respublika.lt
 

Liudininkas iš Lietuvos banko:
„Snoro“ šturmą laimino prezidentė
nuotraukos (2)

2014 gegužės mėn. 22 d. 10:00:00
Alia ZINKUVIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Prieš pustrečių metų įvykęs „Snoro“ banko šturmas iki šiol neleidžia ramiai miegoti šios miglotos istorijos liudininkams. Grasinimais ar pažadais nutildyti žmonės, matydami, kaip valstybės nacionalizuotas bankas draskomas į gabalus, o jo bankroto iniciatoriai patyliukais traukiasi į šešėlį, netikėtai prabyla.

×
nuotr. 22 nuotr.
Dalia Grybauskaitė

 

Prastos „Snoro“ finansinės padėties slėpimu kaltinamas ir teismuose savo tiesą įrodinėjantis buvęs Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius Kazimieras RAMONAS interviu „Respublikai“ atskleidė, kad politikams, o ypač prezidentei, labiausiai kliuvo „Snoro“ investicija į „Lietuvos rytą“. Per tuometį Lietuvos banko vadovą Reinoldijų Šarkiną ir kitus banko valdybos narius ne kartą bandyta „Snorą“ „paprotinti“, kad užčiauptų neklystančius išrinktuosius nuolat kritikuojantį dienraštį. Nepavyko. Tad naujoji Lietuvos banko vadovybė ėmėsi kitokios taktikos.

- Buvęs vienas Lietuvos banko apsaugos vadovų Vytautas Karsokas neseniai žiniasklaidai pažėrė spalvingų detalių, kaip centrinio banko vadovas Vitas Vasiliauskas spaudė darbuotojus „patvarkyti“ „Snoro“ banką. Jis paminėjo, kad tokią užduotį buvote gavęs ir jūs, ar tai tiesa?

- V.Karsokas šito nežino. Pokalbis 2011 m. rugsėjį buvo, bet ne apie tai. Kai į Lietuvos banką atėjo V.Vasiliauskas, prasidėjo valymas. Sklandė kalbos, kad banke neliks nė vieno vadinamojo „šarkininio“ - nė vieno iš tų departamentų direktorių, kas dirbo su R.Šarkinu. V.Karsokas buvo pavaduotojas Saugos departamente, jis bandė tapti V.Vasiliausko komandos nariu, bet jį vis tiek atleido. Jis jaučia nuoskaudą, bet kad V.Vasiliauskas man liepė rasti būdą sutvarkyti „Snorą“, yra netiesa. Ta istorija senesnė.

- Tokių nurodymų buvote gavęs iš ankstesnio Lietuvos banko vadovo R.Šarkino?

- Tai buvo dar 2009 m. Pasikvietė mane R.Šarkinas ir sako: „Spauda rašo, kad „Snoras“ įsigijo „Lietuvos ryto“ akcijų. Mane spaudžia, reikia pasižiūrėti, kodėl jie pirko tas akcijas“. Aš pasikviečiau „Snoro“ vadovą Raimondą Baranauską, ir jis paaiškino, kad už paskolą. Sakiau jam, kad gerai nebus, nes skandalinga ta mūsų spauda, su politikais susidėjusi, o bankai remia tai vieną, tai kitą partiją. Bet R.Baranauskas patikino, kad jie į politiką nesikiš, o jei leistų „Lietuvos rytui“ bankrutuoti, bankas prarastų pinigus. Aš visa tai atraportavau R.Šarkinui, ir pusmečiui viskas nutilo.

- O R.Šarkinas kam raportavo, nenujaučiate?

- Pirmininkas paprastai bendraudavo su prezidente, o valdybos narys Audrius Misevičius (kuruojantis Kredito įstaigų priežiūros departamentą) su Prezidentūros patarėjais... Po kurio laiko jie abu vėl mane paragino pasikalbėti su R.Baranausku. Esą „Lietuvos rytas“ kritikuoja politikus, prezidentė nepatenkinta. Nežinau, iš kur pirmininkas ištraukė, kad prezidentė nepatenkinta, ir A.Misevičius panašiai samprotavo apie Prezidentūros reakciją. Bet aš dar kartą kalbėjau su R.Baranausku, patariau pasišnekėti su „Lietuvos ryto“ redaktoriumi, kad Rimvydas Valatka liautųsi puldinėjęs D.Grybauskaitę, nes valdžia nepatenkinta.

- Tada ir buvo atleistas R.Valatka?

- Ne taip greitai. Man teko dar ir su Vladimiru Antonovu apie tai šnekėtis. Kaip tik R.Baranausko sūnaus vestuvėse, nors dalyvavimas jose buvo panaudotas prieš mane. Į jas buvau pakviestas likus savaitei, o kas gi kviečia į vestuves prieš savaitę - paprastai kviečiama gerokai iš anksto. Mano manymu, buvo pakviestas kitas žmogus iš Lietuvos banko, bet jis atsisakė, gal jau ką nors ir žinojo. Prieš susitikdamas su bankų vadovais neformalioje aplinkoje aš visada informuodavau R.Šarkiną ir A.Misevičių, ne išimtis ir šis kartas. Klausiau R.Šarkino, ar man eiti į tas vestuves. Jis nesakė nei taip, nei ne. Bet ten nuėjus buvo šansas susitikti su V.Antonovu ir pasikalbėti dėl „Lietuvos ryto“. Mat turėjome įtarimų, kad R.Baranauskas jam apie šias problemas nesako. O su V.Antonovu atskirai pašnekėti niekaip neišeidavo, nes kai tik jis ateidavo į Lietuvos banką, kartu su juo būdavo ir R.Baranauskas.

Per vestuves aš pasivedžiau V.Antonovą į šalį, palikome savo telefonus, nes žinojome, kad ir jo, ir mano telefoninių pokalbių yra klausomasi. Kai išdėsčiau reikalo esmę, jis iš karto nuėjo pasikalbėti su Gedvydu Vainausku, kuris irgi dalyvavo vestuvių pokylyje. Kol parūkiau, V.Antonovas grįžo ir pasakė, kad daugiau „Lietuvos rytas“ problemų nekels.

Bet R.Valatka buvo atleistas tik 2011 m. vasarą, kai prasidėjo intensyvūs „Snoro“ vadovų susitikimai su V.Vasiliausku ir kai kuriais Lietuvos banko valdybos nariais, į juos buvo atvykę ir potencialūs investuotojai. Beje, niekur spaudoje nebuvo rašyta, kad 2011 m. vasarą buvo atvykęs investuotojas, anglų lordas, atstovavęs investicinei kompanijai, mat „Snorui“ Lietuvos banko nurodymu reikėjo didinti akcinį kapitalą. Matyt, jie smarkiai G.Vainauską prispaudė, bet, ko gero, buvo per vėlu, mašina buvo jau paleista ir tai „Snoro“ nebeišgelbėjo.

- Ar šioje miglotoje „Snoro“ uždarymo istorijoje įžvelgiate prezidentės vaidmenį ir tvirtą ranką?

- Asmeniškai man susidarė įspūdis, kad prezidentė yra nepatenkinta ir kad ji tokio banko negins, o gal net padės jį sutvarkyti, jei jis pasirodys kažkoks įtartinas. Prezidentę pažinojau dar nuo 1996 m., kai su delegacija vykome į Vašingtoną derėtis dėl paskolos Lietuvai, ji savaitę dalyvavo posėdžiuose. Kai tapo finansų ministre, bendrauti tekdavo dažnai. Man atrodė, kad su ja surasdavau bendrą kalbą, bet, pasirodo, klydau. Žiūrėkite, kieno rankose atsidūrė teismai, prokuratūra, policija, STT, Lietuvos bankas, ir skaitykite marksizmo leninizmo teoriją. Dabar Lietuvos banko valdyboje visi, išskyrus Raimondą Kuodį, yra Prezidentūros žmonės.

- V.Karsokas žiniasklaidai teigė, kad būsimas laikinasis „Snoro“ bankroto administratorius Saimonas Friklis (Simon Freakley) pradėjo slapta susitikinėti su V.Vasiliausku dar gerokai iki „Snoro“ nacionalizavimo ir sprendimo kelti bankroto bylą. Ar jūs jį matėte?

- Ne. „Snoro“ reikalais užsiiminėjo dar 2011 m. birželį V.Vasiliausko įsakymu sukurta, kaip aš vadinu, slaptoji darbo grupė, vadovaujama mano departamento darbuotojo Manto Mendelevičiaus. Bet kad ji buvo įkurta, aš sužinojau tik rudenį, kai grįžau po ligos ir atostogų. Gal būčiau ką nors ir pastebėjęs, bet tuo metu turėjau asmeninių problemų, sunkiai sirgo mano mama, ir buvo neaiški mano ateitis banke. Kaip tik tada vyko ir „Snoro“ inspektavimas.

- Tačiau „Snoro“ nacionalizavimą tyrusi laikinoji Seimo komisija, kuriai vadovavo Valentinas Mazuronis, inspektavimo ataskaitos taip ir negavo. Kodėl ji nebuvo pateikta?

- Todėl, kad jos nėra. Tiesiog fiziškai nėra. Ataskaita tampa dokumentu biurokratine prasme, pagal visas taisykles, kai ją pasirašo visi komisijos nariai. „Snorą“ turėjo inspektuoti 8 ar 10 komisijos narių. Matyt, parašai nebuvo surinkti ar žmonės atsisakė, o gal pabijojo pasirašyti.

Bet 2011 m. spalio pabaigoje, kai „Snoro“ inspektavimas turėjo būti baigtas, pas mane buvo atėjęs inspektavimo komisijos pirmininkas Irmantas Žadeika ir prašė, kad pratęsčiau inspektavimo terminą. Man pasiteiravus kodėl, jis paklausė, ar su manimi nekalbėjo V.Vasiliauskas. Išgirdęs, kad ne, I.Žadeika pradėjo aiškinti apie kažkokius kilusius sudėtingumus. Aš jam pasakiau, kad neturiu teisės pratęsti inspektavimo, nes įsakymą dėl jo pasirašė ir terminus nustatė V.Vasiliauskas. Tuomet parašiau valdybos pirmininkui tarnybinį raštą ir pasiūliau svarstyti šį klausimą. Inspektavimas buvo pratęstas pora savaičių ir tą lemtingąją lapkričio 16-ąją jau tikrai turėjo būti pasibaigęs.

- Tačiau vietoj jo ataskaitos buvo pateikta tik inspektavimo pažyma, kurią pasirašė Mantas Mendelevičius ir Irmantas Žadeika? Ar jūs atsisakėte pasirašyti?

- Aš pasirašydavau tik lydraščius, kai siųsdavome inspektavimo ataskaitas bankams, kad jie susipažintų, ir jeigu nesutinka, parašytų atsiliepimus. Pačias ataskaitas pasirašo visi inspektavimo komisijos nariai. O tą pažymą aš mačiau. Nieko stebuklingo ten neparašyta, tik kad „Snoras“ galimai yra nemokus. Ir šito užteko, kad bankui būtų iškelta bankroto byla? Manau, R.Šarkino laikais toks pokštas nebūtų praslydęs, mano departamento juristai būtų pasišiaušę - jie atsisakydavo vizuoti bet kokį dokumentą, jei nėra jokių įrodymų, o tik pamąstymai.

- Jūs buvote atleistas iš darbo dėl prastos „Snoro“ priežiūros, prokurorai jums iškėlė baudžiamąją bylą, kurioje pirmos instancijos teismas jau ir nuosprendį paskelbė. Kodėl jūs vis tiek tą banką ginate?

- Nieko aš neginu. Tai, kas padaryta su „Snoro“ banku, prilygsta situacijai, kai aš važiuoju automobiliu, padarau pažeidimą, esu kaltas, bet nubaudžia ne mane, o išardo automobilį. Štai taip buvo pasielgta su „Snoru“. Bankas juk yra mechanizmas, o ar R.Baranauskas su V.Antonovu pavogė pinigus, ar pasisavino, tai iki šiol nėra įrodyta. Yra tie 800 mln. litų vertės dokumentai ar jų nėra, dabar niekas negali pasakyti. Jei ne šitie vertybiniai popieriai, bankas buvo ir mokus, ir likvidus.

Beje, mane kaltina, kad aš nesikreipiau į Šveicarijos bankų priežiūros tarnybą dėl tų vertybinių popierių. Bet mano darbe šito ir nereikėjo. Mes įtarėme, kad tie vertybiniai popieriai gali būti įkeisti. „Snoras“ negalėjo parodyti Lietuvos bankui, kad jie įkeisti, nes pagal taisykles tuomet jie negali būti naudojami skaičiuojant banko likvidumą. Inspektoriams buvo duota užduotis patikrinti, ar vertybiniai popieriai įkeisti ar ne, tik, deja, jie to nenustatė. Beje, tai padaryti turėjo komisijos narės, kurios yra pagrindinės kaltinimo liudytojos mano byloje. Bet mums užteko abejonių ir mes tų popierių neįskaičiavome į „Snoro“ kapitalo likvidumą. Priežiūros departamentas nusikaltėlių negaudo, tam yra policija ir prokuratūra...

- Norite pasakyti, kad ir neįskaičiavus tų 800 mln. litų vertės dokumentų „Snoras“ vis tiek buvo likvidus?

- Likvidumo prasme taip. Bet jeigu tų vertybinių popierių nėra apskritai, tada prie atidėjimų galima pridėti šituos 800 mln. litų, galbūt tada bankas ir būtų buvęs nemokus, bet departamentas, kaip jau minėjau, anksčiau tam pagrindo neturėjo. O štai slaptoji M.Mendelevičiaus grupė susirašinėjo su šveicarais. Mano byloje ta elektroninio susirašinėjimo medžiaga yra. Joje aš nematau jokių įrodymų, ar bankas juos tikrai turėjo. Turinio atskleisti negaliu, bet toje medžiagoje yra keletas įdomių frazių. Šveicarai rašo: „Jeigu jūs sutinkate, mes tęsime tyrimą dėl vertybinių popierių“. Tačiau Lietuvos bankas nesutiko. Nežinau kodėl, ar jie bijojo, kad informacija nenutekėtų, kad Lietuvoje kažkas prieš banką ruošiama. Tai buvo 2011 m. liepos mėn.

- Bet nepaneigsite, kad su R.Baranausku bendravote ne vien tik darbo reikalais?

- Pažįstu jį apie 18 metų. Anksčiau bendravome šeimomis, labiau mano žmona su Sigita Baranauskiene. Bet nuo 2000 m. bendravimas nutrūko, nes paprasčiausiai išsisluoksniavome - jų kartelė pakilo daug aukščiau. Kita vertus, santykiai pašlijo ir kai 2002 m. aš siūliau uždaryti „Snorą“.

- Už ką?

- Po Rusijos krizės buvo atsiradęs toks kunigaikštis Grimaldis, ketinęs investuoti į „Snorą“. Bet kai mano departamentas atliko tyrimą apie jo investicijas, lengvatinio apmokestinimo kompanijas pašto dėžutėse, paaiškėjo, kad joks tai ne kunigaikštis, o kažkoks rumunas. Buvę „Snoro“ savininkai  iš Rusijos tuo metu irgi įkliuvo - paaiškėjo, kad jie buvo „nureideriavę“ banką, išlindo ryšiai su tam tikrais Rusijos piliečiais. Tokioje situacijoje buvo galimybė uždaryti banką, išvengiant didelių nuostolių, bankas dar buvo nedidelis, nereikšmingas visai Lietuvos bankinei sistemai, ir aš siūliau tai padaryti, bet valdyba nusprendė kitaip.

V.Antonovo tuo metu dar Lietuvoje nebuvo. Jis banko akcijų įsigijo vėliau. Tačiau bankui augant reikėjo investuotojo. Kai V.Antonovas su R.Baranausku paprašė leidimo valdyti daugiau kaip 50 proc. „Snoro“ akcijų paketą, Lietuvos banko valdyba tokį leidimą jiems išdavė su sąlyga, kad per 3 metus jie turi susirasti rimtą institucinį investuotoją, o ne kokį spekuliantą.

Jie sutiko, kad jeigu per 3 metus minėtos sąlygos neįvykdys, iš jų bus atimtos teisės valdyti „Snoro“ akcijas - bankas būtų arba atitekęs smulkiesiems akcininkams, arba jį būtų perėmusi valstybė. Terminas baigėsi 2008 m. lapkritį, per krizę, ir svarstant šį klausimą Lietuvos banko valdyboje mūsų departamentas pasiūlė pratęsti terminą. Akcininkai tuo metu neturėjo jokių šansų susirasti investuotoją, o jeigu Lietuvos bankas būtų nušalinęs V.Antonovą su R.Baranausku nuo akcijų valdymo, galėjo kilti suirutė. Kas gi nori atsakyti už suirutę bankų sektoriuje finansinės ir ekonominės krizės metu? Visi sėdėjo ir drebėjo. Taip terminas buvo pratęstas dar 3 metams.

- Koks sutapimas - terminas turėjo baigtis 2011 m. lapkritį?

- Įdomu tai, kad ta diena artėjo, o rimto investuotojo jie nesusirado. Tiesa, buvo tas investicinis fondas „Jubilee“ iš Didžiosios Britanijos, bet Lietuvos banko valdybos nariai dėl jo pateikdavo mums vis naujų ir naujų klausimų. Buvo matyti, kad registruoti to kapitalo valdyba nelabai nori. Artėjant šio klausimo svarstymui buvo keistai tylu - nei „Snoras“ apie tai kalbėjo, nei Lietuvos banko valdyba. Pas mane atėjo sunerimusi licencijavimo skyriaus viršininkė: ką darysime? Nuėjau pas A.Misevičių, šis pažadėjo pakalbėti su V.Vasiliausku. Nuspręsta svarstyti. Tada skambinome į „Snorą“, akcininkai prašė dar tęsti terminą.

O paskui prasidėjo keisti dalykai. Klausimas dėl „Snoro“ investuotojo buvo svarstomas Lietuvos banko valdybos posėdyje, jame dalyvavo ir V.Antonovas, ir R.Baranauskas. O po 3-4 dienų jau pradėjo juos gaudyti... Mano galva, jeigu buvo norima nuspręsti nacionalizuoti banką ir nušalinti šiuos esą netinkamus žmones nuo jo valdymo, buvo visos galimybės tai padaryti ramiai. Deja, taip neįvyko.

- O akcininkų nušalinimas buvo planuojamas?

- Aš buvau gavęs nurodymą parengti valdybos nutarimo projektą, kuriame nustatytas terminas surasti strateginį investuotoją iki Naujųjų metų.

- Norėta suteikti jiems dar laiko?

- Apgavo juos, paskui tai supratau. Mano departamento darbuotojas, kuris rengė medžiagą, tą nutarimo projektą atsisakė pasirašyti. Aš pasirašiau vienas, bet parašiau atskirąją nuomonę, kad per 1,5 mėnesio neišeina surasti investuotoją ir prieš leidžiant registruoti akcinį kapitalą atlikti tyrimą, ar pagrįstai gautos jo lėšos, ar jos švarios. Ta atskiroji nuomonė tapo dar viena mano atleidimo iš darbo priežastimi.

O posėdyje aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad jeigu valdyba mano V.Antonovą su R.Baranausku esant netinkamus bankui valdyti, tegu priima sprendimą netęsti terminų ir pasodina ką nors administratoriumi. Be triukšmo. Bet, matyt, tuo žaidimu su terminais buvo bandyta užmaskuoti tai, ką jau buvo pasiruošta daryti su „Snoru“.

- Kodėl manote, kad „Snoro“ savininkai buvo apgauti?

- Mano departamento vyriausiasis juriskonsultas dar rugsėjo pabaigoje staiga sugalvojo išeiti nemokamų atostogų. Man tai pasirodė keista, klausiau jo, kokios bėdos, o jis pažadėjo vėliau paaiškinti. Paskui pasirodė, kad tai jis parengė įstatymų pakeitimų projektus dėl „Snoro“ nacionalizavimo. Dar ir pasigyrė žmogus, kaip grakščiai viskas buvo padaryta...

- O argi ne grakščiai? Savininkai „pabėga“ į Londoną, apkaltinami išvogę nuosavą banką, jo bankrotą „tvarko“ svetimi ponai, o valstybė „pasirūpina“ indėlių kompensavimu?

- Didžiausia kiaulystė, mano galva, kad buvo galima su „Snoru“ susitvarkyti nesumokant tų 4 mlrd. litų. Jeigu bankui trūko tų 800 mln. litų, Indėlių draudimo fonde tuo metu buvo 1,7 mlrd. litų. Žinau, nes buvau šio fondo tarybos narys. Tos lėšos buvo investuotos į vertybinius popierius. Aišku, visų tų vertybinių popierių negalėjo iš karto parduoti, juos reikėjo įsukti. Kolegos pasakojo, kad tie vertybiniai popieriai buvo perduoti Lietuvos bankui, šis turėjo juos parduoti, o gautus pinigus panaudoti indėlių kompensacijoms. Bet jų nebuvo.

- Tai todėl teko skolintis beveik 4 milijardus?

- O jums nekeista, kad valstybei taip staigiai pavyko tuos pinigus pasiskolinti? Visi tada verkė, kad biudžete pinigų nėra, niekas nenori skolinti, o pinigai atsirado. Žinote, kas skolino Latvijai, kai ši gelbėjo „Parex“ banką - Tarptautinis valiutos fondas ir tokia Vienos grupė, į kurią įeina ir Švedija. Aš pagalvoju, o gal ir Lietuva panašiai skolinosi? Keistas sutapimas, bet beveik tuo pačiu metu A.Kubilius lankėsi Stokholme. Man kažkodėl nepasirodė įtikinamas premjero aiškinimas, esą jis vyko į Stokholmą tartis, kad švedų bankai skolintų Lietuvos verslui.

Bet aš manau, kad ir kokia valdžia pas mus būtų, ji tvirtins, kad „Snoras“ uždarytas teisingai. Nes jeigu pasakys kitaip, Lietuvai tai gali kainuoti dar daugiau milijardų.

- „Snoro“ bankrotas buvo skaudus smūgis jo kreditoriams, įmonėms, paprastiems piliečiams, kurie buvo įsigiję nedraustų banko produktų - obligacijų ir indėlių sertifikatų, pagaliau valstybė skolinosi milijardus litų indėlininkų kompensacijoms. O kam šis valstybės sprendimas buvo kaip laimingas bilietas?

- Manau, kad džiūgavo skandinaviški bankai, kuriems ir „Snoras“, ir Ūkio bankas buvo kaip rakštis. Ypač prasidėjus krizei. Kiek man žinoma, Švedijos centrinis bankas pareiškė, kad daugiau rizikuoti Baltijos šalyse nereikia, pinigai turi repatrijuoti į Švediją. Dar man tebedirbant Lietuvos banke „Swedbank“ sugebėjo sugrąžinti visus pinigus: ne lietuviškas „Swedbank“ buvo skolingas Švedijai, o atvirkščiai. Kitaip tariant, indėliai išplaukė į Švediją. SEB bankas to padaryti tuo metu nesugebėjo, bet, mano manymu, padarė tada, kai Lietuvos bankas pasiūlė perimti „Snoro“ banko indėlius. Dabar šis bankas tikriausiai irgi nebeskolingas Švedijai.

- Mūsų valdžia ar Lietuvos bankas niekaip negalėjo jų priversti dirbti kitaip?

- Atvirkščiai. Labai gudrus žingsnis buvo sugalvotas 2011 m. vasarą. Mūsų departamentas gavo pavedimą parengti atsakingo skolinimosi taisykles. Na, kištis į komercinių bankų veiklą įstatymas neleidžia, tai mes parengėme ne taisykles, o rekomendacijas. Neįtikome. Netrukus atsirado Lietuvos banko parengtos taisyklės. Jos buvo svarstomos komercinių bankų asociacijoje ir, mano mirtinai nuostabai, joms buvo pritarta. Paprastai bankai pasišiaušdavo kaskart, kai tik mes bandydavome apriboti jų teises, o šiuo atveju buvo triuškinamas pritarimas, nes asociacijoje balsų daugumą sudarė skandinaviški bankai. Jie nenorėjo skolinti, o čia Lietuvos bankas pats išleido taisykles, kad jie buvo teisūs neskolindami verslui ir žmonėms. O tuo metu Lietuvoje dėl bankų atsisakymo skolinti žlugo įmonės, bankai versdavo pirma laiko grąžinti paskolas, atiminėjo turtą ir pan.

- O „Snoras“ skolino?

- Ne tik skolino, bet ir kitaip skandinaviškus bankus erzino. Pavyzdžiui, nusižiūri jie kokį nors klientą ir pradeda jį spausti: grąžink pinigus pirma laiko, parduok turtą ir pan. O „Snoras“ tas paskolas perpirkdavo.

Be to, „Snoras“ turėjo platų skyrių tinklą. Dabar, galima sakyti, visi bankai verčiasi vadinamąja buitine bankininkyste, kuri visiškai nerizikinga. Kiekvienas žmogus, kuris turi sąskaitą, už kiekvieną operaciją moka. Centukas prie centuko - žiūrėk, jau ir milijonas. „Snoriukai“ nešė bankui tikrai didelius pelnus. O konkurentai bankams nepatinka... Dabar buitinę bankininkystę perėmė skandinavai.

O dar kartkartėmis išlenda siūlymai atsisakyti grynųjų pinigų, atsiskaitinėti kortelėmis. Tada bankams kapsi pajamos ir iš prekybininkų už terminalus, ir iš kortelių turėtojų. Be to, visi esame po mikroskopu. Kaip skandinavai elgiasi, matyti iš Estijos pavyzdžio - ten jau visi bankai skandinaviški, tik vienas mažiukas „Big bankas“ laikomas dėl kvapo, kad nebūtų preteksto kalbėti, jog vien skandinavai užgrobę rinką.

- Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad prezidentei nauju valdybos pirmininku paskyrus savo bendražygį Vitą Vasiliauską, Lietuvos banke vyko „senų kadrų valymas“. Ar taip jau paprasta išgrūsti iš pareigų žmones, kurie vadovavo ilgus metus, tiesiog neįtikusius naujam banko vadovui?

- Išvarė, o jie nė necyptelėjo. Galiu pasakyti, kodėl. Pirmieji du departamentų direktoriai buvo išvyti labai greitai. Vienam V.Vasiliauskas nurodė pasirašyti kažkokį viešųjų pirkimų dokumentą, o paskui apkaltino įgaliojimų viršijimu. Taip man guodėsi pats išvarytasis. Kitas buvo pakviestas į gimtadienį darbo vietoje ir tuojau pat atbėgo komisija. Nieko daugiau nelietė, tik tą direktorių apkaltino buvus išgėrusį darbe ir leido pasirinkti: ar išeis pats, ar bus atleistas už nusižengimą.

- Buvo naudojamos net tokio žemo lygio provokacijos?

- Kai prasidėjo sudėtingesni santykiai darbe, provokacijų saugojausi ir aš. Pavyzdžiui, buvau atsisakęs per A.Misevičių vykdyti V.Vasiliausko nurodymus, kuriuos jis atsiųsdavo paprastu elektroniniu paštu. Banke veikia vidinė elektroninių pavedimų sistema, kuri viską fiksuoja, net telefonu duodami nurodymai įrašomi, o elektroninio pašto pranešimus paprasta ištrinti, nelieka nė pėdsako.

- Kitiems darbuotojams V.Vasiliauskas irgi pavedimus duodavo elektroniniu paštu?

- Šito nežinau. Kai kurie dalykai buvo perduodami žodžiu. Pavyzdžiui, dėl „Lietuvos ryto“ problemų kalbėjome per pietus.

- Bet vis tiek pakliuvote po senąją banko gvardiją šienaujančiu dalgiu, tik atleidimas iš darbo užtruko ilgiau?

- Aš pats norėjau išeiti šalių susitarimu, derėjausi dėl to su pirmininku per valdybos narį A.Misevičių. Bet 2011 m. rugsėjo pradžioje buvau iškviestas į V.Vasiliausko kabinetą ir gavau siūlymą išeiti savo noru. Kodėl turėčiau? O jis man: „Matai, tu esi įsigijęs Šiaulių banko akcijų“. Gyvenime nesu pirkęs jokių akcijų - man tėvas dar vaikystėje buvo uždraudęs žaisti azartinius žaidimus. Tada V.Vasiliauskas pareiškė, kad aš poilsiavau Neringoje pas Šiaulių banko vadovą. Taip, svečiuose pas jį buvau, bet apsistoti Neringoje turiu kur, nes ten nuosavame name gyvena mano teta, nuosavus būstus turi ir pusseserių bei pusbrolių šeimos.

Kai stažavausi JAV, mus mokė, kad su prižiūrimų bankų vadovais reikia bendrauti ne tik dalykinėje, bet ir neformalioje aplinkoje, puoselėti asmeninius ryšius, aš jų turiu visame pasaulyje. Bet pas mus, jeigu tu esi pareigūnas, tai negali su niekuo nei papietauti, nei pavakarieniauti, nei į vestuves nueiti...

- Tai atsisakėte V.Vasiliausko siūlymo išeiti tyliai ramiai?

- Taip. O paskui atėjo raštas iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, nurodantis atlikti tyrimą, ar K.Ramonas buvo įsigijęs Šiaulių banko akcijų. Paaiškėjo, kad to banko akcijų, gal vieną milijonąją ar šimtamilijonąją dalį, buvo įsigijęs dar 2005 m. žuvęs mano dukters vyras jų šeimai. Lietuvos bankas buvo priverstas parašyti, kad pažeidimo nebuvo. Bet vis tiek iš STT atėjo raštas, kaltinantis mane nepotizmu, nes mano seserys dirba bankuose.

- Bet juk tai tiesa, ir jūsų duktė, ir sesuo dirbo „Snoro“ banke, kita sesuo su vyru - Ūkio banke.

- Vyresnioji sesuo daugybę metų dirbo „Hermio“ banke Blogų paskolų išieškojimo departamento direktore. Aš tuo metu Lietuvos banke nedirbau, tai ji tikrai ten atsirado ne dėl brolio. Ji buvo banko savininko grupiokė. Kai „Hermį“ nupirko tuometis Vilniaus bankas, ji išėjo į „Nord LB“, o iš ten - į pensiją. Kai atsibodo sėdėti namie, nuėjo į „Snorą“. „Snoras“ buvo kaip maitvanagiai - savo žmonių nerengdavo, o persiviliodavo ar perpirkdavo gerus specialistus iš kitur.

Jaunesnioji sesuo irgi dirbo vadybininke „Hermio“ banke, paskui Vilniaus banke, o kai šį nusipirko SEB bankas, visi vadybininkai buvo atleisti, ir ji su vyru kelis mėnesius buvo registruoti darbo biržoje. Ten jiems ir pasiūlė darbą Ūkio banke, o mane bando apkaltinti, kad aš juos ten įtaisiau. Esu kadaise net pylos nuo amžiną atilsį tėvo gavęs, kad nepadedu seseriai.

Beje, po kelių mėnesių STT raštą dėl mano giminių pasirašęs tarnybos vadovo pavaduotojas tapo Vindikacijos departamento direktoriumi Lietuvos banke. (Prezidentė 2012 m. sausio 24 d. pasirašė dekretą, kuriuo atleido iš STT pirmojo pavaduotojo pareigų Aideną Karpų, šiam pereinant dirbti į Lietuvos banką. Buvęs Vindikacijos (dabar Saugos) departamento vadovas Vytautas Leipus pasitraukė iš pareigų šalių susitarimu - red. past.). Tą raštą mačiau asmeniškai savo baudžiamojoje byloje ir su advokatu tariamės, ar nepateikus ieškinio dėl šmeižto. Bet aš dar abejoju, nes, kaip sakau, su mašina nepakariausi.

Atleisti mane iš darbo jiems buvo labai sunku, nes iš karto pasakiau, kad atleidimą skųsiu. Bet ne tik atleido, o ir iškėlė baudžiamąją bylą, kad kitiems būtų perspėjimas - šakositės, tai bus kaip K.Ramonui.

- Kodėl taip ilgai tylėjote, jei jaučiatės padarytas atpirkimo ožiu dėl „Snoro“ banko problemų?

- Puikiai žinau, kaip dirba viešieji ryšiai. Iš karto po bankroto bylos iškėlimo „Snorui“ jie numetė žiniasklaidai kaulą - mane V.Vasiliauskas iš karto nuteisė, ir spauda prisidėjo, skleidė tą informaciją. O čia veikia smėlio dėžės principas: jeigu visi vaikai pradeda šaukti, kad tu toks ir anoks, tu gali sakyti, ką tik nori, kad esi ne toks, bus veltui... Net Valentino Mazuronio vadovautos Seimo komisijos vienas iš narių, trukdydamas konstruktyvią diskusiją dėl situacijos „Snore“, labiausiai domėjosi mano giminaičiais. Visgi turiu pripažinti, kad tai efektyvus dėmesio nukreipimo būdas. O dabar, kai pradėjo pamažu viskas toje istorijoje lįsti... Ir su teismais beveik viskas aišku, neturiu ko prarasti.

- Apkaltinamąjį teismo sprendimą apskundėte apeliacine tvarka, vadinasi, dar ne pabaiga?

- Žinau, kad mane vis tiek nuteis, jie kitos išeities neturi. Jeigu mane netikėtai išteisintų, būtų galima grįžti prie darbo bylos. Jeigu esu atleistas neteisėtai, kas tai padarė? V.Vasiliauskas. O kas V.Vasiliauską paskyrė banko vadovu? Taip visa grandinėlė ir susiveria.

Kadangi nors ką man turėjo priteisti, tai skyrė 26 tūkst. litų baudą. Esmė ta, kad įrodymus STT surinko net manęs neapklaususi. Net kad man iškelta baudžiamoji byla, sužinojau tik po 6 ar 8 mėnesių, kai teisme buvo nagrinėjama byla dėl mano atleidimo iš darbo. Teisėjas paklausė Lietuvos banko atstovo, gal prijungti prie darbo bylos ir baudžiamosios bylos medžiagą. Mes su advokatu susižvalgėme - kokią? O paskui 2012 m. pabaigoje mane pradėjo atakuoti STT tyrėja - skambino telefonu ir kvietė atvykti, bet šaukimo nesiuntė. Kai pagaliau su advokatu ten nuėjome, pareiškė įtarimus baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Norėjo iš karto ir apklausti, o mes su advokatu prašėme susipažinti su pateiktais įtarimais ir tada duoti parodymus. Bet daugiau manęs į STT nebekvietė, tapau iš karto kaltinamuoju. O prokuroras po pirmojo teismo posėdžio žiniasklaidai pareiškė, kad K.Ramonas atsisakė būti apklaustas. Tai melas.

Visi teismų posėdžiai buvo uždari, nors aš su tuo nesutikau. Darbo byloje neviešų posėdžių pageidavo Lietuvos banko atstovas, o baudžiamojoje - prokuroras. Bet ten jokios slaptos informacijos nebuvo, nes aš ir leidimo dirbti su tokia informacija neturėjau. Manau, mano darbe valstybės paslapčių ir neturėjo būti. Kokios valstybės paslaptys privačiuose komerciniuose bankuose?

- Ko gero, kai valstybė vieną kitą tokį banką nusprendžia nacionalizuoti, atsiranda ir valstybės paslaptis?

- O man atrodo, bijoma, kad kas nors pradės giliau kapstytis toje „Snoro“ istorijoje, jeigu byla teisme bus nagrinėjama viešai. Nežinau, kaip bus antroje instancijoje. Bet matyti, kad mane norėta nuteisti dar iki rinkimų ir garsiai apie tai paskelbti. Kai kovo mėnesį apskundėme nuosprendį, ketinau važiuoti į Norvegiją padirbėti statybose. Čia darbo tai jau tikrai negausiu, o rankas aš turiu. Žinodamas Vilniaus apygardos teismo darbų mastą, posėdžio gerų geriausiai tikėjausi rudenį. Bet jis buvo paskirtas po mėnesio, tik neįvyko, nes mano advokatas susilaužė koją.

Nežinau, kodėl bandoma įrodyti, kad aš kažką nuslėpiau - juk visa departamento medžiaga patenka Lietuvos banko valdybai. O paklausti neįmanoma. Mat mūsų teisėjams yra surašyta, kuo jie privalo vadovautis priimdami sprendimus: įrodymais, logika, sąžine ir dar vidiniu įsitikinimu. O ar žinote, iš kur atsiranda vidiniai įsitikinimai? Iš išorinių.

- Manote, kažkas iš išorės galėjo įtikinti Lietuvos banko valdybą pasirinkti nacionalizuoto „Snoro“ bankrotą?

- Sklandaus darbo valdyboje nebebuvo dar nuo 2006 m., nes joje atsirado naujas narys, buvęs Atviros rinkos departamento vadovas Darius Petrauskas. Išsiskyręs su žmona ir vedęs Seimo nario Kęstučio Glavecko dukterį, jis staiga padarė milžinišką karjerą. Banke net sklandė kalbos, kad jis yra R.Šarkino įpėdinis. Paskirtas pirmuoju pirmininko pavaduotoju, jis elgėsi kaip banko šeimininkas, pradėjo kištis į visus reikalus.

O kai Valdo Adamkaus nebeišrinko prezidentu, mano požiūriu, Lietuvos banko valdyba pasidalijo į dvi dalis, vienoje - R.Šarkinas ir A.Misevičius, kitoje - Vaidievutis Ipolitas Geralavičius ir D.Petrauskas. Šitie du ponai nuo 2008 m. pažeisdami įstatymus nešiojo slaptą informaciją apie Lietuvos banko atliktus inspektavimus politikams, į Vyriausybę, kitaip tariant, nešiojo gandus. Tai galiu teigti nors ir prieš melo detektorių, nes byloje yra medžiaga.

- V.I.Geralavičius to ir neslepia. Laikinajai Seimo komisijai jis paliudijo, kad dar 2009 m. po „Snoro“ inspektavimo lankėsi pas tuometį premjerą Andrių Kubilių, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, informavo prezidento patarėją Nerijų Udrėną apie esą grėsmingą padėtį banke, tačiau jokių priemonių tąkart nebuvo imtasi.

- Sutvarkyti tokį banką reikia pasiruošti. Pirmieji požymiai, kad kažkas bus su „Snoro“ ir Ūkio bankais, pasirodė baigiantis 2010 m. Lietuvos banke lankėsi Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas K.Glaveckas ir jo pavaduotojas Vitas Matuzas. Mums bepietaujant K.Glaveckas prabilo apie Seime sklandančius gandus, kad kažkas rengiasi provokacijai prieš du bankus - „Snoro“ ir Ūkio. Nesakė, kas tą provokaciją rengia, tik pasvarstė, kad būtų labai negerai, nes artėja 2012 m. rinkimai.

Vėliau po vieno posėdžio Seimo komitete K.Glaveckas pasikvietė mane į kabinetą ir ėmė klausinėti, ar „Snoro“ ir Ūkio bankuose viskas gerai, kodėl sklando gandai apie kažkokį sąmokslą. Paaiškinau, kad jie neblizga - tiesiog bankai kaip bankai. Bet ir politikai, ir komerciniai bankai turėjo Lietuvos banke savo šnipų, kurie nutekindavo informaciją...

- Ar padarė karjerą Lietuvos banke jūsų minėti asmenys, dalyvavę „Snoro“ nacionalizavimo ir bankroto iškėlimo istorijoje?

- Daugumos valdybos narių kadencijos pasibaigė. A.Misevičius išėjo dirbti į Vyriausybę. D.Petrauskas šiuo metu išvykęs į JAV, studijuoja. Mokytis į Ameriką išvyko ir buvęs Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika. Šitie du žmonės ir pradėjo „Snoro“ banko puolimą. Kai tik Saimonas Friklis (Simon Freakley) išvažiavo iš Lietuvos, girdėjau, M.Leikai už nuopelnus buvo žadamas ne tik Ekonomikos departamento direktoriaus, bet net ir valdybos nario postas. Buvau labai nustebęs, kad jis staiga buvo išsiųstas dar pasimokyti, nes minėti jauni specialistai, kaip neprilygstami bankų priežiūros korifėjai, galėjo ir turėjo žinoti, kad moratoriumo paskelbimas bankui Lietuvoje yra tolygus banko bankrotui.

 

 

„Respublika“ kreipėsi į Vito Vasiliausko vadovaujamą Lietuvos banką klausdama, kiek nuo 2011 m. gegužės 1 d. pasikeitė banko vadovaujančių darbuotojų. Atsakymai pribloškė. Pasirodo, iš 19 buvusių savarankiškų struktūrinių padalinių vadovų dabar likęs tik 1. Tiesa, ir tokių padalinių sumažinta iki 11. Lietuvos bankas patikino, kad nė vienas iš atleistų vadovų nepagautas neblaivus darbo vietoje.

Manto Mendelevičiaus vadovautos darbo grupės tikslas, pasak Lietuvos banko, buvo nustatyti grėsmes šalies finansų stabilumui. Tačiau bankas neturi duomenų apie tai, kad Šveicarijos finansų rinkų priežiūros tarnybos būtų atlikusios tyrimus dėl esą dingusių „Snoro“ vertybinių popierių, todėl negalėjo ir duoti sutikimo ar nesutikimo tuos tyrimus atlikti toliau.

Svarų indėlį į „Snoro“ banko nacionalizavimą ir bankroto bylos iškėlimą įdėję D.Petrauskas ir M.Leika Lietuvos banke jau nebedirba ir bankas prie jų studijų JAV neprisideda. Visi liudininkai, kurie tvirtina, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas ragino buvusius „Snoro“ banko savininkus atsisakyti „Lietuvos ryto“ akcijų ar jas perleisti, meluoja. Į klausimą, ar V.Vasiliauskas kalbėjosi su V.Antonovu ir R.Baranausku apie galimą „Lietuvos ryto“ akcijų atsisakymą ar pardavimą, Lietuvos bankas neatsakė.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jūsų šeimoje yra dirbančių užsienyje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar Lietuvoje ne per anksti pradedamas kalėdinis laikotarpis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+6 +7 C

+7 +8 C

 

+5 +7 C

+9 +10 C

+8 +9 C

 

 +9 +10 C

0-3 m/s

0-5 m/s

 

0-4 m/s