Lengviausio kelio niekada neieško

Kaip jau rašėme, Druskininkuose vykusiame 54-ajame Lietuvos badmintono čempionate moterų varžybų antrajame rate jaunoji badmintonininkė 21:13, 21:9 nugalėjo Vaivą Žymantaitę, pusfinalyje 21:11, 21:10 - Rebeką Aleksevičiūtę, o finale per 26 minutes 21:13, 21:13 įveikė Gerdą Voitechovskają. Šiose pirmenybėse V.Fomkinaitė dar pasipuošė moterų dvejetų varžybų sidabro medaliu, kai finale su Indre Starevičiūte 15:21, 16:21 turėjo pripažinti R.Aleksevičiūtės ir G.Voitechovskajos pranašumą. O su Povilu Bartušiu V.Fomkinaitė tapo mišrių dvejetų čempionais. Jie finale 21:16, 21:16 nugalėjo Karolį Eimutaitį ir G.Voitechovskają.

- Ar tikėjotės, kad būtent šiemet pavyks triumfuoti šalies pirmenybėse? - „Vakaro žinios“ paklausė V.Fomkinaitės.

- Iš tiesų šansas tapti čempione buvo daug didesnis nei praeitais ar užpraeitais metais, nes nedalyvavo stipriausia Lietuvos žaidėja Akvilė Stapušaitytė. Nors ne tik dėl to dar prieš pirmenybes tikėjausi, kad pavyks nugalėti. Labai daug treniravausi ir atkakliai siekiau šio titulo. Tai buvo pirmasis mano Lietuvos čempionės titulas suaugusiųjų asmeninėse varžybose.

- Kaip manote, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtų žaidusi A.Stapušaitytė? Šiuo metu geriausių mūsų šalies badmintonininkių sąraše jūs užimate trečiąją vietą, o pasaulio reitinge įsitaisiusi 697-oje pozicijoje. A.Stapušaitytė Lietuvoje pirma, o planetos reitinge - 102-a.

- Sunku pasakyti. Kai žaidžiau finale, jaučiausi labai gerai. Jei būtų žaidusi A.Stapušaitytė ir jei nebūčiau laimėjusi, manau, vis tiek būtų buvusi labai gera kova. Kelis kartus per karjerą jau teko mums suremti raketes. Vieną kartą ypač gerai sužaidžiau mūsų dvikovoje, nedaug trūko iki laimėjimo, bet vis dėlto teko pripažinti jos pranašumą. Tiesiog ji už mane dar stipresnė. Bet tai reiškia, kad turiu kur tobulėti ir, manau, kada nors jos lygį tikrai pasieksiu.

- Šis Lietuvos čempionės titulas kol kas svarbiausias jūsų karjeroje?

- Taip. Anksčiau esu tapusi Lietuvos jaunimo čempione. Dar atstovauju Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų rinktinėms, tai, manau, irgi sportininkui labai svarbu. Taip pat dalyvavimas Europos žaidynėse praėjusią vasarą Baku (Azerbaidžane) man buvo didelis pasiekimas.

- Kaip ir kada prasidėjo jūsų kaip badmintonininkės kelias?

- Jau septintus metus žaidžiu badmintoną. Šis sportas mane labai traukė. Visą laiką tėvus kalbinau, kad su manimi žaistų. Galiausiai nuvedė mane į treniruotes. Ir manau, kad tas pasirinkimas tikrai pasiteisino. (Šypsosi.) Badmintonas man gerai sekdavosi, kad ir koks tas lygis tada buvo. Jaučiau, kad tai man tinkamas sportas. Mano pagrindinė kategorija yra žaidimas vienetų varžybose. Galbūt individualumas mane labiausiai ir patraukė. Pats tas sportas man yra labai gražus. Dar gal sunkumas, kad čia nėra lengva kažką pasiekti, teikia labai daug motyvacijos ir užsispyrimo. Taip pat badmintonas Lietuvoje nėra labai populiarus, tai norisi jį labiau populiarinti.

- Bet juk nepopuliarumas mūsų šalyje dažniausiai asocijuojasi su bazių, sąlygų, finansų nebuvimu. Tokie iššūkiai neatbaido?

- Finansavimas iš tikrųjų yra labai didelė problema. Stengiamės kažkaip ir turnyruose dalyvauti, ir pinigų surasti. Treneris Juozas Špelveris prie viso to labai prisideda. Nėra baisu, kaip tik smagu žaisti tokį sportą, nes ne kiekvienas žmogus gali pasigirti, kad sugeba tai daryti.

- Gal turite ir kokį sportininko idealą, į kurį lygiuojatės?

- Neturiu kokio vieno sportininko idealo. Iš labai daug žaidėjų visą laiką galima pasimokyti skirtingų dalykų - to paties užsispyrimo ar technikos, ar greičio, ar noro kovoti. Apskritai labai mėgstu žiūrėti moterų badmintoną ir juo domiuosi, ne rezultatais, o pačiu žaidimu.

- Koks būtų jūsų pagrindinis kaip sportininkės tikslas?

- Pagrindinis mano tikslas yra bent patekti į olimpines žaidynes. Europos badmintonas, palyginti su Azijos, yra ganėtinai silpnas, taigi pats patekimas į olimpiadą jau yra didelis laimėjimas. Tikrai nedaug kas ten patenka. 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės bus jau labai greitai, taigi labiausiai esu susitelkusi į 2020 m. Tokijo olimpiadą. Darysiu viską, kad ten patekčiau. Žinoma, reikia labai dažnai važinėti į įvairius turnyrus, rinkti reitingo taškus ir pačiai tobulėti, stiprėti ir psichologiškai, ir fiziškai. Tad tai ir yra mano pagrindinis tikslas.

- Treneris J.Špelveris minėjo, kad anksčiau turėjote problemų dėl nugaros, bet ir kęsdama skausmus vis tiek treniruodavotės.

- Ilgą laiką turėjau problemų dėl nugaros. Žinoma, visada būna, kad ar čiurną pasitempi, ar dar kokia maža traumelė, toks sportininko gyvenimas. Bet mano situacija kiek kitokia. Turiu patologiją - klubas truputį pasisukęs. O mūsų kojoms juk tenka daug darbo. Dėl apkrovos ir skaudėdavo nugarą. Bet man atsigauti padeda treneris Virginijus Mikalauskas. Tad skausmų kol kas nebejaučiu. Po trejų metų skausmų ir kentėjimų dabar labai gerai jaučiuosi, neturiu jokių nusiskundimų. (Šypsosi.) Tiesiog reikia labai daug dirbti pačiai, daryti pratimus.

- Mokotės 12-oje klasėje. Kaip pavyksta viską suderinti, kiek laiko lieka treniruotėms?

- Šiuo metu neskiriu tiek daug laiko sportui, kiek reikėtų. Treniruojuosi kartą per dieną, kitaip nelabai spėju. Bet stengiuosi dirbti, treniruotis ir savaitgaliais, ir po pamokų. Tad mažiau laiko skiriu laisvalaikiui, draugams. Turiu laisvus trečiadienius, kartais šeštadienius, jei nebūna varžybų. Treniruotės būna po 2-3 val. Iš tikrųjų dirbame stipriai ir nesiilsime. (Šypsosi.) Praleidžiu tikrai labai daug pamokų. Bet mano mokytojai jau susitaikė su tuo dalyku, kad daug sportuoju. Pati kiek galiu, tiek pasimokau. Bet vis tiek esu labiau susitelkusi į sportą. Savo gyvenimą siesiu su sportu. Baigusi mokyklą norėčiau Lietuvos sporto universitete studijuoti treniravimo sistemas. Ateityje norėčiau dirbti trenere. Nemanau, kad galėčiau nutolti nuo sporto. Visa mano vaikystė praėjo sporte. Jau dabar net nežinau, ar galėčiau be jo gyventi.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“