1 nuotr.Baigėsi vasaris - trumpiausiam metuose mėnesiui skirtos 4 savatės. Taigi, vasaris išėjo, mes atversime naują kalendoriaus lapą ir žengsime į kovą.
Ar ten jau rasime pavasarį? Ar vasaris su savimi išsives žiemą.
Šylantys orai kol kas svyruos apie nulį, ko gero, stulpelis net kris žemiau nulinės ribos. Mums labai svarbu: žiemą „naikins" saulė ar lietus? Jei saulė, sniegas tirps palengva, tirpsmo vanduo srovens, o daugiau jo išgaruos.
Pats sudėtingiausias ir pavojingiausias scenarijus su lietumi. Jei nutiktų taip, tirpsmas gali būti staigus, vandens srautai audringi, keliantys upių ir ežerų ledą, jį laužiantys.
Paupių gyventojai, namus pasistatę neapgalvotai arti vandens, su baime laukia, kaip bus šį kartą. O tradiciškai...
Tradiciškai, dar tada, kai mūsų upeliai nebuvo subjauroti melioracijos, vanduo iš laukų rinkdavosi ilgai, o sutekėjęs upelin tekėdavo skaičiuodamas vingius, kliūdavo už kiekvienos ledų sąngrūdos ir ją įveikęs, tekėdavo iki kito linkio, iki kitos sąngrūdos.
Pavasarinio vandens pakakdavo ilgam ir visiems: varlėms ir žuvims neršti, paukščiams maitintis, laukams sudrėkinti, žemei pripildyti....
Dabar gali pasirodyti, kad vandens mums nereikia, kad mes skubiname juo atsikratyti.
Vėliau viskas baigiasi tuo, kad dūsaujame, jog dirvos išdžiūvo, kad vandens nėra...
Protingi žmonės sako - nueik, žvilgtelk į veidrodį, rasi atsakymą. Tačiau iš esmės tokie kvaili žaidimai su dideliu gamtos turtu yra labai pavojingi, ir čia neturiu omenyje kažkieno nuosavo rapsų lauko, kuris išdžius.
Gamtoje šis pavojingas žmogaus žaidimas su jam nepriklausančiu ištekliumi turi daug sunkesnes pasekmes.
Hidrologinio režimo pažeidimai, kuo mažesnis drėgmės kiekis, patenkantis į orą, yra didelės ekologinės nelaimės priežastis, jo ištakos.
Gali būti, kad daug kur jau negalima kalbėti apie pradžią - esame pridarę baisių dalykų, kurių... ar jūs galite patikėti, kad tame daugelis mūsų žmonių nemato nieko blogo!
Neturiu teisės ko nors smerkti, tačiau kalbuosi su daugeliu mūsų žmonių ir dažnai pasijuntu labai nejaukiai. Ar mes ne per gerai gyvename? Gamtos sąskaita? Gyvename nejausdami atsakomybės ir pareigos bent mažą dalį grąžinti jai, gamtai...
Paskutiniame žiemos etape pradėjome kalbėti apie ledą ir žuvis. Šią situaciją vienaip supranta žvejai, kitaip - tie, kam rūpi, ar ežerėliuose (ypač nepratakiuose) išgyvens žuvys.
Kažkada visi puldavome jų gelbėti - važiavom, kirtom eketes... pamenu, mes, universiteto studentai plušėdavom iki vėlios nakties, kol senokai darbo įrankių nelietusios rankos apsunkdavo ir „pasipuošdavo" nuospaudomis.
Ar mes išgelbėjome daug žuvų? Manau, kad nemažai. Bet mes tikėjome, kad darome gerą darbą - pagaliau, kiekviena išgyvenusi žuvis gali išneršti daugybę ikrelių!
Kur jūs dabar, studentai? O kur medžiotojai ir žvejai, šalin padėję savo meškeres ir besirūpinantys dūstančiomis ežerėlio žuvimis?
