Žemė lietuviui - ir turtas, ir vargas

P.Astrauskas teigia, kad ūkininkavimas dabar jam kaip niekada reikalingas. Iš kur žinotų, kaip naujos technologijos veikia praktikoje. Kartu su tėčiu Paulius 60-yje hektarų augina grūdines kultūras. Vyras pripažįsta, nors ūkis - jo, bet laikosi ant tėvo pečių. Padeda jam daugiausia darbymečiu, o tėvas padeda įgyvendinti mokslinius tyrimus. „Technologijų pagalba mes pasiekiame gana neblogų rezultatų. Priėjome prie išvados, kad didžiausią įtaką ūkio atsiperkamumui turi informacijos valdymas", - didžiuojasi tyrėjas. Anot P.Astrausko, žemės ūkyje esama labai daug decentralizuotos informacijos. Metrologiniai duomenys, dirvožemio tyrimai, duomenys apie veisles, atsėlius, tręšimą tam tikromis sąlygomis - viską aiškintis reikia atskirai. Paprastai ūkininkui tam neužtenka nei laiko, neretai ir sugebėjimų. Surinkti visus tuos duomenis į vieną „langelį", struktūrizuoti, atlikti analizes ir taikyti praktikoje - tokia esanti jo, pradedančio mokslininko, ateities vizija.

Tebedirba senoviškai

Pasak P.Astrausko, nuolat tenka girdėti ūkininkus skundžiantis, esą vieni metai jiems buvo geri, kiti - prasti. Kontrastai nebūtų tokie dideli, jei žemdirbiai gebėtų sau padėti. Niekas nevertina savo ūkinių duomenų, nemato reikalo jų rinkti, sisteminti ir iš to mokytis. Patirtys, informacija tiesiog dingsta. „Kol dar gyvename, vaizdžiai sakant, laukinių Vakarų sąlygomis, kol įstatymai veikia gana liberaliai, galime daryti beveik viską, ką norime, be didelių suvaržymų, nesinaudojame galimybe kaupti informaciją apie kasdieninėje veikloje vykstančius procesus. Po 20-30 metų sąlygos ūkininkauti nebebus tokios palankios, todėl sukaupta patirtis labai praverstų. Gal kiekvienas kažką ir bando daryti, rašosi į savo knygutę, bet ta knygutė neišlieka tiek ilgai, kiek turėtų", - svarsto žemės ūkio technologijų tyrėjas. P.Astrausko manymu, didesnė perspektyva būtų asmenines patirtis surinkti vieningame duomenų centre ir naudoti informaciją bendriems tikslams.

Technologijų vertintojas pripažįsta, jog apie tai tenka kalbėti ateities laiku. Nėra dar tų centrų, informacijos kaupimo technologijų, ūkininkai net nesvarsto, apie tokios informacijos reikalingumą. Tebėra labai konservatyvūs, įpratę dirbti taip, kaip buvo dirbama iš kartos į kartą. Išmoksta vieną technologiją ir stengiasi ją atkartoti. „Dėl to ir kalbame, kaip svarbu yra surinkti objektyvią informaciją. Pagal ją sukūrus technologiją, kartais žemės ūkyje galėtų įvykti proveržis. Labiausiai tos žinios praverstų ten, kur dirvos prastesnės. Nemaža ūkininkų dar naudoja pačių užaugintą sėklą, nepaiso atsėlių, veislių. Trūksta žinių, pinigų, laiko", - teigia jaunas žemės ūkio technologijų ekspertas.

Pasak P.Astrausko, jo kompanijos sukurtomis žemės ūkio technologijomis naudojasi vos kelios įmonių grupės. „Dideli ūkiai greičiau supranta technologijų naudą. Kai apyvarta didelė, didelė ir rizika. Bet koks blogas sprendimas kainuoja didelius pinigus. Blogas sprendimas kainuoja ir mažam ūkiui, tik proporcija skiriasi", - teigia P.Astrauskas.

Kaip gyventi, kad nežlugtum?

„Neabejotinai, reikia ekonominio vertinimo. Esu atlikęs skaičiavimus, koks turėtų būti ūkis, kad ūkininkas išgyventų. Išgyventi - vadinasi, gauti pajamų, atmetus sąnaudas ir investicijas", - sako ūkininkaujantis mokslininkas. Jo manymu, dabartinėmis sąlygomis išlikimo galėtų tikėtis ūkininkas, auginantis grūdines kultūras 150-170 hektarų. Mažesnių ūkių gaunamos pajamos yra mažesnės už galimybę išgyventi. O, norint investuoti, pirkti techniką, pinigų nebeužtenka.

Į Lietuvos žemės ūkio ateitį besigilinantis ūkininkas įsitikinęs, kad nieko nedarant Lietuva turės nemažų problemų. Ūkiai tik stambės. Atsiras didesnė konkurencija tarp stambiųjų, prasidės žemių karai. Olandijos, Vokietijos, Kinijos žemės ūkio politika parodė, kad vienintelis tokių ūkių išsigelbėjimas yra kooperacija arba bendradarbiavimas. Tik taip europinėse programose galima įsigyti moderniausios žemės ūkio technikos, padargų, samdyti brangius konsultantus, kelti savo ūkio pridėtinę vertę. Kooperacija kai kuriuose žemės ūkio sektoriuose vyksta. Daugiausia kooperuojasi daržovių augintojai. Yra ir grūdininkų kooperatyvų, valdančių net 100-150 tūkst. hektarų. Randasi ir kooperatyvus kooperuojančių struktūrų. Vis dėlto, anot jaunojo žemės ūkio politikos tyrėjo, kooperacijos vežimas juda per lėtai. Kuo daugiau laiko prabėgs lūkuriuojant, tuo sąlygos sunkėsiančios. Maži ūkiai, net gaudami paramą, nepajėgs investuoti.

Bet, atrodo, ir anksčiau maži ūkiai skųsdavosi paramos beveik nematydavę? „Daug ar mažai, bet gaudavo. Investicijos jiems kiek padėdavo, palengvindavo darbą, bet esmės nepakeitė. Nepakėlė pelningumo tiek, kad smulkus ūkininkas galėtų išlaikyti šeimą, investuoti ir stiprėti", - mažų ūkių nesėkmes vertino jaunas žemės ūkio ekspertas P.Astrauskas.

Kooperatyvai nevilioja

Nors aišku, kad sėkmė neateis nieko nedarant, kooperacija įsibėgėja per lėtai. Taip, P.Astrausko manymu, yra dėl kelių priežasčių. Pirma, trūksta gerosios kooperacijos pavyzdžių, antra, dar neišsisklaidžiusi sovietinio palikimo baimė. Žmonės tebesitiki, kad gali išgyventi vieni, nori būti savarankiški, turėti visą techniką, nors neturi tam galimybių. Labai stiprus individualizmas - aš noriu viską turėti, tik duokit man pinigų. Kita vertus, padėtį sunkina nežinojimas. O žmogus negali pradėti nežinodamas. Kažkas turi jam padėti susigaudyti, kaip kooperatyvą administruoti, kaip turėtų būti perkama technika, apskaitomas jos nusidėvėjimas, paaiškinti daug kitų dalykų. Už viską sumokėjus, ūkininkui daug ir neliks. Tai taip pat nepatrauklu. Vis dėlto pagrindinė problema, kodėl kooperacija buksuoja, yra lyderių trūkumas.

Pamokos - išeitys

Savarankiškai ūkininkaujančių jaunų ūkininkų Lietuvoje tėra apie 10 proc. Ką daryti, kad būtų daugiau? Pasak P.Astrausko, norint, kad jaunimas ateitų dirbti į kaimą, jis turi matyti perspektyvą.

„Jaunas žmogus turi turėti tiek pajamų, kad galėtų iš savo veiklos išlaikyti šeimą. Žemdirbys, turintis 50 hektarų žemės, nulį patirties, bet labai daug noro ir idėjų, greičiausiai po 10-15 metų turės kapituliuoti. Išsilaikyti galėtų tik tokio dydžio daržininkystės, uogininkystės ar sodininkystės ūkis. Turint tiek žemės iš grūdininkystės ir gyvulininkystės uždirbti neįmanoma. Apskritai, gyvulininkystės situacija yra apgailėtina. Auginti mėsinius galvijus agituojama, bet paskaičiavus, kiek galvijų reikia turėti, kad galėtum išgyventi, nusvyra rankos. Galviją užauginti iki 700 kilogramų trunka pusantrų metų. Pardavęs jį, gali tikėtis apie 1400 eurų pajamų. Padalijus pajamas, mėnesiui tenka 100 eurų, o dienai -
3-3,5 euro. Tai pajamos, ne pelnas. Kiek galvijų reikėtų auginti, kad padengtume išlaidas ir uždirbtume?" - klausia ūkininkas.

Ar nenutiks, kad dėl to kaimas taps didele poilsiaviete, vieta grįžti nakvynės, o visas gyvenimas vyks mieste? Jaunasis ūkininkas sutinka, kad tai ir vyksta. Anot P.Astrausko, galime pasamprotauti. Kaime gyvenantis žmogus važinėja į miestelį dirbti ir uždirba per metus apie 8-9 tūkst. eurų. Kiek reikia įdėti darbo ir investicijų, kad gautum tiek iš gyvulininkystės? Dėl to, pradėję ūkininkauti iš idėjos, bet pamatę tikrąjį rezultatą, jauni žmonės labai greitai nusivilia ir renkasi samdomą darbą.

Yra ir kita medalio pusė. Žmonės sensta. Kas pakeis pavargusius ūkininkauti ar neturinčius kam perleisti ūkį? Anot P.Astrausko, labai gera galimybė būtų franšizė. Nenorėdami prarasti viso gyvenimo įdirbio, žemės, ūkininkai gali ją išnuomoti arba, tam tikrai kompanijai prižiūrint, leisti valdyti jaunesniems. Nuoma senatvėje ūkininkui būtų stabilus pajamų šaltinis, o jaunam - išeitis. Galbūt ateityje jis galėtų tą ūkį nusipirkti.

Išparduosime

Bet ūkiai, ypač stambūs, gardus kąsnelis dar stambesniems. Tik ar jiems garantuota ateitis? Jauno žemės ūkio eksperto P.Astrausko manymu, kuo didesnė korporacinė struktūra, tuo ji trapesnė. Turi būti labai stiprūs vadovai, įdiegtos labai tvirtos rizikos valdymo technologijos. Pasitaikius iš eilės keleriems nepalankiems žemės ūkiui metams, dėl finansinių sunkumų pirmiausia žlugtų stambieji ūkiai. Aišku, jeigu neturėtų iš šalies sukaupto didelio kapitalo. Net ir vieno tūkstančio hektarų ūkis, jo savininkui praradus iniciatyvą, tampa labai trapus. Yra ne vienas pavyzdys, kai žmogus daug dirba, o kai suveda galus, naudos nematyti.

Anot P.Astrausko, stambūs ūkiai dėl nesėkmių arba susmulkėja, arba parduodami. Kuo ūkis didesnis, tuo patrauklesnis investuotojams. Ypač užsienio kapitalui. „Mitas, kad užsieniečiai negali nusipirkti žemės Lietuvoje. Tam sukurtos sąlygos. Investiciniai fondai perka žemę kaip investuotojai, o tas fondas - kažkoks uabas, kurio didžiąją dalį akcijų valdo užsieniečiai. Kol kas apie tai vėl gi nekalbama. Esu susidūręs su ne vienu fondu, kuris sėkmingai investuoja į derlingiausias lietuviškas žemes. Apskritai bendras Lietuvos žemės ūkio vaizdas - neaiškus, kad ir kaip dėliotum. Neturėjome gerų žemės ūkio ministrų ir kol kas nesimato aiškios strategijos, kur link einame", - sako mokslininko karjerą pradedantis ūkininkas P.Astrauskas.