Popovienė sprendimo pridėti 10 taškų prie VBE nekeistų: atsukus laiką atgal, jis būtų toks pats

Pasak jos, toks žingsnis didelei daliai praėjusiais metais mokyklą baigusių jaunuolių atvėrė platesnes ateities galimybes, tad, atsukus laiką, R. Popovienė veikiausiai elgtųsi taip pat. 

„Taip, atsukus laiką atgal jis (sprendimas – ELTA) būtų toks pat, nes kitokio sprendimo tuo metu mes negalėjome rasti“, – interviu Eltai sakė ministrė. 

„Tas sprendimas buvo orientuotas į vaikus ir šiandien, jau beveik metams praėjus, tikrai kalbamės ir su jaunais žmonėmis – kai kurie ir dėkoja, ir mamos priėjusios dėkoja, kad dabar vaikai mokosi, sako vidurkis humanitarinėje specialybėje yra 9,7. Ir jeigu nebūtų to sprendimo, sako, būtų arba užsienyje, arba tiesiog niekur nestudijuotų, o dabar tiesiog yra laimingas jaunas žmogus“, – kalbėjo R. Popovienė.

Vis dėlto, ji pripažįsta, jog tam tikrų klaidų praėjusiais metais buvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta apriboti egzaminų vertinimo komitetų kompetencijas, nepaliekant galimybių šiemet taikyti balų korekcijų.

Atsakomybė už sprendimus perleidžiama Nacionalinei švietimo agentūrai (NŠA), įvedami kai kurių dalykų egzaminų perlaikymo tvarkos pokyčiai. Todėl šiemet, jau prasidėjus pagrindinei VBE sesijai, ministrė įsitikinusi – abiturientų rezultatai bus geresni nei pernai. 

„Mes tikrai įsivertinome ir teismo sprendimus, ir Valstybės kontrolės rekomendacijas, vertinimo komiteto reglamentas yra sugriežtintas, peržiūrėtas, už vertinimo komiteto darbą bus atsakinga NŠA (…). Manau, kad dabar rezultatai tikrai turėtų būti geresni“, – pokyčius, kurių buvo imtasi, vardino ministrė. 

– Kovo pabaigoje teismas paskelbė, kad pernai vasarą priimtas sprendimas pridėti po 10 taškų prie brandos egzaminų rezultatų prieštarauja įstatymui ir yra neteisėtas. Jūs jau ne kartą ir viešai, ir Seime, posėdžių salėje, sakėte, kad tuo metu tai buvo tinkamiausias sprendimas. Ar galima sakyti, kad tokioms pačioms aplinkybėms susiklosčius, jūs jį kartotumėte?

– Tą klausimą tikrai buvau gavusi. Gal negerai buvau suprasta, nes ir žurnalistai tada klausė, jeigu atsukčiau laiką atgal, ar tas sprendimas būtų toks pat.

Taip, atsukus laiką atgal jis būtų toks pat, nes kitokio sprendimo tuo metu mes negalėjome rasti – įvykdyta egzaminų reforma ir pirmieji metai po reformos, eksperimentiniai metai, laikant valstybinius brandos egzaminus, tikrai sukėlė tokį sisteminį disbalansą.

Rezultatai, kurie buvo ne tik matematikos neišlaikymo 60 proc., bet ir kitų dalykų: ir fizikos, ir geografijos, ir istorijos, ir biologijos, ir visko – visur buvo nuo 4 iki 7 kartų didesnis neišlaikymas negu 2004 m. Tai privertė ieškoti tam tikrų sprendimų.

Jeigu žiūrėtume į diagramas, į tuos skaičius, 2024 m. neišlaikiusių matematikos buvo apie 1 472, o 2025 m. be vertinimo komiteto 10 balų korekcijos – virš 7 tūkst. Tada ir kitų dalykų lygiai taip pat. Tai tas klausimas ir kyla, kas gi atsitiko Lietuvoje, kai tas neišlaikymo lygis toks didelis. 

Po reformos buvo atnaujintos ugdymo programos, nebuvo vadovėlių, nebuvo tam tikros temos normaliai išeitos, kad būtų galima ruoštis egzaminams, ir tiesiog nebuvo to pereinamojo laikotarpio, kad būtų galima įsivertinti, dar kartą atkreipti dėmesį, kur galėtų būti tam tikros rizikos.

Visas tas sprendimas, kuris buvo atliktas, nebuvo mano vienasmenis. Vertinimo komitetas įvertino ir tas korekcijas pasiūlė, bet, žinoma, ministras atsako už visus sprendimus.

Bet jis buvo orientuotas į vaikų sėkmę, tam, kad daugiau nei 3 tūkst. vaikų galėtų siekti aukštojo mokslo, studijuoti, pagaliau gautų brandos atestatą, kuris taip pat reikalingas, siekiant aukštesnės profesinės kvalifikacijos.

Tas sprendimas buvo orientuotas į vaikus ir šiandien, jau beveik metams praėjus, tikrai kalbamės ir su jaunais žmonėmis – kai kurie ir dėkoja, ir mamos priėjusios dėkoja, kad dabar vaikai mokosi, sako vidurkis humanitarinėje specialybėje yra 9,7.

Ir jeigu nebūtų to sprendimo, sako, būtų arba užsienyje, arba tiesiog niekur nestudijuotų, o dabar tiesiog yra laimingas jaunas žmogus. 

Tas sisteminis disbalansas, tos pasekmės privertė daryti tuos sprendimus, o teismo sprendimas buvo ne tiek dėl 10 balų, bet dėl termino pažeidimo, nes vėliau mes turėjome sudaryti lygias galimybes visiems konkuruoti, stojant į aukštąsias mokyklas, mes tiesiog koregavome tam tikrą stojimo į aukštąsias mokyklas kriterijų aprašą ir pažeidėme terminą, kuris turėjo būti iki gruodžio 1 d.

Mes jį koregavome liepos mėnesį, nes turėjome pakoreguoti Tarptautinio bakalaureato, pernai baigusių vaikų rezultatus, nes irgi turėjome suvienodinti su 10 balų.

Bet aš sakyčiau, kad ir anksčiau praeitų vadovybių sprendimai buvo tokie. Tarkime, 5 taškų pridėjimas, kas buvo gavę 96 – buvo 4 taškai pridėti, buvo 97 – 3 padidinta. Bet buvo kitaip priimti sprendimai, galbūt nebuvo viskas taip labai aiškiai išdėstyta. 

Šiais metais mes ruošiamės VBE laikymui, mes tikrai įsivertinome ir teismo sprendimus, ir Valstybės kontrolės rekomendacijas, vertinimo komiteto reglamentas yra sugriežtintas, peržiūrėtas, už vertinimo komiteto darbą bus atsakinga NŠA.

Taip pat labai pakoregavome ir pačių egzaminų laikymą, atsižvelgiant į praėjusių metų prašymus, nes, gal dar grįšiu atgal, pasakysiu, kad tą tokį sisteminį disbalansą, laikant VBE, kai nebuvo to tokio pereinamojo laikotarpio, labai aiškiai rodo ir tų moksleivių apeliacijos, nes apeliacijose buvo labai daug išdėstyta, kad vaikai iš tiesų nespėjo išeiti ugdymo turinio, nebuvo išdėstyta medžiaga, nes tikrai buvo atnaujintos ugdymo programos, nebuvo vadovėlių ir tikrai daug kitokių problemų.

– Na o šiemet, jei ir pažeminus egzaminų išlaikymo kartelę atsitiktų taip, kad vėl didelė moksleivių dalis neišlaikytų tam tikrų egzaminų, susidarytų situacija, kad didelė dalis vėl negalėtų pretenduoti į aukštąjį mokslą. Ar ministerija jau turi planą, ar šiemet jau kaip bus, taip bus – kiek neišlaikys, tiek? Ar vėl yra galvojama, kokias korekcijas būtų galima taikyti?

– Kaip ir minėjau, šiais metais mes peržiūrėjome vertinimo komiteto reglamentą, mes jį sugriežtinome. Tokių korekcijų, kaip balų pridėjimas, pagal vertinimo komiteto reglamentą, nebegalės būti.

– O kokios korekcijos galės būti?

– Kaip ir visada, vertinimo komitetas tvirtina rezultatus, žinoma, įvertina tam tikras sistemines klaidas, jei tokių yra, bet tokių sprendimų jau negalės daryti. Ir už viską jau bus atsakinga NŠA.

Tačiau įsivertinant, kokie buvo rezultatai, mes tam tikras korekcijas jau padarėme tiesiog organizuodami VBE. Visų pirma, atliepėme daugelio moksleivių prašymus, kad būtų galima perlaikyti matematikos brandos egzaminą dar šiais metais. Pernai to padaryti nebuvo galima, tik lietuvių kalbą.

Šiemet ir lietuvių, ir matematiką bus galima perlaikyti ir koreguotis lygius: jeigu A lygio neišlaikai, tai bus galima pasirinkti žemesnį – B lygį.

Mes taip pat koregavome išlaikymo kartelę iki 25, nes visgi tas toks kartelės iškėlimas nuo 16 iki 35 be teorinio pagrindimo buvo galbūt tas toks didelis šuolis, kuris tikrai ir nulėmė būtent tokį blogą brandos egzaminų rezultatą.

Dėl to mes pakoregavome kartelę iki 25 taškų. Manau, kad dabar rezultatai tikrai turėtų būti geresni, nors, aišku, per tuos metus vėlgi negali būti kažkas per daug pasikeitę, tačiau diskutuojame, kalbame dėl ateities, kaip mes galėtume laikyti VBE, girdėjome ir Švietimo tarybos pasiūlė savo siūlymus. 

– Regis, buvo pasiūlyti 6 variantai?

– 6 siūlymai buvo. Ir mes patys diskutuojame, bus sudaryta darbo grupė ir ieškosime tokio stabilesnio galbūt varianto. Aišku, jis negali būti dabar, tuoj pat, nes moksleiviai turi žinoti prieš dvejus metus, kaip bus laikomi valstybiniai brandos egzaminai.

– Į kurią pusę linkstama tarp tų 6 variantų? Gal yra ir kitų specialistų siūlymų?

– Yra ir kitų sprendimų, bet tikrai norisi, kad būtų kuo mažiau įtampos, kuo mažiau streso. Šita sistema tikrai yra labai paini, yra ir tarpiniai (patikrinimai – ELTA), A, B lygiai.

Ir tų kartelių kaitaliojimas taip pat įneša labai daug streso, nes dabar mes sakome, kad laikinai, dvejiems metams, bet vėlgi jau klausia, kaip bus, kaip čia toliau su tomis kartelėmis, tai tikrai turime ieškoti tokio varianto, kad būtų kuo mažiau streso.

Galbūt gali būti kažkokie pasirenkamieji egzmainai, norint stoti į aukštąją mokyklą. Yra kalbama, kad galima būtų atskirti vidurinio ugdymo programos baigimą nuo stojimo į universitetus. Žodžiu, diskusijos vyksta.

– O tai koks, jūsų nuomone, būtų tas paprasčiausias variantas? Yra kalbų, kad gal tie tarpiniai patikrinimai yra tai, kas trukdo moksleiviams susikaupti, yra kalbų, ir vasarą buvo, apie matematikos egzamino privalomumą. Tai, jūsų nuomone, kuris variantas užtikrintų daugiausiai galimybių moksleiviams, jų lygias teises ir efektyviausią sistemą, kurios nebereiktų kaitalioti kiekvienoje kadencijoje net po kelis kartus, kaip kartais būna?

– Tam tikro varianto aš dabar nepasakysiu, nes mes dar tik diskutuojame ir ieškome įvairiausių variantų, bet žinoma, kad norisi, jog vaikams būtų ir pasirinkimas lengvesnis, ir, visų pirma, brandos atestato gavimas.

Tai tikrai yra tas rodiklis, kuris rodo, kad vaikas gali baigti vidurinio ugdymo programą. Tas yra labai svarbu. Dabar, iš tiesų, brandos atestato pagal šių metų rezultatus būtų negavę 17 proc., kas yra tikrai labai didelis procentas.

Jeigu lygintume su 2024 m., tai buvo tik 5 proc. Tas klausimas vis tiek pakimba, kas gi atsitiko, kad tas skirtumas toks didelis, nes ir žiūrint pagal įvarius tyrimus, pagal STRATA duomenis, iš tiesų nekvalifikuotų darbininkų, žmonių, kurie dirbtų nekvalifikuotą darbą, valstybei reikia apie 11 proc.

– Tai tokia riba, kiek negautų atestatų, būtų normali?

– 2024 m. buvo 5 proc. 

– Tai jūs tokio skaičiaus ir siektumėte? Tai būtų geras rezultatas?

– Tai būtų geras rezultatas, taip. Tai tiesiog dabar svarstome įvairiausius variantus.

– Vienuoliktokai neseniai laikė pirmąją lietuvių kalbos ir literatūros egzamino dalį, atliko kalbėjimo užduotį ir jau tą pačią dieną viešojoje erdvėje pasigirdo tiek pačių moksleivių, tiek pedagogų kritika būtent užduočių turiniui, esą pateikti tekstai buvo labai skirtingi savo sudėtingumu. NŠA direktoriaus pavaduotoja po to lyg ir pripažino tą klaidą, kalbėjo, jog agentūra girdi pastabas, galvoja, kaip patobulinti egzaminų užduotis, bet lygiavertiškumą, anot jos, užtikrinti yra sudėtinga. Ar čia neturėtų būti vienas iš esminių aspektų, rengiant egzaminų užduotis. Ne jau atlikus užduotis konstatuoti, kad gal jos nebuvo lygiavertės, bet užtikrinti, kad to nelygiavertiškumo nebūtų jau prieš pateikiant užduotis moksleiviams?

– Mes tikrai diskutavome ir girdėjome šituos nuogąstavimus, bet po kiekvieno egzamino dažniausiai būna tikrai labai daug įvairių nuomonių, nes mes turime suprasti, kad juos laiko 30 tūkst. abiturientų. Tų nuomonių tikrai daug yra ir iš abiturientų, ir iš tėvų, ir iš pedagogų, kurie dirba su abiturientais. 

Iš esmės, niekas nebuvo keista, viskas yra organizuojama pagal ugdymo programas, bet nepamirškime, kad ugdymo programos atnaujintos 2022–2023 m.

Dabar jau yra sudarytos darbo grupės, kurios turi peržiūrėti, pateikti savo siūlymus, kaip koreguoti ugdymo programas, nes labai daug yra teigiama, kad taip, jos yra per sudėtingos, kad kartais neatitinka net ir vaikų amžiaus, yra klaidų.

Dėl to mes dabar ir reaguojame, ir turime padaryti šį darbą, o pačios užduotys yra rengiamos būtent pagal tai, ką vaikai mokosi pagal ugdymo programas, kurios yra parengtos

– Bet kalba yra apie tai, kad kelis kartus skyrėsi tekstų sudėtingumas. Tai vėlgi, gal jau yra diskusijų, kad į tai bus atsižvelgiama?

– Kad kelis kartus skiriasi sudėtingumas, aš negalėčiau dabar taip pasakyti. 

– Čia subjektyvu?

– Taip, čia yra labai subjektyvu. Mes turėtume turėti kažkokius faktus. Tuo labiau, kad tai yra kalbėjimo užduotys. Iš tiesų, jos visos yra skirtingos, tai čia jau specialistai turėtų įvertinti.

– O ar bus tas vertinimas? Parengtos išvados?

– Praėjus egzaminams visada įsivertiname, nes užduotys rengiamos atkreipiant dėmesį į kitus metus, kad iš tiesų atkreiptume dėmesį, kokios buvo klaidos, pastabos, ir įsivertintume kitiems metams.

Bet užduočių rengimas, taip, jis yra labai atsakingas ir labai svarbus. Dirbame ties tuo, analizuojame ir stengiamės, kad tos užduotys kiekvienais metais atlieptų abiturientus, kurie laiko egzaminą.

– Tai čia bent jau kol kas jokio pagrindo krizei nėra?

– Aš manau, kad ne. 

– Praėjusių metų vasarą, aptariant moksleivių pasiekimus, vyko tradicinė spaudos konferencija, žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas išskyrė tam tikrą tendenciją, kad vertinant skirtingų šalies savivaldybių švietimo rodiklius buvo pastebimas ryškus skirtumas tarp didmiesčių ir regionų ugdymo įstaigų, kad kai kuriose savivaldybėse buvo labai aiški tendencija, kad tam tikrų egzaminų itin didelė mokinių dalis, lyginant su visos šalies mastu, neišlaikė. Taip pat buvo pabrėžiamas galimybės rinktis mokytis ir laikyti kai kurių dalykų egzaminus ir vienodų sąlygų neužtikrinimas. Ar ministerija apskritai įžvelgia didmiesčių ir regionų atskirties problemą? Ar tai yra vienas iš tų klausimų, kurie yra vertinami, žiūrint į pasirengimą egzaminams ir ugdymo procesą?

– Be jokios abejonės, visos mokyklos yra skirtingos ir savo dydžiu, ir savo struktūra, ir mokinių skaičiumi, ir išsidėstymu, ir geografine padėtimi.

Tai yra natūralus procesas, nes Lietuva yra skirtinga, visos savivaldybės yra skirtingos: yra didmiesčiai, yra žiedinės savivaldybės, yra mažos savivaldybės, yra pakraščio savivaldybės, kurios taip pat turi tam tikrų savitų problemų.

Natūralu, kad mokyklos yra tikrai skirtingos. Mūsų pagrindinis tikslas yra sudaryti lygias galimybes gauti kokybišką ugdymą kiekvienam vaikui, nesvarbu, kur jis gyvena.

Tai yra pagrindinis tikslas. Dėl to pirmiausia kalbama ir diskutuojama apie mokyklų tinklo optimizavimą. Savivaldybės pačios ir yra atsakingos.

Čia yra jų tiesioginė funkcija formuoti mokyklų tinklą ir jos tikrai labai atsakingai tą daro, įsivertindamos ugdymo kokybę, siekdamos, kad (…) teikiamos paslaugos iš tiesų atlieptų ugdymo kokybę. 

Tačiau mes turime įvertinti ir tai, kad turime galvoti ir apie vaikų sveikatą, apie emocinę sveikatą. Optimizuojant mokyklas turime galvoti, kad vaikai nevažiuotų 60 km ir daugiau iki artimiausios mokyklos, ypač – pradiniame ugdyme.

Ir mūsų Vyriausybės programoje yra regionų stiprinimas, tolygus mokyklų tinklo išdėstymas ir lygios galimybės kiekvienam vaikui.

Ir yra mūsų sprendimas, kuris atliepia būtent regionuose esančias gimnazijas, kad iki 12 sumažinus mažiausią moksleivių skaičių, galėtų būti formuojamos 11–12 klasės.

Taip būtų išlaikomos gimnazijos, kuriose, sakyčiau, yra virš 250 vaikų. Tai tikrai yra gimnazijos, kurios teikia kokybišką ugdymą, kur yra pedagogai, infrastruktūra, kurios yra būtent toje savivaldybėje, tame miestelyje vienintelis kultūros ir švietimo židinys, kur renkasi visa bendruomenė. Tai turėtume pabrėžti. 

Čia norėčiau pasakyti, kad kiekviena ta mokykla stengiasi ir atliepia kiekvieno vaiko poreikius. Taip, galbūt kažkur pasirinkimas yra mažesnis, bet yra įvairios formos, įvairūs pasirenkamieji dalykai, moduliai, yra ir tam tikros individualios pamokos nuotoliniu būdu – tai pasiūla tikrai yra. Norint, ją organizuoti tikrai visada yra galima. 

– Sakote, kad yra skirtingų mokyklų kiekvienoje savivaldybėje, pasirengimas skirtingas, bet ar fiksuojama tokių savivaldybių, kur tas bendras visos savivaldybės rezultatas, matote, kad stipriai skiriasi, yra mažas, lyginant su didesnėmis savivaldybėmis, kur yra didesni centrai ir didmiesčiai?

– Jeigu mes kalbėtume apie ugdymo kokybę, nežinau, ar galėtume taip lyginti tiesiog rezultatus tarp vienos mokyklos ar kitos, nes kaip aš ir sakau, tikrai vaikai yra skirtingi, jų kiekviena socialinė, ekonominė padėtis, kultūrinis gyvenimas yra skirtingas.

Nebūtų galima taip lyginti galbūt, nes kiekvienas yra skirtingame lygyje. Kultūrinė, ekonominė ir socialinė padėtis tikrai lemia daugelį dalykų 

– Ten buvo labai ryškiai akcentuojama, kad kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, nesusidaro, tarkime, informatikos A lygio grupė ruoštis egzaminui, ir tada jau tie keli vaikai, kurie galbūt norėtų, iš kurių grupė nesusidarė, jau neturi galimybių pretenduoti laikyti tą egzaminą?

– Galimybės visada yra. Tik mokykla turėtų jas surasti. 

– O jeigu neranda? Gal tada reikia kažkokio didesnio ministerijos įsikišimo, jeigu ta problema iškyla?

– Jeigu iškyla ir tikrai neranda sprendimo, visada gali kreiptis, konsultuotis, bet aš apie tai nesu girdėjusi. Tikrai kalbėdama ir pati diskutuodama būtent dėl šitų pasirinkimų, kai reikėjo priimti sprendimą dėl mažesnio vaikų skaičiaus nustatymo gimnazijos klasėse, kalbėjau ir klausiau – o kaip su pasirinkimu, kaip jums pavyksta.

Tos mokyklos, kurias aš kalbinau, tikrai sakė, kad viskas yra įmanoma, mes sudarome vaikams sąlygas pasirinkti, suteikiame tokias galimybes, kokių jie nori.

– Iki jūsų ta problema, jeigu ji ir yra, neateina?

– Aš visad kviečiu konsultuotis ir tos galimybės tikrai visada yra.

– Vis daugiau kalbama apie prastėjančią demografinę situaciją, tai kokias jūs matote prognozes mažesnėms ugdymo įstaigoms tuose regionuose, kur vaikų mažėja sparčiausiai? Ar nėra tokių blogų scenarijų, kad būtų ruošiamasi uždaryti kai kurias mokyklas? Kokios bus artimiausių metų tendencijos?

– Optimizuoti mokyklų tinklą yra savarankiška savivaldybių funkcija. Jos kiekvienais metais peržiūri, įsivertina demografinę situaciją, gimstamumą, peržiūri gimstamumą į ateitį ir tikrai įvertina, ar prijungti vieną mokyklą, daryti skyriumi ar uždaryti, ar ieškoti kažkokių kitokių sprendimų.

Bet šiandien aš tikrai labai džiaugiuosi, kad savivaldybės labai atsakingai tai daro, tikrai pažiūri ir į ateitį, nes kartais būna tokių metų, kai tuo metu gimstamumas mažesnis, galbūt vieneri metai, kai viena klasė gali būti neformuojama, tačiau po dvejų metų, matosi, bus mokinių skaičius.

Tai tam tikrus sprendimus irgi gali daryti. Bet šiandien aš tikrai labai noriu dar kartą pabrėžti, kad yra labai skirtingos savivaldybės ir labai skirtinga situacija visoje Lietuvoje.

– O kur yra problematiškiausios vietos?

– Regionuose, nutolusiuose nuo Lietuvos centrų. Mažėjantis mokinių skaičius, vaikų skaičius (…), demografiniai pokyčiai, gimstamumas -- mes matome labai ryškiai mažėjančius skaičius ir taip yra ne tik Lietuvoje.

Taip yra ir visose kitose šalyse – visos šalys susiduria su demografiniais pokyčiais ir tai lemia tam tikrus sprendimus, tačiau mes, kaip sakau, turime atliepti pirmiausia vaikų poreikius gauti lygias galimybes, suteikiant kvalifikuotą ugdymo paslaugą, nes ne viskas yra orientuota į pinigus.

Mes sakome, kad švietime yra ne išlaidos, bet investicijos į vaiką. Bet noriu akcentuoti, kad mes, spręsdami mokyklų tinklo problemas, jau nebegalime remtis galbūt kažkokiu vienu tikslu subalansuotu sprendimu, labai griežtai nustatant mokinių skaičius. 

Mes dabar kalbėjome ir su savivaldybių merais, pristatėme tam tikrą savo planą, kurį vėliau irgi teiksime svarstyti, tai tikrai esame numatę suteikti daugiau galimybių, svertų savivaldybėms pačioms pasinaudoti ir pažiūrėti, neįkalinti, kad ten (turi būti – ELTA) ne mažiau kaip 8 vaikai, ne mažiau kaip 10 vaikų, ne mažiau kaip dar kažkiek vaikų.

– Kokie tie svertai?

– Pirmiausia, yra dėmesys pradiniam ugdymui, kad vaikas mokytųsi kuo arčiau namų. Kai kur svarstome, kad galbūt (reikėtų – ELTA) leisti formuoti klases ir nuo 1 iki 4 vaikų.

– Bet čia jau savivaldybė turėtų pasirūpinti finansiškai?

– Pati savivaldybė turi apsispręsti, ar jie tikrai išlaikys tokias mažas mokyklas. Galbūt per visą Lietuvą bus tik viena ar dvi tokios klasės, bet savivaldybė turi turėti tą galimybę suteikti vaikams, šeimai tokią galimybę, priimant tokius sprendimus. Yra siūlomos ir jungtinės mokyklos, yra kiti modeliai.

Mes juos dabar tikrai svarstome, kadangi dar yra šiuo metu vykdomas Europos Sąjungos (ES) projektas, kuris apėmė praėjusios Vyriausybės priimtus sprendimus dėl mokyklų tinklo. Mes šiuo metu nelabai galime juos koreguoti, tačiau 2027 metams mes jau parengsime.

– Nuo 2027 m. iškart bus galima pradėti taikyti tuos modelius?

– Taip.

– Jau kurį laiką tęsiasi diskusijos dėl mobiliųjų naudojimo mokyklose tvarkų, bet vis daugiau kalbama ir apie socialinių tinklų draudimą nepilnamečiams, paaugliams. Buvo įvairių siūlymų, bet tos kalbos, kad gal reikėtų apskritai drausti naudotis socialiniais tinklais, sulaukė tiek premjerės, tiek Seimo pirmininko gana skeptiškos reakcijos. Buvo kalbama, kad visų pirma reikėtų užtikrinti vaikų laisvalaikį ir rūpintis jų užimtumu. Ar jūs pritariate šiai pozicijai?

– Žinoma, pritariu, kad vaikų užimtumas, laisvalaikis, yra vienas iš pagrindinių (dalykų – ELTA), kurie nukreipia nuo tam tikrų negatyvių reiškinių, negatyvių veiklų.

Mes esame diskutavę ir Ministrų kabinete, ir Vyriausybės valandoje mūsų klausė dėl socialinių tinklų. Tai nėra vien Švietimo ministerijos klausimas.

Tai yra toks tarpinstitucinis klausimas. Ir kitos šalys svarsto, girdime, kad Prancūzija svarsto apie tai.

Galbūt turėtų būti ir visuomenės apklausos padarytos, bet žinoma, turime pasverti rizikas, nes vaikų sveikata yra labai svarbi, bet taip pat vaikų užimtumas, kaip ir kalbama, tikrai yra vienas iš veiksnių, kuris nukreipia nuo įvairiausių negatyvių reiškinių.

– O ar ministerija turėtų pajėgumų, išteklių, finansų organizuoti atitinkamas veiklas, papildomą popamokinį užimtumą?

– Neformalusis ugdymas – vienas iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Vyriausybės programos prioritetų. Jau 2025 m. šalia 20 mln. eurų papildomai buvo skirta 5 mln. eurų neformaliojo ugdymo veikloms. Šiuo metu jau beveik 80 proc. vaikų dalyvauja įvairiose neformaliojo ugdymo veiklose. Tai yra vienas iš pagrindinių mūsų prioritetų.

– Ar šis skaičius jau yra pakankamas, ar vis dėlto reikėtų pasiekti, tarkime, 90 proc.?

– Visą laiką teigiame, kad 100 proc. priversti lankyti veiklų mes tikrai negalime, bet siekti, kad jie domėtųsi įvairiausiomis veiklomis, būtų užimti vaikų dienos centruose, yra labai svarbu. Neformaliojo švietimo veiklas tikrai skatinsime ir kitais metais, ir Vyriausybės programoje turime vieną iš prioritetų. Tai finansavimas būtent neformaliajam ugdymui visada yra vienas iš prioritetų.

– Prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis sakė, kad ministerija turėtų imtis kurti vokiečių kalbos populiarinimo programą. Buvo toks paraginimas. Ar į jį kaip nors atsižvelgta, ar imtasi kokių nors priemonių?

– Mes tikrai buvom susitikę su Prezidentūros patarėju, kalbėjome tuo klausimu. Pritariame, kad Vokietija yra viena iš mūsų šalies strateginių partnerių ir bendradarbiavimas tikrai yra labai svarbus, bet vokiečių kalba yra viena iš labiausiai pasirenkamų pagrindinių kalbų po anglų kalbos (…).

Dabar daugėja ir vokiečių kalbos mokytojų, tačiau bendradarbiaujame ir su Gėtės institutu, 18 mūsų mokyklų kartu su Gėtės institutu dalyvauja programoje, kur visose Europos šalyse dalyvauja apie 2 tūkst. mokyklų. Mes išsiskyrėme su namų darbais.

– Namų darbais iš Prezidentūros?

– Mes turėjome susitikimą ir tikrai kalbėsime, galvosime, kokias dar galėtume pasiūlyti priemones dėl vokiečių kalbos stiprinimo, bet viena iš jų, galbūt ir dabar jau galime sakyti, kad mes ir patys parengėme Pedagogų pritraukimo priemonių planą, kuriame dėmesį atkreipėme būtent į užsienio kalbų mokymą.

Viena iš tokių krypčių galbūt yra tai, kad mes gimtakalbius arba tiesiog gerai mokančius tą užsienio kalbą, C1 lygiu, kviestume mokyti mokykloje ir per dvejus metus įgyti pedagoginį išsilavinimą.

Tai yra ta priemonė, kur vokiečių kalbą tikrai galėtų dėstyti žmonės, kurie labai gerai ją moka, C1 lygiu, tiesiog per dvejus metus išklausę pedagoginį kursą.

Taip atsirastų ir daugiau mokytojų, ir galbūt pasirinkimas dar irgi stiprėtų. Bet dėl kitokių bendradarbiavimo formų tikrai diskutuojame ir grįšime.

– Susitarėte su Prezidentūra, koks yra terminas, iki kada tie konkretūs pasiūlymai turi būti parengti?

– Nekalbėjome apie tam tikrą terminą.

– Gal turite jį išsikėlę patys sau?

– Visada bet kokius darbus išsikeliame padaryti, nenutempiame laike, bet gal maždaug per kokias 2–3 savaites turėsime kažkokius siūlymus.

– Ar į diskusiją bus įtraukta Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacija, Mokyklų vadovų asociacija? Jie yra išreiškę tokią poziciją, kad tikėtųsi iš ministerijos tam tikros diskusijos inicijavimo, galbūt darbo grupės sudarymo. 

– Mes buvome susitikę su Vokiečių kalbos (mokytojų – ELTA) asociacija galbūt prieš kokius gerus metus. Žinoma, kad be mokytojų niekada nedarome jokių sprendimų.

– Ar juos ruošiamasi pakviesti į kokią konkrečią grupę?

– Jeigu sudarinėsime darbo grupes, tai žinoma, kad kviesime. Visada kviečiame pedagogus.

– O kada nuspręsite, ar jas sudarinėsite?

– Matysime laike, ar tai bus reikalinga.

– Ačiū už pokalbį.