Anekdotai (2026-04-12)

Karas. Vienoje upės pusėje rusai, kitoje vokiečiai.
Upė plati, srauni... Kaip pereiti?
Sugalvojo rusai. Suguldė visus kareivius pakrantėj:
- Ras, dva, tri... Glatat!!! (gerti)
Vokiečiai žiūrėjo, žiūrėjo. Sustatė kareivius...
- Eins, zwei, drei... Sisi!!!!

Važiuoja du aklieji traukiniu į Klaipėdą ir viename iš tarpinių sustojimų įlipa graži mergina ir atsisėda vienoje kajutėje su aklaisiais. Šiek tiek pavažiavus merginai kyla įtarimas, kad aklieji iš tikrųjų visai neakli, tad ji nutaria tai patikrint. Mergina nuleidžia ranką ir šiek tiek kilstelna sijoną, iš aklųjų jokios reakcijos. Na, palaukusi ji dar šiek tiek pakelia sijoną. Vėl jokios reakcijos. įsidrąsinusi mergina visai sijoną pasikelia. Staiga vienas aklasis subruzda ir kalbina kitą:
- Klausyk Petrai, ale greit Klaipėdą privažiavom....
- A iš ko sprendi, kad jau privažiavom???
- Nu ka nejauti kaip silke padvelkė?

Marsiečio dienoraštis. 2025m.birželio 17 diena. Atskrido žemiečiai iš Amerikos. Su savo supertechnologija išlauže mūsų bunkerį per 4 valandas. Davė mėsainių . Buvo saknu, bet visiems neužteko. Suvalgėm žemiečius iš Amerikos.
2030m. liepos 37 diena. Atskrido žemiečiai iš Japonijos.
Su savo nanotechnologija išlauže mūsų bunkerį per 1 valandą. Davė suši. Buvo saknu, bet visiems neužteko. Suvalgėm japonus.
2067 m.lapkričio 2 diena. Atskrido žemieciai bachūriukai iš Lietuvos Šiaulių.
Su savo beisbolo lazdomis išlaužė mūsų bunkerį per 10 sekundžių.
Davė per galvą. Buvo neskanu, bet užteko visiems.

- Ar pameni, kai mes buvome maži, važiavome traukiniu? Tu iškišai pro langą galvą, o aš subinę ir visi aplinkui žavėjosi - kokie gražūs dvynukai!

Kartą ponia Jonaitienė atėjo į bažnyčią pakalbėti su kunigu. „Kunigėli, ką man daryti. Mano vyras kaskart per mišias užsnūsta.“ Kunigas nieko nelaukdamas ir atsakė: „Jokių bėdų. Štai, imkit, šitą segtuką, ir kai tik pamatysiu, kad jis jau užmigęs, duosiu jums ženklą ir jus gerai jam įsekit į koją.“
Sekantį Sekmadienį, bažnyčioje, ponas Jonaitis užmigo. Šitai pastebėjęs, kunigas suriko „Ir kas dėl mūsų visų pasiaukojo?“ ir palinksėjo poniai.
„Jėzus Maria!” sušuko vyras, gavęs gerą dozę segtuko. „Teisingai, pone Jonaiti, Marija pagimdė mūsų išgelbėtoją.“ Sako kunigas, nusišypsojęs moteriškei.
Ne už ilgo, Jonaitis vėl užmigo. Kunigas iškart pamatęs vėlgi surėkė: „Ir dėl ko mes čia esame?“ Jonaitienė vėl įsmeigė, ir tasai suklykė „Dėl Dievo...“ „Taip, mano vaike, dėl Dievo...“
Ilgai netrukus, jis vėl užmigo, tik šįkart kunigas nepastebėjo. Pagreitinęs tempą, kunigėlis jau buvo kelis kartus davęs signalus Jonaitienei, bet ji vis pražiopsodavo. Galų gale kunigas suriko „Ir ką Ieva pasakė Adomui, kai ji jam pagimdė 99-ą vaiką?“
Ponia Jonaitienė įsmeigė segtuką, ir vyras suriko: „Tu dar kartą įbesk ta suknistą daiktą, ir aš jį per pus nulaušiu ir sukišiu tau į šikną!“
„Amen.“ Tarė žmonės.

Vieną kartą ūkininkas vedasi karvę keliu ir tranzuoja. Prie jo privažiuoja mersas, atsidaro langas. Vairuotojas sako:
- Tave pavešiu, o kaip karvė?
Ūkininkas sako:
- Bėgs iš paskos.
Mašina važiuoja 100 km/h greičiu, bet karvė neatsilieka, varo 90 km/h. Po kiek laiko vairuotojas klausia:
- Kodėl tavo karvė taip keistai mirksi?
Ūkininkas atsako:
- Turbūt lenks.