Vasaros saulėgrįža prasideda birželio 22-ąją ir tęsis kelias dienas. Joninių, Rasos, Vasaros saulėgrįžos šventės: skirtingi, bet kartu ir susiję gamtos, astrologijos ir žmonių gyvenimo etapai.
Skirtingos švenčių ištakos
Kuo skiriasi ir kuo panašios šios šventės, „Vakaro žinioms“ pabandė išaiškinti etnologas Dainius Razauskas: „Pavadinimas „Vasaros saulėgrįža“ nurodo kosminį dangaus kūno judėjimo pagrindą. Saulė svyruoja - žiemą būna arčiau horizonto, o vasarą - toliau jo. Žiemos saulėgrįža - metas, kai saulė pradeda kilti į vasarą, o vasaros saulėgrįžos metu saulė leidžiasi į žiemą. Tuo metu saulė tarsi nejuda iš vietos.“
Rasos šventės senasis pavadinimas - Kupolės, lietuviška žodžio šaknis „kup“ indikuoja žodžius kupeta, kaupas - reiškiančius aukštesnį pakilimą. Saulės, žmogaus ir svarbiausia - augmenijos aukščiausią tašką. Tiek Joninės, tiek Rasos yra švenčiamos būtent Vasaros saulėgrįžos metu, tačiau šie du terminai turi šiek tiek skirtingas prasmes ir tradicijas. „Saulėgrįžos metu yra švenčiamos Rasos, o Šv. Jono diena - Joninės, keliomis dienomis vėliau. Jų atskirtis nebūtina, tačiau senųjų tradicijų palikimas yra būtent Rasos šventė, o Joninės krikščioniškojo kalendoriaus šventė“ - pasakojo etnologas D.Razauskas.
Stebuklingas simbolių pasaulis
Anot D.Razausko, senieji Vasaros saulėgrįžos papročiai ir tradicijos turi gilias šaknis: „Dažniausiai švenčiama gamtoje, prie vandens telkinio, ant kalno, kalvos, kurie yra kupolės simboliai. Šventės tradicijos, susijusios su laužo kurenimu, labai svarbus rato simbolis. Dažnai ratas yra uždegamas ir nuo kalvos ridenamas žemyn. Degantis ratas yra saulė, o jo ridenimas žemyn - simboliškas parodymas, jog po Vasaros saulėgrįžos saulė leisis į žiemą. Kitaip - nuo metų kalno į metų duobę.“
Taip pat nepamirštami ir įvairių žolelių, gėlynų skynimai, būrimai iš žiedų. D.Razauskas vieną pagrindinių Joninių tradicijų - paparčio žiedo ieškojimą, sieja su sakme, kurios esmė, jog ilgai ieškojus, nepabūgus trikdžių ir kliūčių, suradus mistinį paparčio žiedą įgyjama dieviškoji visažinystės galia, tampama labai laimingais: „Paparčio žiedo ieškojimas yra ne tiek paprotys, kiek sakmė, siejama su šiuo periodu. Mitologijoje tokie paradoksai kaip gaidžio kiaušinis ar nesamas paparčio žiedas yra skirti žmogui suprasti, jog šiuo periodu mes kalbame ne apie šio pasaulio reikšmes, ne tiesioginėmis, o perkeltinėmis prasmėmis. Šiuo metu mes pereiname į stebuklų pasaulį, kuriame kalbama simbolių kalba.“
Individualūs išgyvenimai
Galima pagalvoti, jog šiais laikais senųjų švenčių tradicijų išlikę nedaug, tačiau, pasak D.Razausko, ne nuo konkrečių tradicijų priklauso žmogaus išgyvenimai šventės metu: „Gali būti, jog toje pačioje šventėje susirinkę skirtingi žmonės išgyvena kitoniškus jausmus. Vienam - tai pasisėdėjimas su draugais ir alaus gurkšnojimas, o kitas patirs gilų įspūdį. Jei darai kažką nuoširdžiai, iš išorės gali atrodyti beprasmiška, o štai viduje verda jausmai. Tokios šventės gali suteikti ir ramybės. Mūsų vidinis laikas vienoks, o metų laikas gali būti kitoks, tad švenčiant gali tarsi prisiderinti prie gamtos pasaulio ir žengti koja kojon su juo.“
Žmonėms galbūt ir visai nesvarbu, ką vis dėlto jie švenčia - Jonines, Rasos šventę ar Vasaros saulėgrįžą. Galbūt tai ir neturi būti svarbu. Kiekvienas pasirenka, kaip ir ar apskritai švęsti šias šventes. Turime gražų vasaros laikotarpį, kurio metu galime pasidžiaugti ilgomis dienomis ir šiltomis naktimis, o jei dar ir senoviškų tradicijų laikytumėmės, galbūt tą mistinį paparčio žiedą, vis dėlto, būtų galima atrasti.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
