Įdomūs faktai apie L.Gaidajaus komedijas

Leonidas Gaidajus į sovietinio kino istoriją įėjo kaip nuostabiu humoru trykštančių komedijų kūrėjas, daugelis jų tapo žanro klasika.

„Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“

1965 m. kino ekranuose pasirodė komedija „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“. Buvo filmuojama keturiuose miestuose: Maskvoje, Leningrade, Baku ir Odesoje. Prieš pradedant filmuoti, scenarijų pagal tradiciją turėdavo patvirtinti „viršuje“. Cenzoriai ideologai nedavė leidimo pradėti darbą, kol pagrindinis herojus vadinosi Vladikas. Galop L.Gaidajus sutiko pakeisti studento vardą ir pavadino jį Šuriku. Jį vaidinti pretendavo daug artistų, tarp jų Vitalijus Solominas, Jevgenijus Petrosianas, Sergejus Nikonenka, Jevgenijus Žarikovas, Aleksandras Zbrujevas ir Andrejus Mironovas. Iš pradžių L.Gaidajus vaidmeniui patvirtino Valerijų Nosiką, bet pamatęs Aleksandro Demjanenkos nuotrauką suprato, kad rado idealų kandidatą. O V.Nosikas suvaidino epizodinį studento vaidmenį. „Mosfilme“ mėgstama prisiminti istoriją, kaip L.Gaidajus sukritikavo Nataljos Selezniovos figūrą. Jauna aktorė supyko dėl pastabos ir, norėdama įrodyti esanti liekna, nusivilko suknutę. Operatoriams iš anksto buvo duota komanda „Motoras!“, todėl nusirengimo scena išėjo labai natūrali. Režisieriui ir operatoriui teko imtis visokiausių gudrybių, kad N.Selezniova, vaidinusi Lidą, neatrodytų aukštesnė už A.Demjanenką - studentą Šuriką. O juk jų ūgio skirtumas buvo net 10 cm! Žiūrovai jo taip ir nepastebėjo. Filmas „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ 1965 m. tapo žiūrimiausiu filmu. Žiūrovų meilė jam neatvėso iki šiol. Todėl filmo herojams Šurikui ir Lidai yra pastatyti paminklai net dviejuose miestuose, Maskvoje ir Krasnodare.

„Kaukazo belaisvė“

Šio filmo galėjo ir nebūti, jei L.Gaidajus nebūtų perskaitęs žinutės apie Užkaukazėje pagrobtą nuotaką. Naujos komedijos idėja režisierius pasidalijo su Jurijumi Nikulinu, kurį norėjo matyti viename iš pagrindinių vaidmenų. Tačiau artistui mintis pasirodė kvaila, juk sovietų laikais nuotakų niekas negrobdavo. Norėdamas jo pritarimo, L.Gaidajus sutiko taisyti scenarijų drauge su J.Nikulinu. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad iš pradžių komediją cenzūra išbrokavo ir jai buvo lemta dulkėti archyvuose. Tik laimingai susiklosčius aplinkybėms „Kaukazo belaisvė“ tapo prieinama plačiajai publikai. Vienu iš pirmųjų serialo žiūrovų tapo komunistų partijos generalinis sekretorius. Leonidas Brežnevas per atostogas pareiškė norą pažiūrėti ką nors nauja ir linksma. Jam parodė šią komediją, užsiminę, kad joje yra netinkamų momentų, teršiančių partijos lyderių garbę. Konkrečiai cenzoriams nepatiko frazė „O gretimame rajone jaunikis pagrobė partijos narę!“ Bet pirmasis valstybės asmuo L.Gaidajaus humorą įvertino, ir tai tapo leidimu į platųjį ekraną. Filmavimas vyko smagiai.

„Briliantinė ranka“

Šios komedijos scenarijaus idėja L.Gaidajui atėjo į galvą taip pat skaitant laikraštį. „Pravdoje“ režisierius rado straipsnį apie kovą su kontrabandininkais, kurie vertingus daiktus išveždavo į užsienį gipse. Kaip ir „Kaukazo belaisvėje“, L.Gaidajus sugalvojo vaidmenį Jurijui Nikulinui. Aktoriui net teko cirke išeiti pusės metų atostogų, kad galėtų įgyvendinti režisieriaus sumanymą. O kokia kilo panika, kai pasklido gandas, kad J.Nikulinas mirė. Antį paleido viešbučio kambarinė, radusi aktoriaus kūno muliažą, pridengtą paklode. Jis buvo pagamintas scenai, kurioje Semionas Gorbunkovas krenta iš sraigtasparnio skraidinamo moskvičiaus bagažinės. Teko skubiai raminti visuomenę ir demonstruoti gyvą aktorių. Filmuojama buvo Baku ir Sočyje. Azerbaidžano sostinė laikinai virto Stambulu. Norint scenoms suteikti turkiško kolorito, vietos gyventojos, dalyvavusios masuotėje, buvo aprengtos čadromis. Viskas buvo daroma kuo tikroviškiau. Čia nebuvo lygių Andrejui Mironovui - pastarasis per epizodą, kuriame jo herojus skęsta, taip kraupiai klykė: „Gelbėkit! Padėkit! Mamyte!“, kad prisistatė tikri gelbėtojai. Žinoma, kad komedija „Briliantinė ranka“ buvo L.Gaidajaus ir Svetlanos Svetličnajos nesantaikos priežastis. Aktorė įsižeidė dėl to, kad filme jis paliko tik vieną jos pačios sugalvotą frazę: „Aš niekuo dėta, jis pats atėjo!“ Fatališkąją blondinę įgarsino Zoja Tolbuzina.

„Dvylika kėdžių“

1971 m. žiūrovai pamatė naują L.Gaidajaus kūrinį, komediją „12 kėdžių“. Režisierius labai mėgo šį I.Ilfo ir J.Petrovo kūrinį, ir kai gavo leidimą filmuoti, scenarijų parašė per savaitę. L.Gaidajaus žmona Nina Grebeškova prisimena, kad jis ilgai rinkosi aktorių Ostapo Benderio vaidmeniui. Iš pradžių nutarė jį pasiūlyti Vladimirui Vysockiui, bet vėliau pasirinko kitą kandidatūrą - Arčilą Gomiašvilį. O štai Kisos Vorobjaninovo vaidmuo buvo iškart rašomas Sergejui Filipovui. Aktorius svajojo apie jį ir šiaip taip baigė darbą, nepaisant to, kad jį nuolatos kamavo galvos skausmas. Vėliau S.Filipovui buvo sėkmingai atlikta smegenų auglio šalinimo operacija.

Vietos, kuriose dirbo artistai, po filmavimo apaugo gandais. Pavyzdžiui, Darjalo tarpeklyje yra uola, nuo kurios pagal siužetą Michailo Pugovkino vaidinamas tėvas Fiodoras prašė jį nukelti. Aukštis ten gana įspūdingas - 50 metrų. Aktorius nedrįso ten kopti, tad buvo pagamintas uolos maketas. Bet vietos gyventojai ir šiandien pasakoja, kad vienas iš „12 kėdžių“ epizodų buvo filmuojamas šioje vietoje. Pasakojama, kad režisierius svajojo kaip rekvizitą panaudoti tikras meistro Gambso darbo kėdes. Pavyko rasti tik vieną tokią, bet retenybės savininkė nesutiko jos parduoti. Galop teko pagaminti tikslią jos kopiją. Kėdės buvo užsakytos užsienyje - SSRS neatsirado meistrų, gebančių atkurti šedevrą.

„Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“

Kuriant filmą buvo pasitelktas ir konstruktorių biuras, kad jo specialistai sukurtų laiko mašiną. Inžinieriai prifantazavo tiek, kad L.Gaidajus projekto atsisakė, pernelyg jau sudėtingas pasirodė jų kūrinys, juk A.Demjanenkos herojus laiko mašiną konstravo vienas. Todėl jos dizainas buvo patikėtas skulptoriui V.Počečujevui. Filme buvo panaudotas tikras maistas, nors anksčiau natūralūs produktai būdavo keičiami butaforiniais. L.Gaidajus dėl tikroviškumo nutarė taisyklei nusižengti. Taigi caro puotos epizodo sąmata siekė milžinišką tais laikais sumą - 200 rublių. Taip pat dėl tikroviškumo režisierius Vladimirui Etušui, suvaidinusiam apvogtąjį stomatologą Špaką, pasiūlė savo monologą sakyti šalia milicijos šuns. Komedijos gerbėjai prisimins, kad vardijant pagrobtąjį turtą artisto balsas dreba, - tai atrodo kaip pasipiktinimas įsilaužėliais, bet iš tiesų V.Etušas bijojo, kad šuo gali jį užpulti.

Komediją „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ matė ne tik buvusios SSRS žiūrovai. Pavadinimą pakeitus į „Ivanas Vasiljevičius: atgal į ateitį“ filmas buvo rodomas Amerikoje. Ar jis amerikiečiams patiko, neaišku, juk praktiškai visi juokai yra susiję su sovietiniu mentalitetu.