Žvilgtelėjus į lietuvišką kalendorių darosi akivaizdu, kad Lietuvoje valstybinių švenčių yra tikrai nemažai. Dauguma jų, tiesa, susijusios su ne tokiais maloniais mūsų istorijos įvykiais; pavyzdžiui, ypač stipriai mūsų kalendorių paveikė su sovietine okupacija susiję procesai. Tai Sausio 13-oji, Birželio 14-oji, su stalinizmo nusikaltimais taip pat susijusi Birželio 15-oji, Rugpjūčio 23-iąją minima Juodojo kaspino diena. Taip pat esama daugybė kitų atmintinų dienų, susijusių ir su Rainių tragedija, ir su Tuskulėnų aukomis. Prisiminti ir išsaugoti istorinę tautos atmintį suprantama yra labai svarbu, tačiau ar ne per daug reikšmės teikiame vadinamosioms liūdnoms šventėms? Ir ar ne per daug jas suvienodinome? Pagaliau ar taip neatstumiame jaunimo, kuriam natūraliai priimtinesnės kitos šventimų ir minėjimų formos?
Apie tai ir pakalbėsime šios dienos ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja etnografas Libertas KLIMKA, dirigentas ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras RINKEVIČIUS ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Mečislovas ZASČIURINSKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Libertai, kalbame apie visas atmintinas dienas. Ar jums neatrodo, kad tiek daug datų, nors visas reikia paminėti, lyg ir išblaško dėmesį, ir pati tų datų prasmė gerai nesuvokiama? Jos kartojasi viena po kitos, minimos labai panašiai, vis liūdnomis dainomis, su žvakutėmis.
L.KLIMKA: Atsakyčiau ir taip, ir ne. Kiekviena iš tų paminėtų datų yra reikšmingos mūsų istorijai, istorinei atminčiai. Antra vertus, dažnai pasitikslinu tokiu būdu: savo pirmakursių studentų paklausiu, kokia šiandien diena. Iš tikrųjų jaunimas tų atmintinų dienų taip nesureikšmina, kaip vyresnės kartos atstovai, turintys skaudžią istorinę patirtį. Net mano studentai, kurie yra motyvuoti studijuoti istorinius dalykus, tų datų jau neatskiria. Man net tenka skaityti kursą apie istorines šventes. Viena vertus, tos šventės be galo reikalingos, pirmiausia tautiškumui ugdyti, nes tik iš tautiškumo kyla patriotizmas, pilietiškumas. Tad istorinė atmintis būtina, ir tos šventės valstybiniu mastu būtinos, bet jas pateikti reikia talentingai, apgalvoti jų turinį. Manau, kiekviena šventė turi subalansuoti du tokius polius. Viena, tai sakralusis polius. Per šventę mes prisimename arba istorinį laiką, arba istorinius įvykius, ką nors, kas yra labai svarbu valstybei. Antra, šventė turi turėti ir pramoginį polių, kai buvimas kartu yra džiaugsmingas ir artinantis žmones. Atmintinos dienos, manau, tuos polius turi. Minėdami netgi tokią skausmingą sukaktį kaip Molotovo-Ribentropo paktas mes galime pasidžiaugti tuo, kad tauta išliko per tas katastrofas, per tuos skausmingus įvykius, kad dalis žmonių grįžo iš tremčių, lagerių, Sibiro. Ta patirtis yra labai reikalinga mūsų ateičiai. Svarbus yra kartų - jaunosios kartos ir tos, kuri visa tai patyrė, - buvimas kartu. Tas bendrumo jausmas labai reikalingas visuomenės savimonei, tapatybei, lietuvybei. Tai yra tautos ateitis.
G.JAKAVONIS: Iš to, ką čia pasakė Libertas, prisimenu mūsų praėjusią apskritojo stalo diskusiją, kurioje kalbėjo populiarus jaunimo atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Jo mintis buvo ta, kad tais senais švenčių minėjimo būdais, deginant žvakutes, norima ugdyti jaunimui patriotizmą, bet ar pasieksime mes visa tai šitokiu būdu? Kaip buvo minėta, viskas pabodę, turinio forma jaunimui neįdomi. Gintarai, kokie jūsų pamąstymai?
G.RINKEVIČIUS: Labai gerai paminėjote, kad visos šventės turi būti talentingai pateikiamos. Tiek atmintinas dienas, tiek šventes minint svarbu, kaip apie tai kalbama mokykloje, jaunimui, žiniasklaidoje, kas kalba ir kaip talentingai tai sugebama pateikti. Juk visada reikia rasti bendrą kalbą: su jaunimu kalbėti vienaip, su pagyvenusio amžiaus žmonėmis - galbūt kitaip. Tie kalbėtojai, informacijos skleidėjai visa tai turi pateikti įdomiai, taip, kad liktų viltis, liktų svajonė, liktų tokia nuotaika, kuria mes gyvenome. Ir visa tai priklauso nuo kalbėtojų talentingumo, kiek jie yra išsilavinę žmonės. Apie šventes ir atmintinas dienas galima kalbėti labai įvairiais aspektais.
G.JAKAVONIS: Grįšiu prie mūsų buvusio pokalbio. Remsiuosi kaip tik Svaro žodžiais: ar jums neatrodo, kad turime per daug švenčių? Yra trys valstybinės šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji. Pagal šventimo formą tai nėra labai linksmos šventės. Minėjote, kad jaunas žmogus nejaučia šventės iš vidaus. Jis ateina į šventę turėdamas intenciją, kad ateityje jis tą šventę pajus, įsijaus, kad tai yra jo valstybės ir jo šventė. Man visuomet kyla klausimas: ar per valstybines šventes žmonės jas švenčia taip, lyg jie dalyvautų savo šventėje, ar jie ateina tik iš pareigos? Ar neatrodo, kad tų švenčių yra šiek tiek per daug?
L.KLIMKA: Matau, kad dabar mūsų šventės dažnai skirtingai paminimos, tampa įvairesnės, įdomiau pateikiamos. Sakykime, Valstybės diena man visada yra maloni proga nuvažiuoti į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, pamatyti ten demonstruojamų senųjų amatų. Tai primena jau visą Lietuvos ir tautos istoriją - nuo akmens amžiaus. Ir ten Valstybės dieną pamini apie 20 tūkst. žmonių. Vyksta riterių kovos, pateikiami gražiausi tautiniai etnografiniai dalykai. Čia puikiai atkleidžiamas pažintinis aspektas, be to, ugdoma istorinė sąmonė. Ir jaunimui tai pateikiama ne didaktiniu būdu, tai ne paskaita, ne kokia prakalba. Štai pasižiūrėkime, kaip mūsų kariai atrodė įvairiomis istorinėmis epochomis, kokias pergales pasiekė, kaip apgynė mūsų Lietuvos Nepriklausomybę. Taip žaismingai gali būti parodyti šie dalykai. Gal šiek tiek teatralizavimo tiktų ir minint Vasario 16-ąją. Asmenybės, pasirašiusios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, labai įdomios, labai įdomūs jų likimai. Čia irgi turbūt galima būtų rasti formą - ir pažintinį momentą paryškinti, ir į tą epochą tarsi perkelti.
G.JAKAVONIS: Valstybinės šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, Kalėdos, Velykos, Žolinė, Visų šventųjų, Motinos diena, Rasos, arba Joninių, diena... Mečislovai, ar neatrodo jums, kaip įstatymų leidėjui, kurio kompetencija yra siūlyti švęsti tas valstybines šventes, kad jų yra per daug? Iš tikrųjų valdžios atstovai pastaruoju metu turi daug renginių, bet kaip yra su žmogumi iš gatvės?
M.ZASČIURINSKAS: Atstovaudamas žmonėms galiu pasakyti, kad žmonės nori švenčių. O psichologiškai vertinant, kuo yra sunkiau valstybėje, tuo daugiau reikia duonos ir žaidimų. Kiekvienoje valstybėje, kiekvienoje tautoje šventės yra būtinas atributas, nes tai yra priemonė formuoti arba išlaikyti vienokį ar kitokį požiūrį į savo istoriją, į praeitį ir kartu užtikrinti tinkamą ateitį. Vasario 16-oji mūsų valstybei turėtų būti, bent jau man taip atrodo, pagrindinė šventė. Bet pažiūrėkime, ką turime. Vasario 14-ąją atsirado Šv.Valentino diena. Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet čia specialiai kažkas padarė. Tarkim, jaunimas daug savo energijos, savo šventės poreikį realizuoja dvi dienas prieš tai, per Šv.Valentino dieną. Ar tai gerai? Manau, kad ne. Kodėl taip vyksta? Aišku, galima kalbėti apie geopolitiką. Prieš dvidešimt metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, vienas mūsų šviesulys išvyko iš Lietuvos ir pradėjo aiškinti, kad jis yra pasaulio žmogus, tuo lyg ir didžiuotis reikėtų. O kuo čia didžiuotis? Koks yra žmogus, jeigu jis yra pasaulio, jei jis neturi tautybės? Tautybė Lietuvoje yra uždrausta. Tik pasižiūrėkite, pase, asmens tapatybės kortelėje nėra net grafos, kurioje būtų nurodyta tautybė. Tarybiniais laikais buvo įrašyta, kad esi lietuvis, rusas, žydas ar japonas, o dabar net šito nėra. Vasario 16-oji turėtų būti svarbiausia valstybės šventė. Deja, ji tokia nėra. Yra komercinių dalykų, visokių akcijų, kadangi vartotojiškas požiūris yra taip išsikerojęs kalbant apie bet kurį reiškinį mūsų gyvenime ir valstybėje. Tai labai rimta problema. Ir apskritai švenčių nėra - mūsų šventėse yra mažai švenčių. Turi būti skleidžiamas džiaugsmas, tam tikras gėris. Ar čia mūsų tautos, ar politikos tokia pozicija?
G.JAKAVONIS: Įsivaizduoju, kad per valstybines šventes, kai minima Motinos, Tėvo diena, Vėlinės, pabrėžiami šeimos akcentai ir valstybė remia tą klasikinę šeimos sampratą. Čia viskas gerai. Paminėjome visas etnografines šventes, bet kyla klausimas lyginant dvi svarbias datas - Rasos dieną ir Žolinę. Vienas iš Rasos šventės iniciatorių buvau aš, pats teikiau įstatymo projektą. Kadangi kalbame Rasos dienos išvakarėse, Libertai, pamėginkite palyginti šias dvi šventes, ar jos yra tolygios. Abi jos yra nedarbo dienos. Ar pamėgintumėte rasti skirtumų?
L.KLIMKA: Sudėtingas klausimas. Esu daug rašęs apie tuos dalykus ir vis tiek neišsėmęs tos temos. Juolab mes neišsemsime šiame pašnekesyje. Bet štai kas įdomu: man atrodo, mūsų etninė kultūra nuo kitų Europos etnokultūrų skiriasi vienu labai gražiu aspektu. Galima jį vadinti gražiu, galima įdomiu, galima moksliškai išskirtinu - beveik visos mūsų bažnytinės šventės labai susijusios su tradicinėmis šventėmis. Kitaip tariant, bažnytinės šventės integravo į savo vyksmą gamtos šventes, kurios gal net yra atkeliavusios iš senosios baltų religijos ir mitologijos. Pasakysiu pavyzdį. Ką tik buvo švenčiamos Sekminės. Šią dieną vainikuojamos karvutės, avelės. Niekas nebemano, kad taip pagerbiamas dievas Ganiklis, tiesiog tokia tradicija. O Sekminės katalikui yra viena iš trijų pačių reikšmingiausių bažnytinių švenčių. Mūsų kaimietis kitados, XX a. pradžioje, nuvažiuodavo į bažnyčią, atlikdavo išpažintį, visas katalikui privalomas pareigas, parvažiuodavo namo, o ten tokios tradicijos: ir septyni virtiniai ant stalo kiekvienam šeimos nariui per Sekmines (per Devintines bus devyni), ir vainikėliai karvėms ant ragų, ir piemenėlių balius. O piemenėliai, beje, šaukia miško žvėris pasivaišinti. Dar gražiau, kad antrąją Sekminių dieną Aukštaitijoje yra išlikęs rytelio, arba rytagonės, paprotys. Tai yra lietuviška Meilės diena, ją ir turėtume vietoj Šv.Valentino dienos siūlyti jaunimui.
G.JAKAVONIS: Net įdomu pasidarė, kodėl ne Mildos diena, minima gegužės 13-ąją?
L.KLIMKA: Todėl, kad Mildos diena atkeliavusi iš XIX a., čia Teodoro Narbuto truputį pritempta šventė. Jis mažai žinojo apie etninės kultūros dalykus, bet labai norėjo, kad mūsų dvasinis gyvenimas būtų panašus į antikos tautų. O šiaip jau pavasarį lietuvių etninė kultūra turi net tris dienas švelniems jausmams tarp vaikinų ir merginų išsakyti. Tai yra Pempės diena, minima kovo viduryje, antroji Sekminių diena, rytagonė. Ten dainos labai gražios, vaizduojančios gamtos suvešėjimą. Labai ryškus paralelizmas: kas gamtoje, tas išreikšta ir žmogaus jausmuose. Be to, žaidžiamos netikros vestuvės - jaunuoliai suporuojami, kad būtų proga artimiau susipažinti. Yra labai archajiškų papročių. Kai merginos baigia ganyti, nes piemenėliai tą dieną ilsisi, jos pargina galvijus namo ir šeimininkė turi jas aptaškyti vandeniu iš milžtuvių. Analogiškas paprotys yra Indijoje, žinomas arijų kultūroje. Beje, žemaičiai tuos papročius atkartoja per Devintines. Apskritai matau tris kertinius akmenis tuose tautiškumo pamatuose. Pirma, tautiškumas išlaikomas per kalbą, kurią saugo Valstybinės kalbos įstatymas. Vilniaus, Šalčininkų rajonas nelabai saugo. Antra, istorinė atmintis. Šventės yra būtinos. Žinoma, ir mokykloje reikėtų istoriją pateikti patraukliai. Štai Vilniaus pedagoginis universitetas, mano katedra jame daug daro šia linkme - išleidome kompaktinius diskus “Lietuva iki Mindaugo”, “Įdomioji Lietuvos istorija”, taip pat ir vadovėlio formatu. Tai yra kompaktiniai diskai, kuriuose vaizdais pristatoma Lietuvos istorija, o mažesnio amžiaus vaikams - net per žaidimus. Trečias kertinis akmuo - tai tautos tradicijos. Jos prasideda nuo šeimos tradicijų ir pereina į tautines šventes.
G.JAKAVONIS: Gintarai, esate kultūros žmogus. Libertas kalbėjo apie papročius, apeigas, bet abejoju, kad, pavyzdžiui, Rasos diena visur švenčiama kultūringai, gražiai, kaip man tenka švęsti savo aplinkoje, pagal visas tradicijas. Ar netampa kai kurios šventės papildoma proga nesaikingai vartoti alkoholį ir daugiau nieko?
G.RINKEVIČIUS: Žinau, kad rutina žudo kiekvieną dalyką. Rutina žudo ir šventes. Jūs jau papasakojote, kaip viskas vyksta per šventes: pakalba vienas, pakalba antras, pakalba trečias, paskui dar vyksta pagal nustatytą programą valstybinis, vyriausybinis arba koks valdžios koncertas. Tai ta pati valdžia ten nelabai nori sėdėti, nes visai neįdomu. Per šventes mes negalime, nors ir labai norėtume, atrodyti labai patrauklūs ir kartu labai taupūs. Taupyti mes negalime, nes šventė vis tiek turėtų atrodyti gražiai, atrodyti taip, kad aš, kaip lietuvis, kaip pilietis, galėčiau didžiuotis, jog esu lietuvis. Jeigu man pasako, kad Liepos 6-osios nešvęsime arba švęsime tik vienaip, nes yra taupymo politika, viena vertus, aš suprantu. Tai tarp žmonių populiaru. Bet nejausti šventės negerai. Mes turbūt turime mokytis ir iš amerikiečių, kad reikia giedoti himną, ir iš rusų, kad reikia rengti paradus.
G.JAKAVONIS: Mečislovai, klausimas jums, kaip įstatymų leidėjui. Dėl to mokėjimo švęsti ir istorinės atminties. Libertas labai gražiai kalbėjo apie Liepos 6-ąją, apie Kernavėje rengiamas archeologijos dienas. Dabar pasižiūrėkime, kas vyksta švietimo sistemoje. Prieš dvejus metus pasirodė istoriko Dariaus Barono studija, kur labai aiškiai parašyta, kad Margiris, kuris nepasidavė priešams, nusižudė, yra psichikos ligonis. Praėjusiais metais buvome surengę diskusiją apie Žalgirio mūšį. Iš dabartinių istorikų išgirstu, kad vienintelis laimėjimas buvo šimtas tūkstančių grašių, jie buvo sumokėti čekų karaliui, kuris sužlugdė ordiną. Mes patys tyčiojamės iš savo istorijos. Ar jūs čia galite ką nors pakeisti?
M.ZASČIURINSKAS: Pakeisti pirmiausia gali tauta. Šiuo atveju esu vienas iš 141 tautos atstovo. Žmonės turi suprasti, kad yra ne Seimo narys, o jų atstovas. Ką jie išrenka, tą ir turi. Pasakysiu labai apibendrintai: jei jie išrenka žmones, kurie dievina globalizaciją, tai šitai ir turi, nes įstatymais klojami pagrindai, lemiantys visų mūsų gyvenimą. Mes deklaruojame, kad esame už šeimą, o įstatymai leidžiami priešinga linkme - kad šeima būtų sužlugdyta. Galėčiau pateikti daug pavyzdžių. Tarkim, pensinio amžiaus žmonėms dabar iš esmės uždrausta dirbti: jei jie dirba, iš jų atimami pinigai. Pagal įstatymą jie visai eliminuojami iš užimtumo sferos. O mes turime šventes - Motinos diena, Tėvo diena. Tai argi jaunimas nemato tų dvejopų standartų? Tarkim, mokyklose atsisakoma vaikų maitinimo - 7 milijonai litų, bet Afganistanui mes atidavėme 130 milijonų litų. Savižudžių mes turime daugiausia, vaikų savižudžių turime daugiausia, suvartojamo grynojo alkoholio kiekis didėja. Visa tai ir veikia žmonių pasąmonę, o mes jiems metame šventę: šiandien šventė, švęskime, išsirikiuokime visi, duodame komandą, pradėkite švęsti. Šventė, kaip ir pagarba, turi būti širdyje. Tarkim, dėl krizės. Esu parašęs straipsnį “Krizė Kubiliaus galvoje?” Mes patys tą krizę sukėlėme, nuo 2008 metų lapkričio, gruodžio ėmėme psichologiškai gąsdinti tautą, kad yra krizė. Ir tai suveikė - įvyko kritimas, nors, aišku, išorės veiksniai ir veikia. Ir kuo žmogui sunkiau, tuo labiau jam atsvara galėtų būti tas dvasinis gyvenimas. Viskas priklauso nuo to, kokie žmonės priima įstatymus. Daug važinėju po Lietuvą, žmonės kelia daug įvairiausių klausimų. Atvirai sakau, žmonės absoliučiai nieko negali padaryti - jie turi tik 10-30 sekundžių, kai meta balsavimo biuletenį. Antrasis veiksmas - žmonių pilietiškumas. Jei jie sugeba ateiti prie Seimo ir pareikšti savo nuomonę, nebijodami nei vandens patrankų, nei guminių kulkų, tai jie savo pasakys.
G.JAKAVONIS: Prieš kurį laiką išėjo garsus Aistės Smilgevičiūtės partizaninių dainų kompaktinis diskas “Broliai”. Vienoje apskritojo stalo diskusijoje kalbėjome, ar turi jaunimas dar patriotizmo, nes matyti aiškios spragos mūsų švietimo sistemoje, aiški kosmopolitinė mokykla, tolstama nuo lietuviškos savasties. Ir Aistė bandė paprieštarauti sakydama, kad ji dalyvavo vienoje Rasos šventėje, ir ši vyko labai gražiai, laikantis visų tradicijų. Bet jos paklausiau: bandysiu spėti, kad tas, kuris organizavo šventę, nebuvo valdžios žmogus. Ir iš tikrųjų tai buvo etnografas, kaimo keistuolis gerąja prasme, visus sukvietęs ir surengęs šventę. Tai kodėl, Libertai, mūsų mokykla nemoko to, ką jūs sakote?
L.KLIMKA: Labai skaudų uždavėte klausimą. Tam esu dėjęs daug pastangų. Ir būdamas Etninės kultūros globos tarybos pirmininku labai stengiausi, kad pirmiausia mokykloje prasidėtų tikras tautinis ir pilietinis ugdymas. Labai sunkiai sekėsi ta linkme žengti nors kokius žingsnius. Dabar yra priimta tokia strategija, kurią pasirašė dabartinis ministras, ir ta strategija numato tam tikrus žingsnius, bet jau antri metai, kaip ji priimta, o rezultatų jokių nėra. Maža to, žinau, kad kai kurie dideli mūsų švietimo strategai išsako tokias labai prieštaringas nuomones. Tarkim, kalbant apie Vasario 16-ąją, kritikuojama Jono Basanavičiaus veikla tuo metu, ir tai daroma visai atvirai, spausdintu žodžiu. Čia labai didelė istorikų atsakomybė. Yra juodasis metraštininkas ir baltasis. Kai valstybėje tokia padėtis, reikia baltojo metraštininko. Iš savo istorijos tyčiotis negalima. Savo studentams visada drąsiai ir atvirai sakau: tikrą laimę galite atrasti tik Lietuvoje. Pažinkite jos kultūrą, jos istoriją ir pamatysite, kokia čia yra terpė. Tikrai galima rasti savo vietą po padange. Mokykla turėtų atsigręžti ir į etninę kultūrą, kad tos šventės būtų ne formalios, kad mokytojas kokią istorijos pamoką ant piliakalnio galėtų vesti. Rasos šventę aš būtinai ant piliakalnio sutinku, ir ta naktis man duoda tiek jėgų, kad vėliau galiu ir padirbėti, ir pasidžiaugti, kad esu Lietuvoje, kad dirbu darbą, kuris susijęs su istorija.
G.JAKAVONIS: Paminėjote, kad per Jonines turime trumpiausią naktį, bet per Kalėdas ji yra ilgiausia. Išaušęs rytas žymi šviesos pergalę prieš tamsą. Kartą vieno kunigo paklausiau, kada yra Jėzaus Kristaus gimtadienis. Jis atsakė, kad, teisybė, mes nežinome, yra tam tikras susitarimo reikalas - prisitaikyta būtent prie šios datos, kai diena pradeda ilgėti. Perėjimas labai logiškas.
L.KLIMKA: Yra labai graži metafora, kad Kristus yra užtekėjusi Saulė krikščioniškame pasaulyje. O romėnai švęsdavo Mitros, saulės dievo gimimo, nenugalimosios saulės, kaip jie sakydavo, dieną. Bet štai Kūčios tikrai yra mūsų tautinė šventė. Neabejotinai visi papročiai yra atėję iš labai tolimų laikų. Ir kartu tai šeimos tokia konsultacija - net iš Airijos ir Amerikos parskrenda vaikai, kad visi pabūtų kartu tą vakarą.
G.JAKAVONIS: Sutikite, kad Rasos šventė - lygiai tas pats.
L.KLIMKA: Taip, bet per šią šventę sunkiau šeimą suburti.
M.ZASČIURINSKAS: Norėčiau pasakyti trumpą repliką dėl mokyklų. Buvo paminėta, kad jos užsiima kosmopolitizmu. Pavyzdžiui, Kaune padėtis yra kitokia. Ten gausu krikščioniškų mokyklų. Lyg ir gražiai skamba, bet esmė yra krikščioniškų mokyklų finansavimas ir kad jos turi penktas klases. Kitos mokyklos penktų klasių neturi. Jeigu, tarkim, pavyktų sukurti tokią etnomokyklą, - gal kitoks pavadinimas turėtų būti, kaip yra katalikiškas mokymas, čia būtų etnografinių dalykų mokymas, - ir jai būtų suteiktos tokios pačios sąlygos kaip ir krikščioniškoms mokykloms, tai yra teisė komplektuoti penktą klasę...
G.RINKEVIČIUS: Bet įstatymais tai nesuteikta.
M.ZASČIURINSKAS: Dabar dėl to kovojome, šiaip taip parengėme tokią pataisą. Galima būtų steigti, bet kas steigs? Reikalingi pinigai, o jų skyrimas priklauso nuo valdžios požiūrio į vieną ar kitą procesą.
G.JAKAVONIS: Man kilo toks klausimas: ar krikščionybė pati nėra kosmopolitizmas?
M.ZASČIURINSKAS: Sakyčiau, katalikybė - taip, o krikščionybė...
G.JAKAVONIS: Tuomet kitas klausimas: ar keliate Trispalvę per savo gimtadienį?
L.KLIMKA: Keliu, ir mano draugai taip daro.
G.JAKAVONIS: Mečislovai, neatsakėte.
M.ZASČIURINSKAS: Čia į paširdžius, atsiprašau. Neturiu kur kelti. Gyvenu bute. O ant mano stalo stovi trispalvė vėliavėlė.
G.JAKAVONIS: Išsisukote greitai.
G.RINKEVIČIUS: Net nežinau. Vienas dalykas, dažnai nebūnu per savo gimtadienį Lietuvoje. O galvoju, kad turėčiau būti kuklesnis. Kodėl per gimtadienį reikia kelti Trispalvę?
G.JAKAVONIS: Na, jei per valstybines šventes keli, tavo šventė yra valstybės šventė.
G.RINKEVIČIUS: Bet čia jau pasireiškia “ego”, jei mano šventė - jau kaip valstybinė šventė. Manau, tai nelabai gerai yra.
G.JAKAVONIS: O jei jūs užsienyje tarp užsieniečių su Trispalve? “Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis”.
G.RINKEVIČIUS: Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis, bet aš didžiuojuosi prieš užsieniečius, kad esu lietuvis, ne tuo, kad aš didžiuojuosi, o aš turiu kalbėti apie savo tautą savo darbais. Manau, tai yra svarbiau.
M.ZASČIURINSKAS: Žinote, esu užregistravęs įstatymo pataisas, kad į pasus ir asmens tapatybės korteles būtų leidžiama įrašyti tautybę. Seimą užplūdus patriotizmo bangai, kai buvo sveikinami krepšininkai, pirmininkės Irenos Degutienės klausiau, ar palaikys šią iniciatyvą. Atsakė, kad palaikys. Tai žiūrėsime, kaip dabar įstatymą priims.
L.KLIMKA: Sakykite, kaip mums padaryti, kad Lietuvos krepšinio komanda prieš varžybas sugiedotų himną? Matau, kaip kokia afrikiečių komanda jį gieda.
G.RINKEVIČIUS: Jie patys turėtų to norėti. Aišku, kaip idėją galima pateikti, bet jie širdyje galbūt ir gieda himną. Lietuviai yra truputį uždaresnio būdo.
G.JAKAVONIS: Man nuolat tekdavo dirbti Šalčininkuose, Eišiškėse - lenkiškoje dalyje, ir, kad ir kaip būtų keista, kai buvau Seimo nariu ir lankydavau mokyklas per abiturientų išleistuves, per visas šventes lietuviškai himną geriausiai giedodavo lenkiškose mokyklose. To nebuvo nė vienoje lietuviškoje mokykloje, ten buvo paleidžiamas įrašas.
G.RINKEVIČIUS: Kiekvienoje mokykloje reikia mokyti giedoti Lietuvos himną.
L.KLIMKA: Papasakosiu tokį epizodą, kur patyriau net sukrėtimą. Buvo toks garsus kultūros veikėjas Tomašas Nevodničanskis. Praėjusiais metais jis čia buvo atvežęs parodą, eksponavo pas mus Barboros Radvilaitės laiškus ir kartografiją. 1939 metais jis čia buvo lenkiškos gimnazijos mokinys. Atėjo lietuvių valdžia, jis labai greitai emigravo - apie pusę metų dar gyveno čia, paskui išvažiavo į Lenkiją. Jis tapo didžiausiu milijonieriumi ir kartografijos kolekcionieriumi. Beje, jo senelis buvo pirmas elektrinės direktorius, o tėvas - garsus fizikas. Tai štai, jis atvežė parodą, būdamas jau senyvas žmogus, sėdėdamas invalido vežimėlyje, o per parodos atidarymą jis pasikėlė iš vežimėlio ir sugiedojo lietuviškai himną. Lietuviškai nekalba, bet himną jis mokėjo, nors tik pusę metų buvo mokęsis lietuviškoje mokykloje. Mus visus tai pritrenkė.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
