Štai neseniai premjeras Andrius Kubilius gavo Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacijos jam suteiktą 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje.
Aš, kaip menkas ekonomistas ir labai paprastas žmogus, niekaip negaliu suprasti vieno: kokia čia pas mus ekonomika, jei pašalpų gavėjas Lietuvoje vos ne kas antras. „Sodra” jau seniai iki ausų įsiskolinusi. Tie nedirbantys žmonės jokio produkto nesukuria, jokių mokesčių valstybei nemoka.
Kažkada buvo tikimasi sutaupyti pagausinant bedarbių gretas? Sunku protu suvokti skolinimąsi tam, kad būtų išmokėtos pašalpos. Dalis netekusiųjų darbo išdūmė į užsienį ir į pašalpų gretas nepateko. Ir ačiū Dievui. Taigi valstybė bent kiek sutaupė, nes situacija būtų dar prastesnė.
Dabar mėgstama savotiškai pliekti emigrantus, neva jie ne patriotai. O ką daryti, kai badas į akis žvelgia? Be to, svetur užsidirbę siunčia pinigus artimiesiems į Lietuvą. Šie gavę pinigėlių jau ir įpirkti ką nors gali, vien kiek PVM sumoka savo valstybei.
Nereikia sakyti, kad žmonės emigruoja, nes nemyli savo šalies. Reikia sukurti bent darbo vietas savoje šalyje, kad dirbtum ir užsidirbtum, šeimą galėtum išlaikyti. Argi čia daug tikimasi?
Jeigu aš vogti nenoriu, o užsidirbti man neleidžiama, tai kokia alternatyva man lieka? Kai tapau bedarbiu, nepuoliau veržtis į pašalpininkų būrį, susiradau darbą kone už minimumą. Tačiau ieškausi geriau apmokamo, vis dar nerandu, o skolos mano draugams ir giminaičiams jau nemažos. Stengiuosi, vis dar kažko laukiu, gal pagerės situacija.
Tačiau vis mažiau tikiu, kad stebuklas įvyks. Ir dar noriu pridurti: ne patriotizmo stoka mus išveja lenkti nugarų svetur. O išgyvenimo instinktas.
Vilius, Panevėžys
