Kęstutis Kaltenis palūžęs. Suvargusio gamtos fanatiko, savo gyvenimą ir pinigus eikvojusio Skinderiškio dendrologinio parko kūrimui ir jo puoselėjimui, nuoskauda kiaurai veria širdį. Šiemet pasirodžius jo parke buldozeriams, K.Kaltenis, nevilties pagautas, ėmė trukdyti numatytiems parko rekonstrukcijos darbams. Kviečiama policija, K.Kalteniui keliama byla.
Prieš 41 metus K.Kalteniui (tada jis dirbo eiguliu miškų ūkyje) kilo mintis gražiame Šušvės vingyje įkurti dendrologinį parką. Jo idėjai pritarė Vaclovas Vitas (toks pat idealistas), buvusio Pajieslio kolūkio pirmininkas. Ne tik parėmė, bet ir padėjo parką kurti darbo jėga ir technika. Juk dabar parkas užima daugiau negu 100 ha teritorijos, čia iškasti tvenkiniai, čia nesuskaičiuojamos rūšys medžių ir medelių. Čia jis pasistatė kuklius savo namus ir apsigyveno savo kuriamo parko teritorijoje. Jo gyvenimu ir likimu tapo jo kuriamas parkas.
Sėklų ir sodinukų naujai kuriamam parkui jis ieškojo ne tik Lietuvos, bet ir visos Tarybų Sąjungos botanikos soduose. Jo gyvenimo tikslas buvo ne tik parko augalų įvairovė, bet ir tai, kad parkas išliktų natūralus gamtos kampelis, kad ir vienintelis toks Lietuvoje, kaip jis sako, su čiulbančiomis lakštingalomis, perinčiais paukščiais, be didelio triukšmo, kad jo parką lankytojai galėtų apžiūrėti be užmokesčio. Užtat kiekvieną vasarą čia pilna moksleivių ekskursijų, vestuvininkų ir ramų poilsį mėgstančių žmonių.
Sugriuvus kolūkiams, Skinderiškio parkas pereina Kėdainių rajono savivaldybės žinion. K.Kaltenis tampa parko administratoriumi, jam prižiūrėti parko teritoriją padeda Krakių seniūnija. 2002-2003 m. rajono meras Viktoras Muntianas sugalvoja modernizuoti parką. K.Kaltenis tam priešinasi ir, tikėdamasis išgelbėti parką nuo modernizavimo, pasiprašo Kėdainių urėdijos perimti parką savo dispozicijon. Tačiau bėgdamas nuo vilko užbėgo ant meškos.
2012 m. pradėtas vykdyti parko sutvarkymo projektas, iš dalies panaudojant Europos Sąjungos lėšas. Mano manymu, tas projektas nėra blogas ir parkui neturėtų pakenkti - pagal jį numatyta įrengti automobilių aikštelę, išžvyruoti takus, pastatyti informacines rodykles, tačiau parko įkūrėjas K.Kaltenis kategoriškas: „Kodėl dabar, man matant, dar gyvam esant, mano užaugintą kūdikį stumdo buldozeriai, medžių rūšis nurodančios rodyklės statomos lyg kryžiai, parkas pradeda panašėti į kapines. Juk mūsų parkas Registrų centre įregistruotas kaip valstybės saugomas gamtos paminklas. Man 1993 m. už tai buvo skirta Valdo Adamkaus premija. Be gausybės apdovanojimų, paskutinis premjero Andriaus Kubiliaus padėkos raštas ir 2011 m.“
Tačiau niekas jo neklauso. Projektas vykdomas. K.Kaltenis, nevilties pagautas, pradeda trukdyti parko rekonstrukcijos darbams. Darbus vykdanti statybos bendrovė iškviečia policiją. Nedaug trūksta iki antrankių. K.Kalteniui keliama byla.
Ar reikėjo taip pasielgti su K.Kalteniu, ne man spręsti.
Bet K.Kalteniui reikia moralinės paramos. Jis palūžęs. Parkui jis atidavė visą savo gyvenimą: dirbo be atostogų, poilsio dienų, visas sėklas, sodinukus, neretai ir degalus traktoriui pirko už savo pinigus. Kada beužsukdavai į parką, visada pasitikdavo aukštas, pakumpęs ir su didele meile kiekvienam atvykusiam rodydavo retus medžius, krūmus lyg savo vaikus. Jis buvo laimingas. O dabar, vienišas, dvasiškai palūžęs, pareina į šaltus, nelaukiamus, kuklius savo namus ir neviltis jį varo iš proto.
Sugniuždytas, pažemintas, nuogąstavimais dėl, jo akimis, neteisingos rekonstrukcijos dalijęsis su daug kuo, net bandęs skambinti pačiam aplinkos ministrui, tačiau išgirstas nebuvo. Kam gi svarbi žmogaus nuomonė. Juo labiau dabar jau eilinio parko darbininko, gaunančio minimalią algą, nuomonė. Kam svarbu, kad K.Kaltenis Lietuvai davė daugiau negu koks kitas ministras. Kad jis, beveik nieko iš valdžios negaudamas, sukūrė ir dovanojo Lietuvai tokį didžiulį sodą. Kam tai svarbu? KAM?
