Tūkstančiai kaimų žengia į dangų...

- Kas lėmė tokį spartų kaimų, gyvenviečių nykimą? - klausiame profesionalo statistiko, buvusio ilgamečio Statistikos departamento vadovo Petro Gedimino Adlio.

- Į vieną vietą subėgo daug priežasčių. Paminėsiu svarbiausias: gyvenvietes imta stambinti dar tarybiniais laikais. Būtent tuomet rajonų centruose pradėjo kurtis stambios įmonės - žmonės sparčiai kėlėsi į miestus. Atkovojus nepriklausomybę, atsivėrė Europos ir pasaulio sienos... 1959 m. Lietuvos kaimuose dar gyveno 1671 tūkst. žmonių, 2001 m. - 1188 tūkst., 2011 m. - jau tik 1012 tūkst. 2013-2015 m. nebeliko nė milijono. Pvz., Utenos apskrityje turime 1028 kaimus, kuriuose nelikę nė vieno nuolatinio gyventojo. Panevėžio, Kauno, Vilniaus apskrityse tokių kaimų užtiksite po 500-700.

- Kiek turime kaimų, kur likę tik po 5 nuolatinius gyventojus? Tokie kaimai taip pat iškeliami į dangų?

- Visi tenai atsidursime... Iki 5 gyventojų turintys kaimai sudaro 22,2 proc. visų gyvenviečių, juose gyvena vos 1 proc. kaimo žmonių. Iki 24 gyventojų turintys kaimai sudaro 42 proc. visų kaimo gyvenviečių. Čia gyvena 10 proc. kaimo gyventojų.

- Tai kur susitelkę kaimo žmonės?

- Daugiausia iki 200 žmonių turinčiose gyvenvietėse. 2011 m. tokių kaimų dar buvo likę 1255. Per 500 ir daugiau gyventojų turėjo 334 gyvenvietės, 88 kaimuose gyveno 1000 ir daugiau kaimiečių. Didžiausiame Lietuvos kaime Domeikavoje, Kauno rajone, vienu metu gyveno daugiau kaip 5000 gyventojų. Kaimai, kuriuose telikę po 5-24 gyventojus, telikę tik metraščiuose. Graudu, bet realybė tokia.

- Ar daug kaimo gyvenviečių turėjo miestelių statusą? Miestelius reikėtų išsaugoti...

- Miestelių statusą turėjo tik 249 gyvenvietės. Daugelyje apskričių išlikę po 20-25 miestelius, tik Alytaus apskrityje - 12. Net 57 proc. miestelių tegyveno po 500-1000 gyventojų, 34 proc. miestelių buvo likę po 200-500 gyventojų. Vos 26 miesteliai galėjo girtis 1000 gyventojų, ir tik keturiuose laikėsi 4 ir daugiau tūkstančių gyventojų. Emigracijos ir senėjimo bangos iš miestelių kasmet pasiima savo dalį.

- Miesteliai gali virsti senkapiais?

- Nenoriu pranašauti tokios baigties. Gyventojų surašymas atskleidė labai nepalankius Lietuvos demografinius ir socialinius procesus. Tai turėtų kelti didžiulį susirūpinimą valstybės, mokslo žmonėms, politikams, prezidentei - tauta mažėja pernelyg sparčiai.

- Kaip kaime atrodo vaikų ir pensinio amžiaus žmonių proporcinis santykis?

- Katastrofiškai. Vyresnio amžiaus žmonių lyginamoji dalis trečdaliu didesnė nei vaikų. Vadinasi, normali kartų kaita negalima.

- Ar yra kokia nors išeitis?

- Derėtų visą dėmesį sutelkti į stambesnių gyvenviečių ir miestelių išsaugojimą. Atgaivą gali atnešti ne tik miestelių, gyvenviečių gražinimas už ES lėšas, bet visų pirma įvairaus profilio gamybos ir paslaugų įmonių kūrimas. Į miestelius neturėtų brautis stambios prekybos įmonės. Smulkesnius kaimus vargu ar išsaugosime, bet stambesnes gyvenvietes ir miestelius išsaugoti privalome. Bet ar Vyriausybė, partijos, Seimas, prezidentūra turi stambesnių kaimo gyvenviečių ir mažų miestelių išsaugojimo, atgaivinimo programą? Kol kas veikia stichinė kaimų, gyvenviečių žengimo į dangų programa, susidaro įspūdis, kad valdžia yra atsidavusi likimo valiai - daug kalba ir mažai daro.