Lietuvės meilės gyvenimui pamoka Afrikoje

- Kodėl iš visų pasaulio kraštų savo kelionės tikslu pasirinkote Afriką?

- Sprendimas vykti į Afriką buvo labai spontaniškas. Radome labai pigius bilietus į Nairobį ir daug negalvodami juos įsigijome. Abu su draugu norėjome pamatyti šalis, kuriose keliautojai rečiau apsilanko ir nepatiria vietinio gyvenimo. Taip pat ką tik baigiau psichologijos studijas ir norėjau prieš pradėdama kitas pakeliauti. Juolab kad bendravimas su kitų kultūrų žmonėmis ir pagalba jiems prisitaikyti yra mano specialybės dalis.

- Kokia jus pasitiko Afrika?

- Afrikoje dominuoja baisus skurdas, kurio nepastebėti neįmanoma. Aš turiu priprasti prie paprasto ir primityvaus gyvenimo būdo, kurio niekada nesu patyrusi Europoje. Pavyzdžiui, turėti vandens čia yra prabanga, o ką jau kalbėti apie karštą vandenį. Nuvargusios ir liesos moterys eina vandens tolimus kelius keletą kartų per dieną. Dažnai žmonės nežino, ar turės ką valgyti ir apskritai kada kitą kartą valgys. Jie visai neturi geriamojo vandens, todėl geria drumzliną. Kai kuriose šalyse vidutinė gyvenimo trukmė nesiekia 40 metų. Ir tai visai nenuostabu žinant, kokios jų gyvenimo sąlygos.

Visi šeimos nariai (vidutiniškai septyni žmonės) gyvena viename purviname namelyje, kuris dydžiu mažesnis nei mūsų miegamasis. Toks namelis turi vieną mažutį langelį ir kambario viduryje - ugnį, todėl jie nuolat gyvena prirūkusiuose namuose. Tiesa, niekada negirdėjau, kad skųstųsi sunkiu gyvenimu. Gal todėl, kad nežino kito gyvenimo būdo arba todėl, kad nedrįsta skųstis, nes tai nieko nepakeis.

- Kur šiuo metu esate?

- Šiuo metu mes savanoriaujame nacionaliniame Kafue parke Zambijoje, kur stengiamės sukurti stovyklą nuotykius mėgstantiems keliautojams, kad jie galėtų patirti tikrą laukinį gyvenimą toli nuo civilizacijos. Čia, vidury krūmynų, nėra elektros, tik generatorius, veikiantis keletą valandų per dieną, ir jokio telefono ryšio. Artimiausias miestas yra už 50-60 kilometrų. Mes stovyklaujame prie Kafue upės, kurioje knibždėte knibžda pavojingų krokodilų, raganosių, smulkesnių vandens gyvūnų. Vieną naktį akis į akį susidūrėme su leopardu, o kiekvieną dieną mūsų stovyklavietę lanko didelė dramblio patelė.

- Su kokiais išgyvenimais susidūrėte per savo misiją?

- Kenijoje gyvenome masajų šeimoje, kuri buvo įsikūrusi nacionalinio parko brūzgynuose. Jie yra apsupti pavojingų laukinių žvėrių - liūtų, dramblių ir pan. Šeimos galva kiekvieną dieną praleidžia krūmynuose ganydamas avis ir saugodamas jas nuo liūtų bei kitų pavojingų gyvūnų. Moteris lieka namie, prižiūri vaikus, gamina, tvarkosi bei neša namo vandenį. Čia visai nėra elektros, o naktį šviesą atstoja laužas ir mėnulio šviesa. Vaikai purvini, alkani, nesaugūs ir visiškai nuskurdę. Taip pat aplankėme didžiausią pasaulyje pabėgėlių stovyklą, kuri įsikūrusi demokratinėje Kongo Respublikoje. Prieš tai buvau mačiusi daug, bet tai, ką išvydau ten, buvo absoliučiai siaubinga. Mes atvykome automobiliu, o sulysę vaikai, pamatę kelis baltus veidus, pradėjo bėgti iš paskos ir prašyti pagalbos. Kai kurios moterys meldėsi, kiti vietiniai tiesiog žiūrėjo į mus tuščiomis akimis, dar kiti negalėjo patikėti savo akimis, bet visi buvo įsitikinę, kad mes visiems jiems padėsime. Tokioje situacijoje supranti, kad vienas žmogus yra bejėgis... Labai skaudėjo širdį matant vaikus, kenčiančius dėl prastos mitybos, ligų ir skurdo. Jie net neturėjo stogo virš galvos, drabužių, tik dideles liūdnas akis. Ir tai nebuvo kelios akys, o tūkstančiai akių, meldžiančių maisto, šviežio vandens ar kitos pagalbos. Tiesą sakant, tai buvo pats baisiausias dalykas, kokį esu mačiusi gyvenime, todėl nenoriu to pamatyti dar kartą.

- O kokie yra paprasti vietiniai žmonės? Kaip jie reaguoja į jus?

- Vietiniai žmonės yra labai draugiški, mandagūs, labai paslaugūs ir tikrai kitokio mentaliteto nei mes. Baltieji žmonės, jų akimis, yra turtingi ir protingi, todėl mus jie mato kaip dolerio ženklą. Žmonės visur prašo pinigų, o kai pasakome, kad jų neturime, labai nustemba. Jie įsivaizduoja, kad namie mūsų gyvenimas gražus ir turtingas, o mūsų šalis yra tobula - jokio skurdo, jokių nusikaltimų. Tačiau vietiniai yra dėkingi mums už pagalbą ir dažnai prašo patarimų. Pastebėjome, kad svarbiausias dalykas jiems yra bendravimas su šeima ir draugais. Ten žmonės turi labai artimą ryšį vienas kitu ir gyvena šia akimirka. Jie neplanuoja rytdienos, o džiaugiasi, kad šiandien yra sveiki, turi ką valgyti ir turi vienas kitą. Kai kurie žmonės negali suprasti, kodėl mes planuojame, ką veiksime kitą savaitę. Pasak jų, turime atsipalaiduoti ir mėgautis šiandiena.

- Dabar Afrikoje ne patys ramiausi laikai. Ar nebuvo kilęs pavojus jūsų gyvybėms?

- Taip, Afrika nėra pats ramiausias kampelis. Mes patyrėme, kaip viskas per kelias dienas be jokio įspėjimo gali pasikeisti. Atvykome į ramią ir taikią Keniją, bet jau po kelių dienų viskas pasikeitė. Turistai, lankęsi Šiaurės Kenijoje, buvo grobiami, kai kurie iš jų - nužudyti, iš kai kurių niekada nebebuvo girdėti nė žinios. Kai tai įvyko, mes buvome netoli ir turėjome nedelsdami bėgti. Vykome į Dadaab pabėgėlių stovyklą, tačiau pakeliui išgirdome, kad du nepriklausomi gydytojai buvo pagrobti pakeliui iš šios stovyklos, todėl turėjome dar kartą bėgti. Keliaujant į Nairobį, netoli sprogo bomba, o prieš mūsų akis buvo suniokotas buvusio prezidento automobilis ir prasidėjo karas. Tuomet nusprendėme palikti šalį.

- Lietuviai skundžiasi, kad gyvenimas sunkus, valdžia bloga, pinigų nėra, darbas blogas. Ką tokiems žmonėms atsakytum?

- Manau, žmonėms reikia daugiau galvoti ir stengtis vertinti tai, ką turi namie. Žinoma, yra blogų dalykų Lietuvoje, aš tą suprantu, tačiau turime prisiminti, kad visuomet bus žmonių, kurie gyvens geresnį gyvenimą. Pavyzdžiui, Kongo Respublikoje nėra jokių įstatymų, vyrauja diktatoriaus režimas, nėra darbo, fiksuotos algos, kelių, yra milijonai benamių, bet jie vis tiek džiaugiasi būdami gyvi. Aš žaviuosi šiais žmonėmis, kad jie turi stiprybės šypsotis ir dalytis šiluma su aplinkiniais. Niekada negirdėjau jų skundžiantis siaubingu gyvenimu.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"