Lietuvoje jau darosi neįmanoma ne tik oriai gyventi, bet ir pagarbiai iškeliauti į aną pasaulį. Nežmoniškai išaugusios laidojimo paslaugų kainos ne vieną netekties prispaustą žmogelį įklampina į skolas, o kai kada net priverčia mirusį giminaitį atiduoti laidoti valstybei.
Laidotuvės skolon
„Labai kukliai palaidoti pensininką už valstybės pašalpą ir jo vieno mėnesio pensiją šiaip taip gal ir galima, bet ką daryti, jeigu miršta ne pensininkas? Jam iš valstybės tepriklauso 1040 litų, ir daugiau nieko. Su laidotuvėmis nesusidūrusiam žmogui atrodo, kad tūkstantis litų labai daug, o kai atvažiuoja pirkti karsto, rankos nusvyra pamačius, kad vien už jį teks pakloti visą pašalpą. Iškasti duobę kainuoja 500-600 litų, giedotojai kainuoja, kunigas kainuoja, katafalkas kainuoja, žvakės, gėlės, mirusiojo su dėvėtu švarku taip pat neaprengsi. Kur dar kapo sutvarkymas? Kaimynai ne mirusiojo gaili, o gyvų jo artimųjų. Jeigu jokių santaupų neturi, lieka tik skolintis. Skausmo akimirką nė vienas negalvoja, kaip skolas teks grąžinti. Kaip grąžinti, jeigu šeimoje vien tik bedarbiai?“ - nerimavo Marijampolės savivaldybės Liudvinavo seniūnė Irena Lunskienė. Anot jos, statyti paminklus kapinėse atpratins ne nustatomi paminklų gabaritai, o skurdas. Daugelis net kryželiui nebesukrapšto.
Lenkija padeda sutaupyti net ir po mirties
„Palaidoti žmogų už pašalpą? Jau seniai tie laikai praėjo“, - stebisi už Marijampolės miesto kapinių tvarką atsakinga UAB „Marijampolės gatvių remontas“ specialistė Nijolė Bražinskienė. Pasak jos, pats pigiausias karstas kainuoja 500 litų. Žiemą iškasti duobę gali neužtekti ir 600 litų, vasarą 100 litų pavyks sutaupyti. Kapinėse kastuvu švytruoti gali ne bet kas, o tik turintis verslo liudijimą, už kurį kiekvieną mėnesį tenka pakloti 330 litų. „Pasikviesti patento neturinčio pagalbininko niekas nerizikuoja, bijo, o talkininkauti gali tik žmona arba vaikai. Ne tiek daug duobių per mėnesį ir tenka iškasti. Konkurencija nemaža, Marijampolėje yra net trys duobių kasimo paslaugą teikiančios duobkasių brigados“, - sakė N.Bražinskienė.
Marijampolėje iškasti duobę urnai atsieina apie 200 litų. Už tą pačią kainą parūpinama žvakių, juosta. Neretai urnai duobę išsikasa ir patys artimieji. Kremuojant palaikus ir karstai pigesni, kainuoja 200 litų. „Pats kremavimas Lietuvoje ne kiekvienam įkandamas. Dar nė vienas pelenais atgulęs į Marijampolės kapines nebuvo kremuotas Kėdainiuose. Suvalkiečiai savo artimųjų palaikus veža deginti į Varšuvą. Ši paslauga Lenkijoje kainuoja perpus pigiau“, - aiškino N.Bražinskienė.
Už pašalpą gali tik užkasti
„Už valstybės pašalpą žmogelį galima tik pakasti, o ne palaidoti“, - ironizavo Šakių laidojimo namų direktorė Janė Dėdinienė. Šakiečiams teko ir tokių laidotuvių rengti, bet jos buvusios tikrai varganos. „Pačios pigiausios laidotuvės atsiėjo 1600 litų, bet labai veržėmės. Vidutiniškai jos kainuoja 4-5 tūkst. litų. Yra galinčiųjų daugiau išleisti, bet tokių nedaug. Pas mus laidojimo paslaugų ir laidojimo atributikos kainos yra mažesnės, nes bendrovės steigėja tebėra Šakių savivaldybė. Ji nelupikauja“, - dėstė Šakių laidojimo namų vadovė.
Panašiai surengti laidotuves kainuoja ne tik Šakiuose. Net ir didžiausiuose užkampiuose iškasti duobę atsieina 500 litų. Tokią sumą paklojo per pačius speigus tolimą giminaitę pensininkę palaidojęs žagarietis Jonas. Karstą jam pavyko nupirkti už 600 litų, paskutinės žemiškosios kelionės suknelė senolei atsiėjo 200 litų, žagariečių dūdų orkestras - 350 litų. Gedulingi pietūs miestelio kavinėje vienam asmeniui kainavo 20 litų. „Dar visko nesurokavau, bet vargu ar į 4 tūkst. litų sutilpsiu“, - svarstė vyras. Kodėl taip brangiai už duobės iškasimą ima duobkasiai, Jonas negalėjo pasakyti. „Tokių tradicijų, kad kaimynas kaimynui duobę iškastų, nebėra. Kiek firma užsiprašo, tiek ir tenka mokėti“, - porino žagarietis.
O štai širdingumu garsėjantys dzūkai laidotuves sugeba surengti mažesnėmis išlaidomis. Varėnos rajono Marcinkonių seniūnas Vilius Petraška sakė, kad iškasti duobę miestelyje kainuoja 300-350 litų, kartais pažįstami ir veltui patalkininkauja. Giedotojų iš toli daugiausia niekas nesamdo, vietos saviveiklininkai savo giesmėmis ateina atsisveikinti su pažįstamais. „Kad ir kaip taupytum, pašalpos ir pensijos laidotuvėms vis tiek per maža“, - neabejojo seniūnas.
Donatas JANKAUSKAS, Socialinės apsaugos ir darbo ministras:
Artimo žmogaus mirtis visados yra skaudus įvykis ir, nėra ko slėpti, rūpestis. Todėl valstybė apsiima suteikti dalinę paramą mirusįjį laidojančiam žmogui, kad netekties akimirką jam būtų bent kiek lengviau. Ši išmoka jau ne vienus metus yra 1040 litų dydžio, per sunkmetį ji nebuvo sumažinta. Gaila, bet ir padidinti jos šiuo metu, esant deficitiniam valstybės biudžetui, nėra galimybių. Reikėtų nepamiršti ir to, kad būtent šeima, artimieji turi pareigą deramai išlydėti mirusįjį į paskutinę kelionę.
Jei viskas priklausytų tik nuo manęs vieno, nebūtų veikiama ekonominių procesų, mielai visiems padidinčiau socialines išmokas - tiek išmoką artimam žmogui laidoti, tiek senatvės pensijas, tiek minimalią algą. Esant sunkmečiui visi turime prisiminti galbūt šiek tiek primirštus žmogiškus dalykus. Tokius kaip pagalba, parama artimui, supratimas, užuojauta, pagarba, bendruomeniškumas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
