Antano Poškos misija - nešti žinią apie Lietuvą

Vargu ar surastume tarp tautiečių tokį žmogų, kuris per savo 89-erius gyvenimo metus būtų aplankęs 75 valstybes, bendravęs su 120 tautų žmonėmis, patyręs atradimų ir praradimų, išgyvenęs tremtį, o grįžęs į Vilnių gyvenęs kukliai ir toliau tęsęs savo pasirinktą šviečiamąją misiją. Toks žmogus buvo Antanas Poška (1903-1992), kuris, deja, per savo ilgą gyvenimą ne visada ir ne visų liko suprastas ir įvertintas.

 Taip jau atsitinka, kad vienų abejotini veiklos nuopelnai be saiko propaguojami, o kitų likimas - tyliai ir kantriai laukti savo šlovės valandos, kuri neretai ateina pavėluotai. Šiemet kovo mėnesį minime vieno žinomiausių lietuvių keliautojo, antropologo, esperanto kalbos žinovo ir publicisto 110-ąjį gimtadienį. Šio žmogaus nuopelnai ir išmintis, jam gyvam esant, įvertinti kukliai, nors jo anksti pradėta šviečiamoji lietuvybės propagavimo misija verta kur kas daugiau. O ką jau kalbėti apie jo užgyventus turtus - tūkstančius prirašytų puslapių kelionių įspūdžių, pasvarstymų apie gyvenimo prasmę ir tikslą, antropologinių tyrinėjimų aprašymų ir kt. Kai atrandi ir perskaitai tuos tekstus, suvoki ir jo plunksnai priklausančius žodžius: „Ne normos ir formos sudaro gyvenimą, bet amžinas ieškojimas ir siekimas naujo, nesuvaržyto jokiais apibrėžimais... Tai ir yra tikroji kūryba“. Ir dar derėtų pridėti - laisvė.

A.Poška, savo didžiąsias keliones po pasaulį pradėjęs tuomet, kai 1918 m. nepriklausomybę atgavusi Lietuva buvo dar mažai kam pasaulyje žinoma valstybė. Tad jo pirmieji žygiai ir buvo skirti Lietuvos populiarinimui pasaulyje, jam pravertė dar vaikystėje savarankiškai išmokta esperanto kalba, kuri leido laisvai bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis.

Gyvenimas ir yra kelionė

Kas kitas geriausiai gali įvertinti A.Poškos gyvenimo universitetus, jei ne jo bendraminčiai - keliautojai. Antradienį Vilniaus edukologijos universitete, kuriame prieš penkerius metus duris atvėrė keliautojo ir mokslininko vardu pavadinta auditorija, ir buvo prisimintas šio iškilaus žmogaus jubiliejinis 110-asis gimtadienis. Ši konferencija veikiau buvo jį pažinojusių bei dideliu kūrybiniu palikimu susižavėjusių žmonių susibūrimas, kurio pagrindinis motyvas ir buvo pokalbis apie keliones, jų prasmingumą, nepasotinamą pažinimo džiaugsmą. Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius pasidžiaugė pačia didžiausia dovana A.Poškos jubiliejui - sąjungos iniciatyva parengtomis ir per kelerius metus išleistomis aštuoniomis A.Poškos knygomis „Nuo Baltijos iki Bengalijos“... Visų knygų viršelyje išrašyti labai prasmingi dar 1972 m. po žygio motociklais po Kaukazą parašyti autoriaus žodžiai, kurie ir buvo šviesuolio gyvenimo credo: „Kelionę planuoti - džiaugsmas. Kelionę vykdyti katorga. Kelionę prisiminti - visa ko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė... Keliauti reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkmenas, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš - tapti didesniu žmogumi“.

Tie A.Poškos kadaise parašyti žodžiai įstrigo ne vienam kelionių virusą pasigavusiam žmogui. A.Jucevičiaus iniciatyva pasirūpinta, kad kūrybinis keliautojo palikimas, įstrigęs ir tarpukario laikotarpiu, ir sovietmečiu, pagaliau būtų surikiuotas į aštuonetą knygų ir išleistas. „Mūsų tikslas buvo pagarsinti tikrai daug nusipelniusio žmogaus nuopelnus Lietuvai. Tai kelių jo sekėjų triūsas, - aiškino A.Jucevičius. - Labai pravertė bibliotekininko Albino Degučio, daugelį metų kaupusio straipsnius ir literatūrą apie sodo kaimyną, pagalba. Prisidėjo ir keliautojo giminaitis bei jo archyvų tvarkytojas Augustas Kubilius, parūpinęs fotografijų, o redagavimo be atlygio ėmėsi A.Poškos kelionės motociklais į Kaukazą bendražygė Birutė, kuri tūkstančius nelengvų kilometrų įveikė kartu su vyru anapus išėjusiu istoriku ir politiku Gediminu Ilgūnu“.

„A.Pošką drąsiai galima vadinti Lietuvos ambasadoriumi daugelyje šalių, nes jis skleisdavo žinią apie savo gimtinę, kurios visur ir visada ilgėdavosi“, - įsitikinęs A.Jucevičius.

„Requem“ visiems troškusiems sugrįžti

Ištverti ir nepalūžti pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais A.Poškai padėjo jo tvirtas charakteris, nuolatinės gyvenimo ir tikėjimo tiesų paieškos. Jis domėjosi Rytų religija ir filosofija, buvo indų šviesuolio Rabindranato Tagorės garbintojas ir jo kūrybos vertėjas į lietuvių kalbą. Kai su žmona Marija ir tremtyje gimusia dukra Laimute grįžo visam laikui į Lietuvą, dėl „jogiško“ gyvenimo būdo ir minčių jam būdavo nuolat priekaištaujama, todėl sovietmečiu ir neskubėta leisti jo knygų. O jis rašė, ir rašė daug. Tik 1970 m. pasirodė jo knyga „Kalnai lieka rymoti“, dar po aštuoniolikos metų - vertinga studija „Indoeuropiečių istorijos pėdsakais“, dar po metų „Vagos“ leidyklos išleista maža lyrinių miniatiūrų knygelė „Requem“.

Ši kukli knygelė, išleista likus vos trejiems metams iki šviesuolio gyvenimo saulėlydžio ir skirta ne tik autoriaus asmeniniams skauduliams ir jausenai tremtyje, bet ir „tiems, kurie amžinai užmigo ištrėmime ir nesulaukę grįžimo dienos ilsisi toli nuo taip trokštos dar nors vienintelį kartą išvysti Tėvynės“. Autorius knygelės pradžioje prisipažįsta: „Į gyvenimą pažvelgiau chaotiškai, diktuojamas momento ir tošelės talpos“. Jis kiek suabejoja, ar visi galės suprasti, pajausti tuos minties blykstelėjimus, aiškias priešybes ir tą jo „minčių ir nuotaikų simfoniją“.

Komijos lageryje, būdamas visiškai nusilpęs, lietuvis rado prieglobstį savotiškame urve ir ten, iš sutaupyto žibalo pasidaręs lemputę, pasiklojęs samanų, ant beržo tošies atplaišų pradėjo rašinėti. Štai kelios eilutės iš knygelės: „Pamilau tave, šaltoji šiaure... Pamilau todėl, kad tavo svilinantieji vėjai, neišbrendami sniegynai ir klaikiosios pūgos bei nuodingieji rūkai išmokė mane branginti ir mylėti mano Tėvynės darganotus pavasarius su jos rudens purvais ir šaltomis vasaromis“...

„Requem“ lyrika - fenomenali ir unikali tuo, kad lietuvių literatūroje neturi analogų, rašytų ant beržo tošies. Ir dar... Tai ir šiandien, sumaterialėjusiame pasaulyje, verti dėmesio apmąstymai apie žmogaus gyvenimą, jo tikslą žemėje ir tikėjimą geresne ateitimi.

Sugrįžimas į gimtinę

Nepaprasto likimo ir poetiškos sielos žmogus, nepailstantis keliautojas ir mokslininkas 1959 m. grįžęs į Lietuvą su šeima apsigyveno Antakalnyje. Jis mėgdavo susitikti su jaunimu, visais, kuriuos tik domino jo kelionės, buvo puikus pasakotojas. Kelionių viruso neatsikratė ir grįžęs į gimtinę: su profesoriumi Tadu Ivanausku vyko į gamtos rezervatą „Tigrų Balka“ Tadžikijoje, autostopu nukako į tuometinį Leningradą ir Moldaviją, 1972 m. motociklais nuriedėjo į Užkaukazės respublikas, po metų aplankė savo tremties vietas Komijoje... O kur dar etnografinės ekspedicijos po Lietuvą, į kurias imdavo ir savo dukrą. Laimutė Poškaitė-Kisielienė, žinoma choreografė ir Vilniaus edukologijos universiteto dėstytoja, džiaugiasi, kad atsirado jos tėvo sekėjų ir jo palikimo puoselėtojų. Šioje aukštojoje mokykloje, kurioje skaitė paskaitas ir pats šviesuolis, įsteigta jo vardo auditorija, o rudeniop Keliautojų sąjunga planuoja surengti ekspediciją į Indiją - vietas, susijusias su lietuviškuoju Odisėju vadinamo žmogaus vardu. „Kitaip ir negalėjo būti, nes mano tėtis, buvo šviesi asmenybė. Gaila, kad savo veiklos įvertinimo jis sulaukė labai vėlai, nes jo gyvenimo filosofija ir rašiniai netiko sovietinių valdininkų ir leidėjų skoniui, nes tuomet reikėjo rašinių apie komunizmo idealus, o ne apie žmogiškąsias vertybes, humaniškus dalykus. Tai buvo žmogus, patyręs ir rojų, ir pragarą, ir meilę bei dvasios nušvitimą“.

Biografijos štrichai iki sugrįžimo į Lietuvą

Antropologas, keliautojas, rašytojas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų gimė 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose, Pasvalio valsčiuje.

Kauno universitete studijavo mediciną (1926-1929 m.), Bombėjaus universitete - antropologijos studijos (1931-1933 m.).

Kelionės ir ekspedicijos: 1925 m. kartu su dviem bičiuliais dviračiais apvažiuoja Lietuvą, 1928 m. motociklu apvažiuoja Baltijos jūrą, 1929 m. su pakeleiviu Matu Šalčiumi išvyksta į Indiją per Europos ir Azijos šalis.

Po studijų Bombėjaus universitete 1934 m. dalyvauja ekspedicijoje į Baltistaną, apsilanko Nepale. 1935 m.
ekspedicijų į Birmą, Andamanų ir Nikobarų salas dalyvis.

Į Lietuvą grįžta 1936 m. per Afganistaną, Iraną, Iraką, Turkiją (šioje šalyje buvo areštuotas įtarus, kad yra užsienio šnipas).

1937-1945 m. gyveno ir dirbo Kaune, vėliau Vilniuje: išrenkamas Esperantininkų sąjungos pirmininku, išleidžia pirmuosius du tomus iš knygų serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, paskiriamas Švietimo liaudies komisariato bibliotekų skyriaus vedėju.

1945 m. birželio 28 d. už tai, kad priešinosi lietuviškos literatūros pašalinimui iš bibliotekų, areštuojamas ir ištremiamas penkeriems metams į Komiją, o vėliau į Vidurinę Aziją.

1959 m. grįžta į Lietuvą...