XV a. Ir nuo mūsų kartų, gyvenančių dabar, priklauso, ar to karo rezultatas menkės mūsų naudai, ar stiprės. Aš ir laikau istoriją amžina kova, orientuota į ateitį. Yra pasakymas: kas kontroliuoja praeitį, tas kontroliuoja ir dabartį, ir ateitį. Yra gausybė argumentų.
Visais laikais, net dabar, neslopsta propagandiniai elementai. Kas darosi su Antrojo pasaulinio karo rezultatais? Sakykime, sureikšminamas Ribentropo-Molotovo paktas, bet visiškai užmirštamas Miuncheno paktas. Kyla klausimas, ar Ribentropo-Molotovo paktas galėjo atsirasti be Miuncheno. Bet Vakarams tas klausimas šiandien yra nenaudingas.
Šiandien Rusijoje yra valdžia, kuri taip pat pataikauja Vakarams. Keičia tą konceptą, kuriame mes gyvenome 50 metų. Ateis kiti, bus kiti interesai, susiklostys kitokia geopolitinė padėtis ir mes matysime vėl kitą pasaulį. Lietuvių istorijos vadovėliai parašyti prieš 30 metų ir dabar atrodytų, kad rašo apie kitus dalykus. Dėl to aš keliu klausimą, kas yra istorija apskritai?
Netgi apie tai, ką ponas Nikžentaitis kalbėjo, esu visiškai tikras, atsisėdęs oponentas visiškai tų pačių faktų pagrindu visai kitaip interpretuotų daugelį dalykų ir pirmiausia, be abejo, skaičius. Jau dabar daug kam kelia abejonių tie skaičiai, kurie ne tik Žalgirio mūšyje, kurie apskritai minimi tų laikų mūšiuose.
Gražiausias pavyzdys - totorių-mongolų karai, kur minima pusė milijono karių. Kai pabandau įsivaizduoti, ką reiškia pusė milijono žirgų, atjojančių iš Mongolijos, tai norėčiau, kad kas nors man paaiškintų, kaip tai praktiškai įmanoma. O enciklopedijoje ir šiandien rašoma, kad mongolai su puse milijono kariuomenės jojo į Europą.
Valstybė turi turėti aiškų suvokimą, ką ji nori iš savo istorijos gauti, suprasdama, kad ir viena, ir kita valstybė tą pačią istoriją interpretuos savo naudai. Tegu dėl detalių istorikai ginčijasi, bet turi būti konceptas. Jei mes savo Žalgirio mūšį turime sau kaip naudingą reiškinį, jį reikia šiandien visokeriopai puoselėti, plėsti, rodyti pasauliui ir kovoti dabartinėje erdvėje dėl praeities turint omeny rezultatą ateityje.
G.JAKAVONIS: Vis dėlto mes, kaip valstybė, po Žalgirio mūšio pasiekėme rezultatą - patys be jokios invazijos iš Vakarų galėjome viduje spręsti savo likimą. Kas galėtų paneigti, kad žmonėms toje valstybėje pasidarė gyventi geriau?
R.PAULAUSKAS: Kitaip tariant, ar to propagandinio karo rezultatas pasiekė eilinį LDK gyventoją? Ar paprastas gyventojas išgirdo tokio didžiulio mūšio aidą?
A.NIKŽENTAITIS: Politinės tautos nebuvo, ir žiūrėti į tai, ar davė ką nors kiekvienam žmogui, nereikėtų.
Bet, be jokios abejonės, ne vien didysis kunigaikštis, ne vien Lenkijos karalius, ne vien jo aplinka apie šį mūšį kalba, bet ir visuomenė.
Tik vėliau, kai priėmėme krikštą, XVI a. yra užrašomi padavimai, kurie siekia tas senesnes tradicijas. Ir tokia raštu užfiksuota istorinė diskusija vyko XVI a. be interpretacijų.
G.JAKAVONIS: Vytauto kulto atsiradimas, Žalgirio mūšis, didžiavimasis savo tautos dalyvavimu, lietuviškos kilmės vadais, laimėjusiais mūšį, vis dėlto labiausiai simbolizuoja tarpukario Lietuvą praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje. Iki to meto Vytautas, vienas valstybės vadovų, tokios pagarbos neturėjo. Kodėl?
D.STALIŪNAS: Reikėtų pradėti nuo to, kad 1410 m. Žalgiris, apie kurį čia šnekame, lietuvių istoriniame epe arba kokia kitokia forma beveik nefunkcionuoja. Yra paminimas, bet tai nėra viena iš centrinių Lietuvos istorijų, nėra sureikšminta ir t.t.
Bet 1910 m. nebuvo kur dėtis. Nes buvo 500 metų sukaktis. Tada įvykis buvo šiek tiek prisimenamas, prisimenama Vokietija, primenama vokiečiams, kas gali jiems atsitikti, kai yra nesusivieniję. Lenkai tą naudoja kaip antivokišką elementą. Lenkų ir vokiečių santykiai tuo metu buvo labai įtempti. Karinės iškilmės vyksta Galicijoje, Krokuvoje. Lenkai rengia didžiulę šventę. Į tą šventę jie pakviečia ir lietuvius.
1910 m. atsiranda tie, kurie mini Žalgirio mūšį. Yra atskirų tekstų, ir tarpukaryje vienas kitas, bet iš principo tai yra viskas iki sovietmečio.
Vėliau - ilgas štilis. 1910-ųjų tekstai duoda atsakymą - kodėl. Tuose tekstuose labai ryški ne tiek antivokiška lietuvių linija (šiaip ar taip, LDK ir Lenkija kariavo su vokiečių ordinu). Priešas Žalgirio mūšyje buvo vokiečių ordinas. Tai ne tiek yra antivokiško elemento, kuris tarsi turėtų plaukti iš paties įvykio, kiek daugiau antilenkiško. Tame įvykyje bandoma sureikšminti lietuvių, Vytauto reikšmę ir visaip sumažinti lenkų gebėjimus.
Tačiau tarpukario metai yra Vytauto kulto apogėjus, aukščiausias valstybės pakilimo taškas. Čia yra du skirtingi veikėjai arba du skirtingi atminties objektai.
Sovietmečiu bandoma vėl atvirkščiai padaryti. Mažinti Vytauto reikšmę ir užgožti viską Žalgirio mūšiu. Kitaip interpretuoti.
R.PAULAUSKAS: Kolega iliustruoja tai, ką aš pasakiau: kad visa pastarojo šimtmečio istorija arba bandymai aprašinėti praeities įvykius ir buvo interpretacijos. Priklausomai nuo politinės valios ir poreikio. 1910-ieji - lietuvių tautos ir valstybės gimimo užuomazgos. Ne tautos - valstybės gimimo užuomazgos. Prisireikė ideologinės bazės, istorinės bazės, ir atsiranda Žalgirio mūšio poreikis, jis iškeliamas. Bet kyla problemų su lenkais, mes lenkus stengiamės eliminuoti. 1930-ieji, Smetonos valdžia, jiems reikia savų ideologinių klišių ir jie iškelia Vytauto reikšmę.
Ateina Tarybų valdžia, jinai duoda kitą konceptą ir istorikai pradeda rašyti šiek tiek kitaip.
D.STALIŪNAS: Turiu ginti istorikus. Manau, kaip tik tai, ką jūs pasakojote, remdamasis mano teiginiais, t.y. kad istorikai sugeba atskirti istorijos politiką, istorinę atmintį ir istoriją kaip mokslą. Tai, ką aš dariau, yra parodymas, kaip istorija naudojama. Dabar yra atskira, pavadinkime, istorijos mokslo šaka, kuri tyrinėja šituos dalykus.
G.JAKAVONIS: Praeitais metais Kernavėje per Gyvosios archeologijos dienas teko klausyti baltarusių ansamblio pagoniškų laikų liaudies dainų. Buvau sužavėtas tų dainų tekstų, pvz.: “Jojo lietuvis per Griunvaldo mūšį, kirsdamas galvas kairėn dešinėn”; “Nešasi Vytautas du kalavijus, vieną totoriui, kitą kryžiuočiui kirsti”. Toliau: “Vytautas - mūsų valdovas, mes, lietuviai, labai stiprūs”. Atsiverčiu tą kompaktinę plokštelę ir užrašas: “Litvini. Drevnia nazva belarusov” (“Lietuviai. Senasis baltarusių pavadinimas”). Klausiu apie to meto reikšmę etninei Lietuvai ir etniniam lietuviui.
A.NIKŽENTAITIS: Nesuabsoliutinkime. Šios visos istorijos patenka už akademinių tyrinėjimų ribų, čia yra manipuliavimas istorijos pavyzdžiais.
Jos yra pakankamai nuoseklios, galima atsekti per šimtmečius, visos jos yra susijusios. Iškyla naujas Vytauto vaizdinys, ši tradicija išlieka iki lietuvių modernios tautos laikų. Ir čia perėjimo tarp ankstesniosios tradicijos ir tarpukario Lietuvos nėra. Nes iš pradžių bandoma kurti atminties kultūrą arba atsikūrus Lietuvai jos griebiamasi kaip kritikos tikslais. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra tik tarp kitko.
Mes kalbame apie tautinius mitus, bet toli gražu tai nėra graikiško mito reikšmė. Tautinį mitą, vaizdinius pasitelkę žmonės bando sau paaiškinti dabartį, bando formuoti ir praeitį. Vytauto mito sudėtinė dalis ir XX a. buvo Žalgirio mūšis. Tik jis turėjo siaurą funkciją. Jis turėjo parodyti Vytauto karinius gebėjimus, nieko daugiau.
Kalbėdamas apie Žalgirį ir Vytautą, matau labai aiškią jų hierarchiją. Vytautas yra herojus, o Žalgiris yra to herojaus vienas iš įrankių.
Įvyksta toks dalykas, kad bandoma visiškai nustumti užmarštin Vytautą ir sukurti Žalgirio antivakarietišką mitą, antiimperialistinį mitą. Šitas dalykas labai aiškiai matomas. Ir galima sakyti, kad Žalgirio tradicija tokia apimtimi, kokią dabar turime, yra ne kas kita, kaip sovietinio laikotarpio palikimas.
Tai pasakyta šiek tiek šiurkštokai, reikia atsižvelgti į Žalgirio mūšio ankstesnes tradicijas, kurios tą pasakymą švelnina. Bet Žalgirio mūšis mums svarbus dėl to, kad mums taip buvo į galvas įkalta sovietmečiu.
G.JAKAVONIS: Lietuvos nepriklausomybės 1918 metais atgavimas. Pirma karta nuo žagrės, rusinti, lenkinti, ten nėra kokios ypatingos inteligentijos, tik užuomazgos, mes neturime kuo didžiuotis. Ir staiga prisimenama: štai buvome lietuviai, laimėjome Žalgirio mūšį, turėjome vadą Vytautą, Jogaila buvo lietuvių kilmės. Aš matau kažkokią valstybinę propagandinę strategiją. Aš turiu kažkuo didžiuotis. Ir, įsivaizduoju, to pirmosios nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio švietimo pasekmė - kad mes esame valstybė. Kokia šiandien Žalgirio mūšio reikšmė Lietuvai ir kokia likusiai Europai? Patriotinio auklėjimo mūsų švietimo sistemoje nerasta. Lietuvių kalbos mažėja, daugėja globalistinio mokymo. Ir aš labai abejoju, ar ta karta, kuri auga dabar, bus didesni patriotai nei tie, kuriuos užaugino sovietinė mokykla.
R.PAULAUSKAS: Dabartinė Europos Sąjunga yra nesuinteresuota tautinių valstybių egzistavimu ir bus visokeriopai blokuojamas tokio Žalgirio atminties ryškus buvimas. Aš tai matau kiekvieną dieną ir visur. Nes Europos Sąjunga - tai nauja imperija, kaip kiti sako, ketvirtas vokiečių reichas. Ir dėl to istorikų uždavinys bus atsilaikyti, Europos erdvėje kariauti už mūsų istoriją su tais pačiais vokiečiais, kurie objektyviai nesuinteresuoti Žalgirio atmintimi.
D.STALIŪNAS: Patriotiniam ugdymui pokariu buvo naudojami jau kiti elementai, kiti įvykiai, kiti herojai. Sovietmečiu Žalgirio mūšis tampa centrine istorine era. Kodėl? Todėl, kad nuo 1939 m., pirmiausia sovietinėje Rusijoje, buvo pradėta skleisti nauja interpretacija, teigusi, kad iš tikrųjų yra tiesioginis ryšys tarp Žalgirio, vokiečių ordino ir nacistinės Vokietijos. Vokiečiai yra amžini broliškų Sovietų Sąjungos tautų priešai. Nubrėžta tiesioginė paralelė, kurią kaip oficialią liniją bandyta diegti per sovietmetį. Tai nereiškia, kad visuomenė priėmė būtent tokią interpretaciją.
Lygiagrečiai su sovietine, spontaniškai, iš dalies iš akademinės visuomenės, formuojasi kita Žalgirio mūšio interpretacija. Kaip simboliai. Jie mums tampa savi, pradeda funkcionuoti kažkas savarankiško, lietuviško, kaip mūsų atskirumo, net noro būti nepriklausomiems idėja. Sovietai leidžia oficialiai vartoti šitą terminiją, jie suteikia vienokį turinį, visuomenė - kitokį, ir tada režimas negali uždrausti. Dėl to ir krepšinio varžybos, ir Žalgirio vardas su mūšio interpretacija mažai ką bendra turi.
A.NIKŽENTAITIS: Pritariu, tuo metu žmonės pasinaudojo tomis nišomis. Ir Žalgiris jau nebėra siejamas su konkrečiu įvykiu. Bet kas serga už “Žalgirį”, tas yra tikras lietuvis. Dėl to kauniečiai sovietmečiu yra laikomi lietuvybės puoselėtojais vos ne “Žalgirio” dėka. Žalgirio vardas transformuojasi. Ir Žalgirio mūšis, ir “Žalgirio” vardas išlieka tam tikras lietuviškumo simbolis.
Vytautas dabar yra aukščiau už viską. Arba lietuvis yra aukščiau, man gal ne visai priimtina. Šiuo metu mes matome, kad Žalgirio metu jungėsi tautos, Žalgirio mūšio lauke jungėsi baltarusiai, lenkai...
R.PAULAUSKAS: Labai gerai pažįstu Lenkiją. Nuolat ją stebiu. Jau daugelį dešimtmečių. Lenkų sąmonėje Vilniaus kraštas ir Lvovas su apylinkėmis tebėra jų žemė. Galėčiau pateikti kalnus politologų svarstymų ir šiaip publicistinių straipsnių, kur tie dalykai yra nuolat primenami. Jeigu šnekėsime apie Baltarusiją, manau, kad mes dar sulauksime didžiulės problemos, kada baltarusiai pradės rimtai kurti savo tautą, jiems reikės mitologijos. Visa mitologija bus ta pati, kuria remiamės ir mes. Ir jokio susitaikymo būti negalės, nes dvi tautos pretenduos į tą patį palikimą. Tiesiog nėra galimybių.
Beje, yra bandymų parašyti bendrą Europos Sąjungos istorijos vadovėlį, norint užglaistyti istorinius skirtumus. Pirmi bandymai labai sudėtingi ir rezultatų kol kas nedavė. Tai yra visiškai skirtingi interesai, koncepcijos.
Paradoksalu, bet prie bolševikų valdžios, nesvarbu, ko ji siekė, mes ir Žalgirio dvasią turėjome. Daugiau patriotizmo buvo. Šiandien tapome lyg ir savarankiški, lyg ir laisvi. Nors nemanau, kad tokie esame. Kaip tik visas įdirbis, kurį per tarybinį laikotarpį pasiekė lietuvių tauta istoriniame kontekste, prapuola.
Šiandien visi tie dalykai nebeskamba, nebėra poreikio. Išeitų toks savotiškas laisvės paradoksas. Kol tu buvai okupuotas, tau reikėjo ir tautos, ir tautinių simbolių, ir istorijos, ir tu tuo gyvenai. O dabar kažkaip viskas ištirpo. Išsibėgiojimo metas.
D.STALIŪNAS: Iš tikrųjų čia daug kas sudėtinga ir viskas priklausys ne tik nuo baltarusių, bet ir nuo lietuvių. Nemanau, kad būtina atsidalyti. Iš tikrųjų LDK praeitis didele dalimi yra bendra, ir jeigu iškasime karo kirvį ir sakysime, kad visa yra tiktai mūsų ir nieko čia jūsų, tada iš tikrųjų kils karas, bent jau ideologiniu lygmeniu. Bet jeigu mokėsime protingai, racionaliai elgtis, tai iš tikrųjų matysime, kad galima tartis su jais. O kaip pavyks, tai jau priklauso nuo dviejų valstybių.
Šiandieninei visuomenei, perfrazuosiu, kuo geriau gyvena, tuo mažiau reikia istorijos. Per dvidešimt metų iš tikrųjų net patys nelabai suvokiame, kiek geriau gyvename įvairiais požiūriais. Aš manau, kad mes gyvename laisvoje, demokratiškoje valstybėje su visomis jos ydomis, dėl kurių, tiesą pasakius, pirmiausia mes patys esame kalti.
Todėl istorinė savimonė, jos reikšmė mažėja. Aš tai matau Vakaruose. Vidurio Rytų Europoje istorija yra kur kas svarbesnė negu Vakarų Europoje. Turime minėti tą įvykį, o mūsų, kaip istorikų, užduotis - objektyviai tirti tą patį įvykį ir dekonstruoti tradiciją.
G.JAKAVONIS: Kam dabar reikalingas Žalgirio mūšio minėjimas?
A.NIKŽENTAITIS: Kad būtų galima išnaudoti vienokius ar kitokius praeities įvykius. Praeitis formuoja regioninę bendruomenę. Minėsime ir po šimto metų. Tai turėtų prisidėti prie gyvenimo jaukumo šitame regione.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"
