Vienuolė Marija Rusteikaitė, kuriai dėkinga žydų tauta

M.Rusteikaitė gimė 1892 metais sausio 2 dieną Kybartų dvare Šiaulių apskrities Kurtuvėnų valsčiuje. Šeimoje buvo 9 vaikai: 4 berniukai ir 5 mergaitės. Vienais duomenimis ji buvo trečias šeimos vaikas, kitais - ketvirtas. Būdami dvarininkai, Rusteikos tarp savęs, taip pat ir su Marija, kalbėjo lenkiškai, nes to meto supratimu, taip kalbėti buvo priimta dvaruose. Tėvų dvare lankydavosi įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių žmonės, tačiau Marija beveik niekada nesididžiavo savo socialine padėtimi.

1911 metais M.Rusteikatė baigė Šiaulių gimnazijos 7 klasę. Ten jis mokėsi su žydų, lenkų ir kitų tautybių advokatų, teisininkų ir paprastų žmonių vaikais. Nepaisant tautinių ir religinių skirtumų, visi moksleiviai taikiai sugyveno. Religinius bruožus Marija išsiugdė būdama paauglė, Šiauliuose įstojusi į pranciškones tretininkes, kartu įsijungė ir į moksleivių ateitininkių veiklą. Katalikiška ateitininkų moksleivių organizacija pasižymėjo aktyvia veikla nepriklausomos Lietuvos valstybės metais.

Vėliau M.Rusteikaitė mokėsi lenkų gimnzijoje Petrapily, ten lankė Lesgafto kursus, vėliau - mokėsi A.Šaniavskio liaudies universitete Maskvoje. Baigusi medicinos mokslus Sankt Peterburge, ji įgijo farmacijos specialybę. 1911 metais dirbo mokytoja Sankt Peterburge mergaičių progimnazijoje. Grįžusi į Lietuvą, 1922 metais Marija dirbo Kražių progimnazijoje, kur dėstė aritmetiką ir geografiją. Tačiau Kražiuose ji užsibuvo neilgai. Tuo metu tragiškai žuvo jos sužadėtinis.

Tolesnis M.Rusteikaitės veiklos etapas susijęs su Panevėžiu. Į šį miestą, baigusi medicinos studijas, ji atvyko vykdyti savo gailestingųjų darbų misijos. 1923-1937 metais jos veikla Panevėžyje buvo susijusi su Šv. Vincento ir Paulo draugija. Marija buvo Šv. Vincento Pauliečio draugijos iždininkė, vėliau valdybos narė, dalyvavo draugijos karitatyvinėje veikloje. Čia subūrė pasišventusių seserų grupę, kad jai padėtų globoti vargšus, paliegėlius, ligonius ir mirštančiuosius. Ji gydė ir slaugė visus ligonius - lietuvius, žydus, lenkus, rusus.

Panevėžyje, savo įkurtoje ligoninės koplyčioje, kviesdavo kunigus melstis, klausyti išpažinčių, teikti bažnyčios sakramentus ir aukoti šventas Mišias. Ji sielvartavo, kai tekdavo senose Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinėse laidoti nuo šiltinės, tuberkuliozės ir kitų ligų mirusius jaunuolius ir vaikus našlaičius.

1927 metais M.Rusteikaitė su vienuole Olimpija Rajunčaite ir vienuoliu marijonu Jurgiu Tilvyčiu-Žalvarniu įkūrė Dievo Apvaizdos seserų draugiją. Jai priklausė apie 30 netekėjusių tretininkių. Vyskupo K.Paltaroko paskirta, ji rūpinosi Eucharistinio kongreso organizavimu Panevėžyje. Šis renginys įvyko 1934 metais.Vidaus reikalų ministerijoje perregistravus organizaciją draugiją ir 1936 metais pakeitus jos vadovybę, Dievo Apvaizdos seserų draugijos pirmininke tapo M.Rusteikaitė, o vicepirminke - mokytoja Olimpija Rajunčaitė.

1937 metų balandį Marija su 30 seserų (kitos seserys liko Panevėžyje) persikėlė į Vaiguvos dvarą Šiaulių apskrityje. Čia už žemės banko paskolą buvo nupirktas 100 hektarų ūkis.

1940 metais prasidėjusi sovietinė okupacija pakeitė Marijos gyvenimą. Tų metų rugpjūčio 10 dieną Dievo Apvaizdos seserų draugija uždaryta, nes, kaip buvo rašoma, jos veikla buvo nesuderinama su valstybės saugumo interesais. Tokia priežastis buvo nurodoma tuo metu uždarant daugelį panašių organizacijų, arba sovietinė valdžia sugalvodavo kitokių likvidavimo priežasčių. Nepadėjo draugijos narių aiškinimai, kad jie nedalyvavo politinėje veikloje, o užsiminėjo vargstančių žmonių rėmimu.

1937-1944 metais draugija rūpinosi Vaiguvos apylinkės žmonėmis. Vaiguvoje Marija praleido Antrojo pasaulinio karo baisumus, ten ji matė ir girdėjo žydų tautos žmonių kančias.

Iš Vaiguvos jai teko trauktis į Vilnių, kur buvo saugiau, nes jos gyvybei grėsė pavojus ir Sibiro tremtis.

Vietiniai vaiguviečiai žinojo M.Rusteikaitę gelbėjus žmones, kad savo lėšomis įsigytoje prieglaudoje karto metais ji slėpė 15 žydų. Vienuolė labai rizikavo, nes už žydų slėpimą naciai grasino mirtimi. Nepaisydama grėsmės, ji su meile, neprašydama jokio atlygio, globojo žydų vaikus ir suaugusiuosius, valgydino, vaikus rengė tais pačiais drabužėliais kaip ir našlaičius lietuviukus. Moterims ji parūpino fiktyvius pasus, o vaikams krikšto metrikus.

Tarp Vaiguvos dvare išgelbėtų žydų buvo Mesnikienė Dveira, jos duktė Fruma, Liuba Gisaitė, trys Tatjanos Klibanskajos mažamečiai sūnūs - Samuilas, Abramas ir Asafas, Eta Gavronskaja, jos duktė Polė Fromanienė ir anūkė Froman-Lev.

Sovietams sugrįžus, M.Rusteikaitė Vilniuje turėjo slapstytis nuo bolševikinės valdžios persekiojimo, gyveno įtampoje ir nežinojo, kuo okupacija baigsis. Vilniuje ją trumpam laikui priglaudė tie patys jos išgelbėti žydų žmonės. Paskui kurį laiką ji buvo prisiglaudusi Šv. Mykolo Archangelo bažnyčios vienuolyno požeminiame kambarėlyje. Vienuolei grėsė pavojus dėl giminystės ryšių - mat pusbrolis Steponas Rusteika, kuris prasidėjus karui buvo sušaudytas, nepriklausomoje Lietuvoje buvo vidaus reikalų ministras premjero J.Tūbelio Vyriausybėje. Nemalonumai Marijai grėsė dėl brolio Henriko, Lietuvos savanorio, kuris buvo nužudytas sovietiniame kalėjime, taip pat dėl ištremtų brolių Kazimiero, Vlado ir sesers Zitos.

Po tokių išgyvenimų Marijos sveikata pašlijo. Grįždama iš Šventos Dvasios bažnyčios po šv. Mišių, pasimeldusi už visus rūpimus žmones ir priėmusi Švenčiausiąjį Sakramentą, ji staiga gatvėje suklupo ir netrukus mirė. 57 metų M.Rusteikaitė 1949 metų gruodžio 14 dieną palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Už nuopelnus gelbėjant žydų tautybės asmenis M.Rusteikatė 1992 m. apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1996 m. Izraelio valstybė ją pdovanojo Pasaulio tautų teisuolio medaliu ir specialiu diplomu. 2011 buvo pradėta M.Rusteikaitės beatifikacijos byla.

2017 m. Panevėžyje M.Rusteikaitės atminimui atidengta stela. Šis paminklas yra pirmas Lietuvoje, kai pagerbta žydus holokausto metu gelbėjusi Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė.