A.Varanauskas - sporto galiūnas

Vasario 4 d. Adolfui Varanauskui būtų sukakę 80 metų. Kaišiadorių r. Paliepio kaime gimęs A.Varanauskas visą savo gyvenimą paskyrė sportui. Jis buvo ne tik žymus lengvaatletis, bet ir žaidė krepšinį, vandensvydį, kilnojo sunkumus, o baigęs sportininko karjerą treniravo rutulio stūmikus. Būtent su rutulio stūmimu susijusios didžiausios A.Varanausko sportinės karjeros pergalės. Jis net 8 kartus tapo Lietuvos čempionu, ne vieną kartą gerino šalies rekordus. Taip pat jis buvo ir Sovietų Sąjungos rutulio stūmimo čempionu bei rekordininku, o 1964 m. Tokijuje vykusiose olimpinėse žaidynėse užėmė 8 vietą. A.Varanausko gyvenimo kelias užsibaigė 2007 m. sausio 12 d. Kaune.

Universalus sportininkas

Nebijau pasakyti, kad A.Varanauskas buvo universaliausias XX a. Lietuvos sportininkas. Nors 2001 m. jis buvo išrinktas į geriausių praėjusio šimtmečio šalies vyrų lengvaatlečių dešimtuką, jo biografijoje netrūksta ir su kitomis sporto šakomis susijusių įrašų. Adolfas žaidė Kauno „Akademiko“ krepšinio komandoje, pretendavusioje patekti net į SSRS pirmenybes, dalyvavo varžybose šuoliuose su slidėmis nuo tramplino, tinklinyje, badmintone, stalo tenise, lengvosios atletikos mėtymų rungtyse. Nors didžiausias pergales jis iškovojo rutulio stūmimo sektoriuje, taip pat tapo ir Lietuvos krepšinio, vandensvydžio, sunkumų kilnojimo čempionu.

A.Varanauskas pasižymėjo ir kaip treneris. Žymiausieji auklėtiniai: rutulio stūmikas Arūnas Vitkevičius, Europos jaunimo čempionatų prizininkas, ir Rimantas Plungė, 1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvis. 1959 ir 1963 m. Adolfas buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku. Už aukštus sportinius laimėjimus, didžiulį indėlį sportinėje, pedagoginėje veikloje pelnė daugybę apdovanojimų.

Auklėtinio žodžiai

Vienas iš A.Varanausko auklėtinių (taip pat ir buvęs varžovas) R.Plungė, prisimindamas savo trenerį, teigė, kad tai buvo neeilinė asmenybė. „Drąsiai galima tvirtinti, kad taip dosniai gamtos apdovanotų žmonių sutinkama ne taip jau dažnai. Nors jis savo talentą atskleidė ir realizavo rutulio stūmimo sektoriuje, jo galimybės buvo tokios didelės, kad kitaip susiklosčius jis galėjo palikti tokį pat ryškų pėdsaką ir kitose sporto šakose ar gyvenimo srityse, - kalbėjo R.Plungė. - Mūsų laikais, kai nebuvo tinkamų sportinių bazių, uždarų patalpų, žiemos metu lengvaatlečiai persikvalifikuodavo į krepšininkus. Adofas žaidė vienoje pajėgiausių Lietuvos krepšinio komandų - Žemės ūkio akademijos ekipoje. Ir ne šiaip žaidė, o buvo jos pagrindinis krepšininkas, rezultatyviausias žaidėjas. Greitas, šoklus, tvirtas, ilgarankis, jis varžovus pranokdavo ne tik fizinėmis savybėmis, bet ir metimų taiklumu“.

Iš tiesų vienu metu Adolfas buvo įtrauktas ir į Kauno „Žalgirio“, Lietuvos krepšinio rinktinės kandidatų sąrašą. Studentiškame amžiuje jis yra dalyvavęs ne tik krepšinio varžybose. Jam teko startuoti ir sąjunginėse šuolių su slidinėmis nuo tramplino varžybose. Jis turėjo judrias kojas, puikią reakciją, tad gerai žaidė ir stalo tenisą, badmintoną. Ir tik nedaugelis galėdavo jam prilygti.

Jo įnašas į Lietuvos sporto istoriją reikšmingas ne tik dėl puikių rezultatų, bet ir dėl asmeninių savybių. Ne veltui jis buvo kelis kartus renkamas populiariausiu (geriausiu) Lietuvos sportininku. Prie to prisidėjo ir patrauklios asmeninės savybės, puiki vyriška išvaizda.

R.Plungės teigimu, dirbdamas treneriu A.Varanauskas turėjo svarbią šiai profesijai savybę - sugebėjo įžvelgti auklėtinių klaidų priežastis. Ne paskutinį vaidmenį jo darbe atliko ir sportinės šlovės šešėlis. „Tokio autoriteto žodis būna ypač svarus, keliantis absoliutų pasitikėjimą ir neleidžiantis prieštarauti. Man teko laimė būti ne tik jo auklėtiniu, bet ir varžovu, bendražygiu ir bičiuliu. Ir mano paties išugdytų mokinių, kuriems pavyko pasiekti didžiojo sporto aukštumas, pergalėse yra ir Adolfo indėlis. Džiaugiuosi, kad jis buvo su mumis“, - sakė R.Plungė.

Paviliojo rutulys

Mane patį likimas su Adolfu suvedė 1954 m. rugsėjį, prasidėjus studijoms Kauno kūno kultūros institute (KKI). Ketverius metus buvome kurso draugais ir iki pat jo mirties likome artimais bičiuliais. Dvimetrinis apie ateitį tinklinio aikštėje svajojęs Adolfas iš karto tapo tikru trenerių „varžytinių“ objektu. Vieni agitavo jį eiti į krepšinį, kiti - imtynes, sunkumų kilnojimą ir pan. Tačiau pasisekė Leningrado kūno kultūros instituto absolventei Verai Železniakienei. Pamačiusi, kaip pirmą kartą į rankas rutulį paėmęs Adolfas numetė (o ne nustūmė) jį už 13 metrų ribos, ji sugebėjo įtikinti jį, kad jo ateitis - rutulio stūmimo rungtis. Čia Adolfo rezultatai augo labai sparčiai. Įtakos tam turėjo ir darbinga aplinka. Tuo metu KKI stadionas (dab. S.Dariaus ir S.Girėno stadionas) nuo ryto iki vakaro ūžė kaip bičių avilys - pilnas studentų, miesto lengvaatlečių. Visi liejo prakaitą ieškodami „laimės žiburio“. Tarp jų buvo ir A.Varanauskas.

Jo bendražygiai atvirai stebėjosi - iš kur Adolfas turi tiek jėgos ir ištvermės? Atsakymas labai paprastas. Mokykla buvo už 5 kilometrų. Pavasarį ar ankstyvą rudenį pėsčiomis nueiti nebuvo sunku, bet subjurus orams tekdavo klampoti per purvą. Žiemą stodavo ant slidžių.

Kaimo ąžuolas

Adolfo šaknys - kaime. Užaugęs vienkiemyje, buvo vyriausias šeimoje - du broliai ir sesuo „dienos šviesą“ išvydo jau vėliau. Nuo mažų dienų Adolfas buvo pratinamas prie darbo. „Iš pradžių uogaudavau, grybaudavau, ganydavau vištas. Net nepajutau, kaip darbas iš prievolės tapo malonumu“, - pasakodavo Adolfas. Būtent darbas ir padėjo šiam 20-mečiam vaikinui, nelankiusiam jokių sporto mokyklų, pirmą kartą susitikusiam su treneriais, įsiveržti į Lietuvos sporto galiūnų gretas. Raumenis augino ir ištvermę lavino kasdieniai kaimo darbai. Pavasarį tekdavo iš tvarto išmėžti gyvulių sukrautą „turtą“. Dirbant su šakėmis dirbo ir pilvo bei nugaros raumenys. Nuvežus šį „turtą“ į bulvių lauką ir jį iškračius tvirtėjo pečių, rankų raumenys. „Žiemą su tėvu spragilais kuldavau javus. Tai kaip konvejeriu - negali nė minutės sustoti, nes iš karto atsiliksi, tai ir kali be paliovos“, - sakė A.Varanauskas. Adolfas mėgo ir žagrę, mokėjo su arkliuku gilią vagą išvaryti. „Per bulviakasį, - sakydavo jis, - pabandyk pakilnoti maišus - štai tau ir štangos pakaitalas“. Paskaitęs, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vienas garsus rutulio stūmikas vasaromis „stovyklauja“ miškuose - dirba medkirčiu, jo pavyzdžiu pasekė ir Adas.

Kai pradėjo studijuoti institute, kaime įprastinę mankštą - dalgį, kirvį ar dviratį - pakeitė sistemingos, specializuotos pratybos. Gerą pavyzdį davė vyresni studentai, būsimi profesoriai - J.Skernevičius, J.Aničas, S.Stonkus, kurie kiekvieną rytą suko ratus stadione. Netrukus Adolfas atrado ir kitas vietas - Ąžuolyną, Dainų ir A.Mickevičiaus slėnius. Dalindamasis prisiminimais sakydavo: „Kokią palaimą jausdavau A.Mickevičiaus slėnyje, prie čiurlenančio upelio, išgirdęs lakštingalos suokimą. Tada pasijausdavau tarsi vėl atsidūręs savo kaime“.

Gimtojo kaimo, gamtos Adolfas nepamiršo ir būdamas šlovės viršūnėje bei palikęs didįjį sportą. Atradęs laisvą akimirką leisdavo laiką prie Dzūkijos upių, ežerų, ežerėlių. Mėgo grybauti, žvejoti. Su žmona - tinklininke, KKI absolvente - užaugino sūnų Tomą ir dukterį Valdonę. Nuo jų dovanų gavo penkis vaikaičius.

Nors jau septynerius metus Adolfo nėra su mumis, jis liko visų jį pažinojusių žmonių atmintyje. Šiandien Kauno sporto muziejuje bus atidaryta speciali A.Varanauskui skirta paroda. Visi norintys kviečiami apsilankyti ir susipažinti su įspūdingą šio sportininko kelią žyminčiais eksponatais.