Bet yra ir juodoji pusė. Spaudoje, televizijoje, iš lūpų į lūpas eina kraupios istorijos apie tėvų sumuštus vaikus. Tokios vaikų egzekucijos - tik atomazga to tėviškojo auklėjimo, savu kailiu patirto vaikystėje. Atrodo, įkrės mažajam nenaudėliui proto, ir tekšt delnu per minkštąją. Kitą kartą - pliaukšt diržu. Toliau - diržo pasiutpolkė. Kaip toli ta akimirka, kai į darbą paleidžiami kumščiai, spyriai?
Geriausias auklėjimo būdas yra ne bausmė, o dovana, kurios trokštame kiekvienas. Nesvarbu, vaikas ar jau seniai nebe. Tai bendravimo dovana. Juk žodžio galia - begalinė. Juo ir paguosti, ir pabarti, ir paauklėti gali. Žodis gali būti žiaurus, negailestingas. O kartais tik jo ir tereikia - vieno vienintelio švelnaus žodžio. Vertėtų pagaliau išmokti kalbėtis su savo vaikais. Su tėviška pagarba. Patikėkite, jie atsilygins tuo pačiu.
