V.Lingio paveikslų švytėjimas

„Lietuvos aido“ galerijoje pradėjo veikti dailininko Vytenio Lingio tapybos darbų paroda „Nuliniai metai“. Menininką maloniai nustebino tai, kad į parodą sugužėjo gausus būrys lankytojų - daug matytų ir nematytų veidų žvelgė į kūrėjo darbus. Juokiasi, kad iš akylų savo lankytojų jis tikriausiai daugiau sužino apie savo darbus, negu manė žinantis.

Atidaryti parodą „Nuliniai metai“ V.Lingiui jau norėjosi, nes šiek tiek pakito dailininko kūrybos laukai. Kitaip ir būti negali. „Gyvenime daug kas atsitinka, keičiasi ir kinta. Pastebėjau, kad jau sukaupiau tam tikrą kiekį darbų. Į juos norėjau pasižiūrėti kitoje erdvėje. Kai į juos žiūriu savo studijoje, yra vienas dalykas, o į juos žiūrėdamas kitoje erdvėje su savimi pačiu išlaikai distanciją. Norėjau apžvelgti, ką sukūriau šitame etape. Ne todėl, kad jis pasibaigė, gal jis dar tęsis“.

Nesuskaičiuotų, kelinta tai jo personalinė paroda. O ir nebandė šito daryti. Tačiau „Lietuvos aido“ galerijoje V.Lingys jau trečią kartą atidaro savo personalinę parodą: „Lyg ir nedaug, bet aš kas trejus metus parodas rengiu, nematau reikalo tai daryti dažniau, nes nieko naujo per tą laiką nepadarau. O stengiuosi viešumon pateikti pačius geriausius darbus. Tai su šia galerija beveik dešimt metų esame kartu“.

Tokios šiurpokos sąvokos kaip tvanas, rojus ar pragaras - tai raktiniai žodžiai, kuriais pasitelkus reikėtų perskaityti dailininko darbuose užkoduotas žinutes. Kaip pabrėžia V.Lingys, tame nėra jokios tragikos, nes daug kas priklauso nuo požiūrio - kaip suvoki mirtį ar kaip suvoki pragarą.

„Kodėl nuliniai metai? Iš 2012-ųjų atėmiau 2012 ir išėjo nulis, kai prasidėjo mūsų era, - parodos pavadinimą aiškina tapytojas. - Parodoje yra vienas toks paveikslas, kuris vadinasi „Pirma diena“. Nors nesu religinis fanatikas, bet bibliniai kodai iš tikrųjų žadina. Šis paveikslas gimė nuo Kristaus nukryžiavimo, o tai iš tikrųjų yra labai šiurpu. Bet nukryžiavimo momentu įvyko naujo tikėjimo gimimas. Šis tragiškas įvykis pagimdė kažką šviesaus ir gero. Man ir yra įdomios tokios nelaimės, kurios atneša šviesą, gėrį ir švytėjimą. Tiesiog yra ta riba, kai tu atsigręži į šviesą, kuri po to prasideda, arba žvelgi, kas įvyko, ir verki dėl tų atsitikusių nelaimių. Man, pavyzdžiui, vienas fantastiškiausių kūrinių, net ne dailės, o literatūros, tai Dantės „Dieviškoji komedija“, kuri pereina per pragarą, skaistyklą ir rojų. Kai skaitai, atrodo taip balta, šviesu ir taip gražu. Taigi labai svarbu, kaip tu suvoki mirtį ar pragarą. Man pragaras - galbūt matyti visas dabartines nesąmones (neįvardysiu, kokias), o kai kam tai galbūt yra malonumas. Taigi kūriniuose aš ir pasakoju apie savo suvokimą“.

O kas bus po V.Lingio tvano? „Jeigu aš gausiu arką, jeigu mano siela nusipelnys arkos, tai bus palaidojimas visų negerovių ir išėjimas į kitą erdvę. Juk arka simbolizuoja išsivalymą nuo visų blogybių - tai yra moraliniai etiniai dalykai, ne kokie kultiniai religiniai ar kas nors dar. Tiesiog tai yra kodai, kurie jau seniai yra įaugę mumyse, ir mes jais galime varijuoti kaip simboliais. Tai metaforos. O menas ir yra metaforų kalba. Kitaip dar nėra buvę niekur, niekada ir niekados. Kaip lietus krinta iš viršaus, taip jis ir toliau krinta. Kaip jis pradės kilti į viršų, tada galbūt kitu kampu pasižiūrėsime“.