1 nuotr.Tikrai, esame prie visų metų stebuklo slenksčio: juk šiandien jau Kūčios, visomis prasmėmis šventa ir įdomi diena. Atrodo, kad su tuo galėtų sutikti visi, net ir tie, kas mažai žino apie šios dienos sakralumą, kurie neskaitė Biblijos, nelanko bažnyčios ir kuriems šventė yra pavalgymo, gal dar savotiško poilsio aktas.
Pasižvalgykime po gamtą ir savo namus - juk čia toks palaimingas, neskubrus šurmulys, pasiruošimas, kuriame matome ne darbą, o kažkokį šventišką, malonų rūpestį.
Jį dalinamės visi, kiekvienoje šeimoje turime tradicijas ir žinome, kas ką darys, kas už ką atsakingas.
Gamtoje tokios šventės nėra. Arba, ji nėra kuo nors ypatinga. Nors... jei norėtume, galėtume ką įžvelgti - pavyzdžiui, ką tik įvykusią Žiemos saulėgrįžą ir poryt gimsiančią pirmąją šviesos minutę. Visa kita su švente sieti sunku. Be to, ar verta - juk kiekvieną gamtos dieną galima vadinti švente!
Pradėjęs nuo mūsų, žmonių švenčių, bandau prisiminti tolimos praeities savo vaikystės Kalėdas.
Gyvenome kaime, mokykloje apie Kalėdas kalbėdavome paprastai, be šnibždėjimų, o namuose jas švęsdavome nesislapstydami. Tikėjome, kad ši šventė yra tokia, jog ją neabejotinai taip švenčia ir visi kiti. Kaip mes klydome...
Tačiau palikim kiekvienos šeimos istoriją jiems patiems, jų sąžinei.
Mano namuose gruodžio 23 dieną dar nebūdavo eglutės - juk būtų negražu ją nešti be šventės, lyg tai būtų paprasta žalia šluota. Tačiau darbai jau virė, o pats svarbiausias - išvalyti, iššveisti namus, ir čia mūsų, vaikų (buvome 4 broliai), rankų ypač reikėjo.
Gerai prisimenu 1962 m. Kūčias - tada į mūsų namus buvo atvesta elektra. Apylinkėje dar niekas jos neturėjo, tik mano tėvai ir dar dveji kaimynai patys paruošė apie 20 stulpų, kažkur gavę (taip tada viskas ir būdavo) pirko keletą kilometrų aliumininio laido, be to - laidus ir kitką, ko reikia išvedžioti elektrą namuose.
Pamenu, kokia buvo talka, kaip visi kasėm duobes stulpams, juos rankomis statėme, kaip elektrikas kopinėjo po stulpus ir tiesė laidus.
Pagaliau Kūčių pavakarę namuose sužibo elektros lemputės, ir mano Mama tik rankas sugniaužė: Dieve Dieve! Ne, ji nesistebėjo šviesa - tiesiog, šviesoje pasimatė visi nesugaudyti, nenubruožti voratinkliai. Teko stverti šepečius, šluotas ir paskubomis tvarkytis.
Taigi, mūsų vaikams ir anūkams reikia tokių pačių Kalėdų - kad jas prisimintų, kad jų įspūdis ir šviesa išliktų visą gyvenimą. Tam tikrai nereikia nei blizgučių, nei brangių dovanų; daug vertesnė yra namų šiluma, kurią galime sukurti tik mes patys.
Ar žinote, kad naminės pelėdos, gyvenančios didžiųjų miestų pakraščiuose ir parkuose, jau padėjo pirmus kiaušinius ir pradeda perėti?
Miškuose tą jos darys tik kovą. Pačiame įkarštyje šernų ruja. Šie žvėrys savo vestuves švenčia ypatingai - prie bendros bandos (joje keletas patelių ir įvairaus amžiaus jaunikliai) prisideda senas kuilys, kuris gina savo teisę į šeimą, dažnai to pasiekdamas tik aštriomis iltimis.
O gražiausia, kas dabar gali nutikti - didžiosios zylės pavasarinė giesmė. Ji tokia skaidri, negirdėta labai seniai.
Iki pavasario toli, bet zylės praneša per Kalėdas: pavasaris tikrai bus! Ar bus žiema, jos nežino...
