Kas smaugia spaudą

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, žurnalistė Rūta JANUTIENĖ, diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS. Pokalbyje taip pat dalyvavo Seimo narys Linas BALSYS ir teisininkas Saulius ARLAUSKAS.

G.JAKAVONIS: Kaip jūs, Rūta, kaip žurnalistė, dirbusi „Respublikoje“, kitose redakcijose, turinti tokią patirtį, vertinate, kas čia vyksta?

R.JANUTIENĖ: Šį sykį baudos yra pritaikytos konkrečiai už labai politinę akciją, kai prasidėjo visa „Snoro“ istorija, kai tie, kurie aprašinėjo ne taip, kaip reikėjo, visi buvo nubausti. Dabar turime jau beprecedentę situaciją, kai žiniasklaida konkrečiai nubaudžiama už konkretaus politiko sumanymų ir veiksmų kritiką.

Neabejoju ir galiu pagrįsti (kol kas netiesioginiais įrodymais), kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas turi labai tiesioginį ryšį su tais, kuriems reikėjo, kad žiniasklaidai būtų parodyta jos vieta, tai, kuri dar yra nuo sąjūdinių barikadų, kuriai negali pasakyti ar kaip nors paveikti per piniginių srautų apribojimą. Pvz., TV3 jau galima priversti atleisti žmogų tiesiog apribojus kažkokią paramą.

Net nuobodu kartotis kalbant apie prezidentę ir jos metodus. Su ja į Lietuvą grįžo Tarybų Sąjunga. Politiniai papročiai - grynai brežnevinės pakilimo epochos. Kada trep trep kojele ir tau jau vyksta šitas dalykas.

Kitas dalykas - mūsų visų reakcija. Reikia su šituo kovoti. Kai laikraščius paskutinį kartą uždarinėjo, pamenu, mes susirinkome irgi „Respublikoje“. Toks susiėjimas buvo būtent 1991 metų sausį, bet tada buvo rusas.

Dabar yra su lietuviška pavarde, bet visiškai rusiškas veikimas. Į Lietuvą tokie dalykai iš Rusijos ateina šiek tiek pavėlavę. Putinizmas ten pradėjo nuo televizijų užgrobimo, o televizijos tikrai yra užvaldytos per piniginių srautų valdymus. Tai dabar priėjo prie kitos grandies, prie spaudos. Manau, jeigu portalai galvoja, kad prie jų neprieis, tai jie yra naivūs. Čia yra laiko klausimas.

G.JAKAVONIS: Linai, tu - buvęs Prezidentūros atstovas spaudai. Ką įžvelgi?

L.BALSYS: Vertinu tragiškai tai, kas dabar vyksta. Aš čia atėjau ne tiek kaip jaunas politikas, jaunas Seimo narys, pusantrų metų esantis išrinktas, bet labiau kaip žurnalistas, tris dešimtis savo gražiausių metų atidavęs žurnalisto darbui. Man dėl to labai skaudu.

Iš vienos pusės galima sakyti, kad žiniasklaida nešventa ir „Respublika“ taip pat nešventa. Aš galėčiau būti labai įsižeidęs dėl to, kad 2009 metais, per rinkimų kampaniją, kai buvau D.Grybauskaitės komandoje, „Respublika“ apie mane buvo visko prirašiusi. Ir labai ironiškai, karikatūriškai. Bet aš visai nesu įsižeidęs, suprantu, kad čia yra žiniasklaida. Suprantu, kad per rinkimų kampaniją reikia kažkokio aštrumo. To aštrumo, kurio dabar visai nėra, nors 2009 metais buvo.

Ir kai aš sužinojau, kad atsirado tokia landa valdžiai šitaip tiesiogiai automatiškai kontroliuoti žiniasklaidą, tai man pasidarė baisu. Labai gerai, kad kolegos Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys šitai pamatė ir pateikė pataisą. Gaila, kad jinai buvo kairės ir dešinės vaivorykštinės politinės koalicijos atmesta. Aš tai traktuoju kaip labai rimtą signalą, kaip sistemišką nuoseklų bandymą Lietuvoje pažaboti laisvą spaudą.

Man dirbant Prezidentūroje bendravimas su žiniasklaida buvo mano, kaip patarėjo, pagrindinė funkcija. Aš galiu paliudyti. Aišku, geriau būtų liudyti kokioje specialioje parlamentinėje tyrimo komisijoje. Tačiau neturiu vilčių, kad tokia komisija kada nors atsiras dėl politinės valios trūkumo ir dėl kairės ir dešinės susimokymo. Galiu paliudyti, kad noras nutildyti, kaip kartais būdavo sakoma, lojančius prieš prezidentę iš tikrųjų buvo. Ir man tai labai nepatiko. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl vėliau apsisprendžiau išeiti. Mano supratimu, politikas turi elgtis garbingai. Nebūtinai turi patikti viskas, ką apie tave rašo. Bet esi viešas asmuo ir nieko nepadarysi. Bet bandymas užgniaužti kritiką, pvz., „tariantis“ su žiniasklaidos savininkais, bandant paveikti redaktorius per žiniasklaidos savininkus, tai yra labai rimti signalai.

Ir dabar pajuokaudamas galėčiau pasakyti, kad Prezidentūros teisininkai dirbo labai gerai, nes jie surado visiškai netiesioginiu būdu, kaip galima pažaboti nepaklusnią žiniasklaidą. Visuomenės informavimo įstatymo 46 str., kuriame kalbama apie Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sudarymą ir jos veiklą, niekur nėra kalbama apie jokias sankcijas, kas būna, kai Etikos komisija pripažįsta kokį nors leidinį neetišku.

O sankcija turėtų būti vienintelė - tai yra paskelbiama viešai. Juk komisija nėra kokia nors vyriausybinė komisija, tai yra žurnalistų vidaus savitvarkos ir savivaldos komisija. Viskas, ir tiktai tiek.

Bet, atsiradus šitai pataisai, ką mes matome? Tokie veikėjai kaip frikliai, kuperiai ir kiti nepasisunkina eiti įstatymo keliu. T.y. kreiptis į teismą, pasinaudoti Civilinio kodekso numatytomis galimybėmis dėl garbės ir orumo įžeidimo, tokiu būdu prisiteisti tai, kas priklausytų. Jie puikiai žino, kažkas juos labai gerai informavo: jūs, vyrukai, kreipkitės į Etikos komisiją, nes tada automatiškai jūsų priešininkas bus nubaustas. Čia yra didžiulis demokratijos pažeidimas.

Nežinau, ką mes visi turėtume daryti. Įstatymo leidėjai turėtume labai susirūpinti ir pasistengti, kad šis visiškai nekaltas PVM įstatymas būtų pataisytas, kad būtų išmestas automatinis ryšys tarp etiškumo ir finansinės sankcijos. Bauda negali eiti automatiškai. Tokius dalykus turėtų nagrinėti teismas. Dar suprasčiau, jeigu Etikos komisija pripažino, kad labai rimtas pažeidimas, galėtų, pvz., kreiptis į teismą. Teismas išnagrinėtų ir priimtų kokią nuobaudą.

G.JAKAVONIS: Bet Žurnalistų etikos komisija yra aukščiau už teismą...

S.ARLAUSKAS: Šitas PVM įstatymo papildymas neatlaiko kritikos konstitucinių normų požiūriu. 46 str. aiškiai kalba apie sąžiningos konkurencijos laisvę. Turi būti lygios galimybės, negalima daryti išlygų. Taip pat šitai pakartoja Visuomenės informavimo įstatymo 29 str. Visuomenės informavimo įstatyme beveik nėra jokių kitų apribojimų, išskyrus kai platinama pornografija. Bet tokio pobūdžio kaip dabar už subjektų kritiką taikyti tokias sankcijas ten nėra numatyta. Tai čia būtų dėl turinio.

O dėl formos, tai visiškai nesuprantama, kaip galima pradėti nuo šito PVM įstatymo reguliuoti žiniasklaidos etiką. Yra Visuomenės informavimo įstatymas, kuris sureguliuoja patį visų informavimo priemonių statusą valstybėje. Ir jeigu būtų pradėję nuo šito, būtų kitas dalykas. Tai labai stiprus pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šitos normos. Jeigu atsiras iniciatoriai, manau, jinai bus atmesta.

Kitas aspektas dėl tiesioginio sankcijos pritaikymo. Man krinta į akis, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija faktiškai prisiima administracinio organo funkciją. Dabar ji įgijo labai stiprų instrumentą - paskelbdama, kad leidinys pažeidinėja etiką, faktiškai pritaiko sankciją automatiškai.

Kur čia yra problema? Problema yra ta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija vadovaujasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas iš principo yra ne tik etikos kodeksas, tai yra teisinis dokumentas. Ten pirmuosiuose straipsniuose yra aiškiai parašyta, kad žurnalistas turi teikti informaciją sąžiningai, su gera valia, kitas punktas - kad informacija turi būti teisinga. Visi kiti punktai yra detalizavimas. Tai du pagrindiniai informacijos teisės principai.

Jeigu šiuos principus taiko Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, ji turi savo sprendimus įrodyti. „Vakarų eksprese“ skaičiau Lino Slušnio pasisakymą, jis faktiškai pripažįsta, kad visas įrodymas susiveda į tai, kad pasiėmė laikraščio iškarpą, išbraukė leidinį, išbraukė, kas kreipiasi, skaito tą leidinį, dar pasikvietė „Respublikos“ atstovą, ir tuo viskas baigiasi. Dar gali kreiptis į žurnalistų ombudsmeną, kad jis pateiktų dar kokią papildomą įrodomąją medžiagą. Negalima taip, turi būti įrodyta. Arba tokiu atveju turėtų kompetenciją kreiptis į teismą, jeigu mato, kad yra aiškus pažeidimas, kad būtų pritaikyta tokia ir tokia sankcija. Bet, aišku, jeigu tokia sankcija būtų numatyta Visuomenės informavimo įstatymo.

L.BALSYS: Betgi yra visas mechanizmas, kaip kas gali kreiptis. Koks nors įsižeidęs Friklis pagal Civilinį kodeksą gali skųsti civiline tvarka, pagal Baudžiamąjį kodeksą jis gali skųsti baudžiamojo proceso tvarka. T.y. viskas įstatymuose numatyta, kaip apginti savo garbę ir orumą. Arba pareikalauti tikrovės neatitinkančių faktų paneigimo.

V.RUBAVIČIUS: Visi teisiniai svarstymai, mano galva, gali būti labai gražūs, labai protingi, labai teisingi, nurodantys kelius, kaip kreiptis ir t.t. Bet jie nepanaikina vieno esminio dalyko. Čiagi kuriami teisiniai mechanizmai, teisinis instrumentas tam tikram tikslui.

Taip visą laiką Lietuvoje vyksta. Kuriami teisiniai instrumentai. Ir ar jie tinka Konstitucijai, ar netinka, ar jie sudera su teisine normų sistema - kam tai įdomu? Jūs po to kapanokitės visuose aiškinimuose, visuose šiuose skunduose, o traukinys nuvažiavo ir važiuoja tolyn. Viskas gerai. Yra sukurta. Ir šiuo atžvilgiu visiškai teisingai išmoningi juristai veikia. Labai išmoningi juristai, kurie įteikinėja pagal pareikalavimą galios žmonėms instrumentus. Štai, sako, reikia sutvarkyti šitą dalyką, reikia padaryti, kad būtų „vsio zakonno“. Prašom jums, po savaitės yra, kad bus „vsio zakonno“.

L.BALSYS: Kad nustotų loti.

V.RUBAVIČIUS: Be abejo. Yra poreikis pasakyti - šitie turi nustoti loti. Padaroma, kad nustotų loti. Ir labai išmoningai padaroma. Mes galime mąstyti apie tai, kokias galias neteisėtai įgauna Etikos komisija. Sugalvotas mechanizmas, kad kaip tik jiems suteikiama šita galia. Ne jie patys įgauna galią. L.Slušnys negali nueiti ir pasiimti jokios galios, jeigu jam nedavė Prezidentūra. Jeigu Prezidentūra nesuformuoja arba su ja susiję žmonės nesuformuoja reikalingos komandos.

Argi ne tą patį daro Konstitucinis Teismas, kai sudėtingą kalbos problematiką tiesiog nuleidžia tarsi nepolitinei Kalbos komisijai, kurią gali suformuoti politikai pagal savo poreikį, ir ji priims sprendimą tokį, kokį reikėtų pagal poreikį. O Konstitucinis Teismas išlieka tarsi visiškai niekuo dėtas. Bet politikams suteikia norimą instrumentą. Kiek tokių instrumentų dabar yra suteikta verslo srityje pagal poreikius, verslo santykius. Jeigu reikia nemokėti mokesčių arba panaikinti skolas, bus priimta menka pataisa, kurios net niekas nežino. Taip praeis, paskui bus panaikinta, jei reikės.

Bet čia vyksta dar du dalykai. Vienas yra tas juridinių instrumentų teikimas. Ir akivaizdu, kad čia yra politinis užsakymas, vienas iš elementų formuojant vadinamąją valdžios vertikalę. Kai mes kalbame, kad čia grįžta tarsi sovietinis mąstymas, tai jis nebuvo išnykęs. Partinis nomenklatūrinis mąstymas, jo veikla niekur nebuvo išnykę. Jie tiktai nepaprastai sustiprėjo, bet jie tarsi pasislėpė po ta europietiškumo kauke, europietiškos veiklos parodomaisiais dalykais.

Politikai nebūtų išmoningi, jeigu darytų tik vienam tikslui. Čia vykdomas ir kitas tikslas. Žiniasklaida yra verslas, yra tam tikri verslo sektoriai, ir čia šiuo metu rungiasi nacionalinės žiniasklaidos ir skandinaviškosios žiniasklaidos blokai. Šituo padaromas labai paprastas judesys - nacionalinė žiniasklaida, kaip verslas, patraukiama iš vietinės rinkos.

G.JAKAVONIS: Rūta, buvote konferencijoje Seime, kai buvo kalbama apie grėsmes, kad žiniasklaida turi atsilaikyti. Ir štai dabar šitokį smūgį gavo iš valdžios.

R.JANUTIENĖ: Buvau toje konferencijoje ir nesuprantu, ką ten veikė žurnalistai. Tai buvo apie propagandą ir kontrapropagandą. Kuo čia dėta aš, žurnalistė? Kodėl mane moko kovoti su kažkokiais ideologiniais priešais? Čia ne mano darbas.

Mano darbas yra visai kitas ir jis yra paprastas - rasti informaciją, interpretuoti ją ir pateikti savo skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui. Viskas. Paprastas darbelis, mes esame pasakotojai, kas aplinkui vyksta.

O čia mus surenka ir padalija dar tiems „pridvorniams“ po kažkokį garbės raštą. Ten buvo sąrašas tų, kurie yra „približonnije“. Su A.Klivečka sėdėjome ir drebėjome: na, jeigu pakvies, tai kokia gėda.

Per tas porą valandų buvo viskas pasakyta. Buvo pasakytas skaičius - daugiau nei 200 mln., kurie yra skirti viešinimui ir kurie dalijami papirkinėjant žiniasklaidą.

Visai neseniai apie tuos pačius 200 mln. litų viešinimui kalbėjausi su Dainiumi Radzevičiumi, kuris ir yra šito papildymo dėl PVM, kad neetiškai žiniasklaidai lengvata turi būti panaikinta, iniciatorius. Būtent jis sakė, kad reikia pataisos. Apie tai mes kalbėjome gal prieš kokį pusmetį.

Buvo kalbama, kad tuos pinigus reikia „pakišti“ po visuomeninėmis organizacijomos, kurios pakels ranką ir susibalsuos.

Reikia prisiminti, ką kitados A.Medalinskas pasakojo išėjęs iš D.Grybauskaitės. Jis papasakojo apie gerus ir blogus visuomenininkus. Jeigu tu esi, paprastai sakant, blogas visuomenininkas, tai tave marginalizuos, tau niekas nemokės ir tavo nuomonės iš viso nepublikuos.

Jeigu tu esi geras, tai tau bus parūpinta vietų „Delfi“. Dar buvo pavardyta kažkokių vietų, kur tu pralįsi.

Čia yra tos Prezidentūros, iš kurios tu, Linai, atėjai, metodai. Jeigu sakai, kad tie sovietiniai, rusiški, rytietiški valdymo metodai buvo anksčiau, tai jie buvo kur kas subtilesni. Jie neišnyko, bet prezidentė įvedė partinės mokyklos tvarką, nes ji žino, kaip valdyti. Ji išmano partinę tarybinę statybą ir niekada šito dalyko neatsisakė, jai taip gerai.

Šitie 200 mln. yra sumokėti ne kam nors nupirkti, ne konkrečioms publikacijoms. Tai užaugino raumenis viešųjų ryšių industrijai, kurios pagrindinis tikslas yra diskredituoti žurnalistiką, diskredituoti šią profesiją ir visą laiką loti: kokia neetiška, kokia baisi, kokia primityvi, kokia paperkama.

Smogiama per tuos, kurie dar turi stuburus, užsiaugintus Sąjūdžio laikais. Man nebaisu yra prezidentė, man nuobodu, nes ji labai nuspėjama. Visa jos šutvė labai nuspėjama, neįdomi, iš jos niekas negimsta. Man baimės nėra.

Kiek sykių ėjau pas daugybę redaktorių: na, nedrauskite ir skatinkite masinį Vilniaus žurnalistų stojimą į tą D.Radzevičiaus sąjungą. Ateini į jų suvažiavimus, viskas yra tvarkoma, ten sėdi „Komunisto“ redaktoriai. Aš galvojau, kad jie visi išmirė, bet jie visi pas D.Radzevičių, litą sumoka ir yra nariai. Ir mes net pasiskųsti Tarptautinėje žurnalistų federacijoje negalime, nes D.Radzevičius laiko uždėjęs leteną.

G.JAKAVONIS: Ar matote kokią nors teisinę išeitį?

S.ARLAUSKAS: Viešasis interesas pajungiamas privačių interesų naudai, spaudos dalis irgi turi savo interesą ir pajungiama.

Dėl „Respublikos“ ir „Snoro“ banko informacijos spausdinimo. Etikos komisijoje buvo pagrindimas, kad „Snoro“ vadovai pristatė visus faktus. Ar žurnalistas turi galimybę tuos faktus tiek nuodugniai ištirti ir patikrinti? Žurnalistas turi pareigą pateikti ypatingos visuomeninės viešosios reikšmės informaciją, net jeigu jis tikrai visų faktų nėra patvirtinęs. Jeigu jis tai daro sąžiningai, turėdamas gerą valią, dėl kilnaus, teisėto tikslo.

Užgniaužiama galimybė spaudai tokius ypatingos reikšmės klausimus kaip valstybės finansai pateikti viešai ir kritikuoti. Ir dabar aš nežinau, kas išdrįs, kuris leidinys.

Situacija tiesiog tragiška. Jau valstybę valdo ne politinė teisinė konstitucinė sistema, bet interesų politinis gruntas. Šita, sakykim, prezidentės grupė yra sustiprėjusi, jau įaugusi į kūną. Jeigu ir toliau tęsis tokia veikla, mes turėsime labai aiškią prezidentinę sistemą.

O išeitis yra sugrįžti prie Konstitucijos, aš nežinau kito varianto. Šiuo metu kreiptis į Konstitucinį Teismą galima, jeigu palaiko 34 Seimo nariai. Tai skandalas.

Dabar prasideda beprasmė spaudos funkcija visuomenėje. Tik pinigų uždirbimo ir tarnavimo, o ne tiesos funkcija. Tarnavimo grupėms, bet ne viešajam interesui.

V.RUBAVIČIUS: Žiniasklaida yra susiskaldžiusi. Bet jeigu imsime žiniasklaidą kaip visumą, tai aptarnauti valdžią instinktas yra galingas.

Pasižiūrėkime, kaip politikas Vytautas Landsbergis paleidžia dūmą dėl referendumo ir kokia didelė dalis žiniasklaidos puola visiškai šmeižtinai marginalizuoti referendumininkus. Ką tai rodo? Pati žiniasklaida pradeda nesuprasti, kad, naikindama suvereno galias ir tą visą konstitucinės teisės referendumą, ji naikina ir savo valią, nes jie taip pat yra piliečiai.

Kol esi su „Delfi“ ar kitu pavadėliu, viskas gerai, gali ir vieną kitą tekstą spausdinti, gali išlaikyti europietišką pavidalą. Vyksta aptarnavimas. Tą patį galima pritaikyti visoms žiniasklaidos priemonėms. O jau koks LRT tai tiesiogiai yra su pavadėliu.

Šiuo metu pasaulyje nebėra ilgalaikių išgyvenimo strategijų. Pasaulis nepaprastai nestabilus, visi tą nestabilumą jaučia. Imk, ką gali, dabar, nes paskui nežinai, kas bus.

L.BALSYS: Televizija yra verslas. Verslas ieško stogų. Ta pati TV direktorė ateina į Prezidentūrą, susitinka su prezidente ir ieško stogo: „Padėkit“. Ir siūlo mainais už tai - mes būsim geri. Tokie dalykai dar prie manęs buvo. Ir taip niekas nesikeičia. Paskui ateina koks nors „Fortumas“ pas prezidentę, sako: „Padėkit“ - padeda. Ateina „Chevronas“ - D.Grybauskaitė padeda. Vadinasi, politikai suteikia stogus kaip kokioje V.Janukovyčiaus Ukrainoje ar V.Putino Rusijoje. Žiniasklaidos verslas yra unikalus ir jis negali taip elgtis.

Mes galėtume padaryti didelę viešą diskusiją arba konferenciją visuomenėje. Rimtai išsidiskutuot ir pasikviest tą patį Žurnalistų sąjungos vadą Dainių Radzevičių ir Žurnalistų draugiją, ir Liną Slušnį. Visus tuos, kurie susiję. Atvirai pakalbėkime, kad atsirastų sprendimai. Atvirai įvardykime, kas pas ką ėjo, kur kieno interesas, kur Prezidentūra, kur kairieji, kur dešinieji, kur yra klanai. Kalbėti, ačiū Dievui, mums dar niekas neuždraudė.

G.JAKAVONIS: Televizijos žiūriu tikrai labai nedaug, tik žinias, bet pastebėjau tokią tendenciją, kai Seime įvyksta koks įvykis, priimamas įstatymas, jį visą laiką komentuoja opozicija - tai R.Juknevičienė, tai A.Kubilius. Visose televizijose jie, bet ne A.Butkevičius. Koks čia fenomenas?

L.BALSYS: Yra visokių paaiškinimų. Vienas iš jų, kad yra lobistų grupė, kuri turi ryšių su žiniasklaida ir taip politikams už reikiamus sprendimus atsidėkoja laiku žiniasklaidoje. Čia yra netiesioginė korupcija, bet ta schema veikia.

R.JANUTIENĖ: Viskas gerokai sudėtingiau. Seime aš matau, kas su kuo bendrauja. Konservatoriai yra smarkiai investavę į asmeninius santykius su tam tikrais žmonėmis, kuriuos, kada jie būna valdžioje, siunčia į kokį nors Afganistaną brangių reportažų daryti. Tokius santykius su žurnalistais reikia griauti. Man labai patiko šita mintis, kad reikia žurnalistams duoti įrankius prieiti prie informacijos, nes dabar esame apkapotomis rankomis. Kiekviena mūsų pastanga yra įstatymiškai uždrausta. Tu negali be leidimo, tu turi paprašyti atsakymo raštu. Viskas įvilkta į tokią biurokratiją ir mes prieiti prie tos informacijos negalime. Pavyzdžiui, I.Degutienės sūnaus istorija. Visiems buvo keliamos bylos, kas tik jos sūnelį palietė. O paskui paaiškėjo, kad jis pats sėdi prokuratūroje ir duoda parodymus kaip įtariamasis kartu su N.Kuperiu.

L.BALSYS: Norėčiau dar sugrįžti prie fakto, kad su vienais asmenimis žurnalistai bendrauja, o su kitais - ne. Pats esu su tuo susidūręs, nes esu nepageidaujamas S.Daukanto aikštės rūmuose. Pasirodo, man uždėtas embargas nacionaliniam transliuotojui. Tai manęs nenustebino, bet mane nustebino, kai man paskambino kolega žurnalistas iš Lietuvos radijo, norintis mane po metinio pranešimo pakalbinti. Aš pakomentavau. Paskui paskambino kolegos ir sako: „Nežinai, kas tuo metu dėjosi. Tau bekomentuojant, atbėgo vyriausiasis redaktorius ir pradėjo mojuoti rankomis ir grūmoti, kodėl pakvietėme L.Balsį, jo negalime leisti per „Lietuvos radiją“. Nurašykime tai sąskaitų suvedinėjimui, bet aš manau, kad esu toks ne vienas ir toks sąrašas, kam galima kalbėti, o kam - ne, yra. Tai yra valdžios ir žiniasklaidos susiliejimas ir tai yra labai pavojinga. Asmeniškai žurnalistas tokiu atveju turėtų atsistoti ir pasakyti - aš su tuo nesutinku, ir, jei reikia, išeiti iš darbo. Aš tai esu padaręs labai seniai, kai vedžiau „Atgimimo bangą“. V.Landsbergis labai norėjo uzurpuoti „Atgimimo bangą“. Mes padarėme laidą tokią, kokios jis norėjo, o po laidos atsistojo visa komanda ir pasakė: daugiau šitos laidos nevesime, nes jūs veikiate pagal sovietinius metodus, o mes norime būti vakariečiai.

Daugiau apie diskusiją skaitykite čia.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“