Ruošiant taką vieversiui

Juk jau buvo Užgavėnės, valgėme blynus ir matėme, kaip Lašininį nugalėjo Kanapinis... tuo pačiu dainuodami iš savo kiemo išvarėme žiemą.

Ar ji tikrai ruošiasi išeiti, ar dar liks ir gyvens tiek, kiek jai reikės?

Žiema šiemet mus bandė iš tikro prisijaukinti. Daug ką darė, kad ja patikėtume: šaldė, sniegu barstė. Tik pūgų nesuruošė, kol kas savo varveklių taip, „kaip kažkada", nežvangino.

Bet visko dar bus... turi būti! Vasaris tikrai pateisins savo tikrą - pūgiaus, pūgų mėnesio vardą, ir mums pasuks tikrų žiemos malonumų bei vaizdų.

Nors žiema viską daro taip, kaip priklauso jai, tačiau yra ir kiti reiškiniai, artinantys žiemos galą. Ne, tai ne kalendorius, o Saulė ir mūsų planeta Žemė - būtent Žemės ašis pradeda vis labiau svirti Saulės link, dabar bet kokie jos spinduliai yra vis kaitresni.

Šie pokyčiai yra labai pastebimi ir pajaučiami: pabandykite saulėtą dieną susirasti užuovėją, atsisėsti saulėkaitoje ir pamatysite, kaip čia šilta, kaip jauku... aplinkui gūra sniegas, nuo stogų, nuo šakų kapsi vanduo.

Tą mato ir jaučia visi gamtos vaikai - nenustebkite pamatę saulėn išropojusias boružes, muses. Pamiškėse ar vidury lauko savo guoliuose prieš saulę markstosi stirnos - žiemiškai rudas jų kailis atspindi šilumą ir šyla pats.

Ką kalbėti apie juodaplunksnius kranklius, apie miško galiūną kurtinį, tetervinus? Kiekvienas moka įvertinti saulę ir jos malonę...

Neseniai girioje (buvo gal 12 laipsnių šalčio...) klausiausi pratiso švilpimo... tokį skleidžia paprasta iš žilvičio išsukta švilpynė - kažkada jas mokėjo pasidaryti kiekvienas vaikas, dabar tai yra „virtualus" arba nesantis daikčiukas.

Taigi, taip iš eglyno tankmės švilpė jerubės, supratau, kad jos nuo blindžių šakų nusileido žemėn ir bėginėja sniegu... Jerubės yra kurapkos dydžio, kuoduotos, tik jų kojos apaugusios plunksnomis, kaip tik pritaikytos vaikščioti po sniegą.

Poras jos sukūrė rudenį, tačiau pavasariškos nuotaikos ir vėl beldžiasi, todėl tylėti paukščiai negali - švilpia, skelbia apie savo teritoriją. Stoviu sniege ir girdžiu, kad patinėlis nutolo, pasuko dešinėn...

Jis turi laiko, tą darys visą pavasarį. Tik man įdomu - ar brendantys per žiemos mišką girdi jerubės giesmę? Ar ją atpažįsta? Kaip ir daugelį kitų gamtos balsų, garsų ir judesių...

Gal to galima išmokti iš knygų? Juk lygiai po savaitės Vilniaus knygų mugėje jų bus daug... Net tokių, kurios aiškina apie mūsų gamtos gyvenimą. Ar būsite mugėje? Ar ieškosite knygų apie gamtą? Iš karto perspėju: jų daug nerasite!

Kodėl?

Atsakyti paprasta: nėra autorių, galinčių parašyti gamtinę knygą, pertekliaus. Ką ten pertekliaus, jų labai trūksta. Nes knyga - ne projektas, ne bandymas išsisakyti, o savo tikėjimo, savo patirties, žinių bagažo dalis.

Turėjau progos tą pažinti, todėl sakau labai atsakingai - mums visiems reikalingos „tikros" knygos apie gamtą! Jos gali būti įvairios, tačiau jose turi gyventi žvėrys, čiulbėti paukščiai, žydėti augalai ir viskas privalo vykti pagal nenuneigiamus gamtos dėsnius - logiškai, tikroviškai.

Ateikite į mugę, o po to su naujai įsigytomis knygomis keliaukite į gamtą. Nes gamtos knyga - pati tikriausia, didžiausia ir dar iki galo neperskaityta.